Tiltai ir miestas: kaip VDA absolventai kuria Kauno veidą

Kaunas šiandien išgyvena architektūrinio virsmo etapą, kurio ženklai matomi kone kiekviename žingsnyje – atnaujinta Laisvės alėja, arena, stadionas, koncertų salė, nauji kvartalai. Šį miesto pokytį dabar vainikuoja tiltai – statiniai, kurie ne tik sprendžia transporto klausimus, bet ir tampa ilgalaikiais miesto struktūros elementais, gyvuojančiais dešimtmečius ar net šimtmečius. Ne mažiau svarbu ir tai, kad prie šių miestui reikšmingų objektų prisideda Vilniaus dailės akademijos absolventai, kurių darbai formuoja Kauno architektūrinį veidą.

Vienas ryškiausių pavyzdžių – pėsčiųjų tiltai į Nemuno salą, kurių autorius architektas Petras Išora sako, kad šio projekto idėja gimė galvojant ne tik apie krantų sujungimą, bet ir apie tai, kaip žmogus tiltą patirs mieste. „Mums buvo svarbu panoramos, santykis su miesto vaizdu, dėl to tiltas toks ažūriškas, minkščiau įsėda į bendrą miesto panoramą. Bet svarbiausia buvo suvokimas, kad tiltas yra viešoji erdvė prie vandens – susitikimams, praeiti, žiūrėti miestą, prieiti prie vandens“, – sako architektas.

Pasak jo, tiltų kompozicijoje nuo pat pradžių galvota ne tik apie konstrukciją, bet ir apie žmogaus buvimą erdvėje – patiltes, nusileidimus prie vandens, aikštes, amfiteatrus, prieigas, kurios tampa miesto gyvenimo dalimi. „Tiltas nėra tik objektas ar jungtis. Tai intensyvus viešosios erdvės mazgas, kurį galima patirti labai įvairiai – ne tik pereiti, bet ir sustoti, būti, žiūrėti, susitikti“, – teigia P. Išora.

Jo teigimu, būtent tokio masto projektai gimsta tada, kai architektūra ir inžinerija kalbasi nuo pirmos dienos. „Geriausia, kai konstruktoriai, inžinieriai ir architektai pradeda atvirą dialogą nuo pat pradžių, be išankstinių fiksacijų. Tas skirtingų sričių dialogas ir yra geriausias atsakymas į sudėtingus miesto klausimus“, – sako architektas.

Apie tiltus kaip miesto vystymosi įrankį kalba ir architektas Vytautas Biekša, dirbęs tiek prie Santakos tilto projekto, tiek prie Kauno rotušės atnaujinimo. Pasak jo, architektūroje svarbiausia ne pats objektas, o tai, kaip jis atsiranda iš vietos, istorijos ir miesto poreikių. „Ne taip svarbu pats objektas – svarbiau priėjimas prie klausimo. Santakos tiltas labai stipriai padiktuotas savo lokacijos, tuo, kad jis yra būtent Santakoje, su vaizdu į Senamiestį ir santakos kraštovaizdį“, – sako V. Biekša.

Tačiau tiltas, anot jo, mieste visada reiškia daugiau nei vien naują jungtį. „Tiltai dažnai statomi su mintimi nukreipti eismą, suformuoti kitokias judėjimo galimybes mieste. Šiuo atveju jis įgalina daug platesnes miesto planavimo idėjas – gerina susisiekimą, leidžia kitaip spręsti transporto srautus, keičia miesto centro kokybę“, – teigia architektas.

Panašų mąstymą V. Biekša taikė ir dirbdamas prie Kauno rotušės – vieno svarbiausių miesto simbolių. Pasak jo, tikslas buvo ne tik restauruoti istorinį pastatą, bet ir į jį įvesti naują šiuolaikinį sluoksnį, kuris pagarbiai kalbėtųsi su istorija. „Prie visų istorinių sluoksnių norėjome pridėti dar vieną – šiuolaikišką, kuris pasakotų apie dabartį, bet aiškiai skirtųsi nuo to, kas buvo sukurta anksčiau“, – sako architektas.

Abu pašnekovai sutaria, kad tokio masto architektūra neatsiranda vien iš techninių žinių – ji reikalauja platesnio miesto, istorijos ir kultūros supratimo. V. Biekša sako, kad būtent tai ir yra viena svarbiausių akademinio ugdymo dalių. „Architektūros studentui labai svarbi ta klasikinė dailės istorijos, filosofijos dimensija, norint suprasti ne tik profesijos pagrindus, bet jos esmę“, – teigia jis.

Būtent todėl VDA absolventų indėlis į Kauno miestą šiandien matomas ne kaip pavieniai projektai, o kaip platesnio architektūrinio mąstymo rezultatas. Tiltai, viešosios erdvės, istoriniai interjerai ar miesto jungtys tampa ne tik infrastruktūra, bet ir miesto tapatybės dalimi – tuo, kas formuoja Kauną ne vien šiandienai, bet ir ateinančioms kartoms.