Paminklas A. Brazauskui: idėja atskleidė V. Matijošaičio vidų, o jos įšaldymas – buldozerio atsitraukimo priežastis

Šįsyk buldozerio principas nesuveikė – Visvaldas Matijošaitis, regis, nusprendė neaukoti tirpstančio pasitikėjimo. Praėjus beveik metams nuo nuskambėjusio jo pasiūlymo įamžinti sovietmečio nomenklatūros grietinėlei priklausiusių veikėją ir klusnios tarybos daugumos balsavimo pirminėje idėjos pramušinėjimo stadijoje, iš esmės niekas nepasikeitė.

„Meninės idėjos“ konkursas iki šiol nepaskelbtas, ir vargu ar tai bus padaryta iki pat rinkimų 2027-ųjų pradžioje, kurių rezultatai turės įtakos Kauno likimui dar ne vieną dešimtmetį: miestas toliau mirks LTSR laikus primenančios stagnacijos pelkėje su šiuolaikiškumo elementais, baigdamas pavirsti visvaldybe, arba pasuks link gaivesnių vandenų ir vakarietiškos demokratijos.

Mintis statyti paminklą mieste, kurio gyventojai niekada nepritarė A. Brazausko krypčiai, niekuomet per jokius rinkimus, jam dalyvaujant politikoje, nebalsuodavo už jo laivo įgulos narius, atskleidė V. Matijošaičio vidų geriau už visas ankstesnes skandalingas istorijas, lydėjusias merą ir jo šeimą.

https://kaunas.kasvyksta.lt/2025/04/23/miestas/del-pernai-kilusiu-diskusiju-kauno-savivaldybe-nusprende-neskubeti-su-paminklo-a-m-brazauskui-ideja/

Ši detalė akivaizdžiai parodo, į ką tu esi linkęs ir kas tau labiausiai rūpi – ne ryškesnis laisvės kovų įamžinimas (kas atsimenate, kad V. Matijošaitis kada nors būtų apie jas užsiminęs, iškėlęs jų reikšmę?), ne tautiškumo idėjų įprasminimas, ne pagarbos išreiškimas Lietuvą, Kauną garsinusioms, už savo šalies nepriklausomybę kovojusioms iškilioms asmenybėms, kurių daugelis iki šiol tebėra nepelnytai pamirštos, o atsigręžimas į buvusį kompartijos tūzą, kuris iki 1990-ųjų Kovo 11-osios anaiptol nedegė ryžtu ištrūkti iš SSRS narvo ir nesižavėjo laisvos valstybės idėjomis. Kuris iki Atgimimo ne šiaip epizodiškai pašlovindavo sovietinę santvarką, bet kasdien dešimtmečius eidavo į darbą siekdamas ją sutvirtinti, nuolat skirdamas tam savo jėgas, be perstojo uoliai tarnaudamas sovietinių okupantų įvestai sistemai.

Ne, V. Matijošaitis nesiūlo ryškiau įamžinti legendinio partizano Juozo Lukšos-Daumanto atminimo, kuris baigė Kaune „Aušros“ gimnaziją, studijavo Vytauto Didžiojo universitete architektūrą, aktyviai veikė prieš nacistinius ir sovietinius okupantus, vadovavo Kauno apylinkėse įsikūrusiai partizanų Tauro apygardos Birutės rinktinei. Kas jau kas, o neįkainojamą knygą apie laisvės kovas parašęs, iš saugių Vakarų mirti į tėvynę dėl jos sugrįžęs rezistencijos šviesulys tikrai yra to vertas.

https://kaunas.kasvyksta.lt/2024/07/31/kultura/apklausa-beveik-puse-gyventoju-nepritaria-paminklo-a-m-brazauskui-statybai-kaune/

Kauno meras neužsiminė, kad reikėtų didesnės pagarbos Lietuvos partizanų vadui, faktiniam pokario laikų valstybės vadovui Adolfui Ramanauskui-Vanagui – taip, yra gana kuklus paminklinis akmuo jo ir jo žmonos Birutės Mažeikaitės-Ramanauskienės suėmimo 1956 metais vietoje Žaliakalnyje, ties Kampo ir Kalniečių gatvių sankryža, bet bet argi vienas okupuotos šalies lyderių, Kaune patekęs į KGB smogikų pasalą, mokęsis šio miesto Karo mokykloje 1939-1940 metais, nevertas įspūdingesnio, didesnio, įsimintinesnio paminklo?

Ar nederėtų buvusioje laikinojoje sostinėje paminklas išeivijos atstovui, krepšinio milžinui Pranui Lubinui, kuris buvo pagrindinis aukso medalių kalvis per 1939 metų Europos čempionatą, įnešė savo svarų istorinį indėlį, žaisdamas naujai pastatytoje Kauno sporto halėje, treniravęs Lietuvos rinktinę, dirbdamas mieste sporto instruktoriumi? Kuris yra visiškai pelnytai vadinamas šalies krepšinio krikštatėviu?

Argi buvusioje tarpukario Lietuvos sostinėje, mieste, kuriame laisvės vėjai Sąjūdžio laikais skriejo smarkiausiai, nevertėtų įamžinti daugelio kitų istorinių asmenybių – laisvės kovotojų, menininkų, mokslininkų, medikų, sportininkų, kitų sričių atstovų, kurie per pastaruosius 100-150 metų į laisvę, Kauno garsinimą įnešė gerokai didesnį indėlį nei A. Brazauskas, palikdami mieste šviesesnį pėdsaką?

V. Matijošaičio norą įamžinti A. Brazauską galima suvokti, nes artimos, matyt, jų abiejų pažiūros buvo jau nuo sovietinių laikų: tuo metu, kai devintajame dešimtmetyje A. Brazauskas užėmė aukštus postus LKP Centro komitete, būsimas Kauno meras, kaip teigia „Wikipedia“, Kauno miesto Požėlos rajono Vidaus reikalų skyriuje ėjo viršininko pavaduotojo politiniam darbui (veikla: milicijos darbuotojų sąmonės formavimas ir kt.) pareigas. Kas ten buvo formuojama, aiškinti turbūt nereikia.

Ir tas sovietmečio štampas, ko gero, tebeturi didelę įtaką dabartinėje V. Matijošaičio veikloje su aštriu pažinčių, nesiskaitymo, galios demonstravimo, naudojimosi tarnybine padėtimi tvaiku, pajungiant valdžios aparatą asmeniniams poreikiams.

Toks įspūdis, deja, susidaro, pažvelgus į paties mero pėdas, įspaustas miesto istorijoje.