Žaliakalnio gyventojai ant Kauko laiptų surengė Kaimynų šventę

Prieš šventinį susibūrimą po Kauko rajoną pasivaikščioti ir architektūrą pažinti kvietė Žaliakalnyje gyvenantis gidas Jonas Oškinis iš organizacijos „Grąžinkime Kauną“. Ši zona įeina į Kauno UNESCO teritoriją kaip Kauko rajonas.

Pasivaikščiojimas pradėtas Kauko laiptų aikštelėje prie Evaldo Pauzos skulptūros „Su meile II“. Atidžiau patyrinėta Kauko alėja, po to keliauta link Kauno vandentiekio pastato, vaikštinėta Aukštaičių, K. Petrausko, Tulpių, Lelijų, Radastų, Rūtų gatvėmis.

Ekskursijos dalyviai sužinojo, kad Kauko rajone stovinčius pastatus tarpukariu projektavo architektai K. Dušauskas – Duž, A. Gordevičius, J. Gumeniukas, A. Netyksa, J. Salenekas, K. Sienkevičius, F. Vizbaras ir kiti. Čia gyveno ir kūrė dailininkai Viktoras Vizgirda, Steponas Varašius, Konstancija Petrikaitė-Tulienė bei kiti.

Pasivaikščiojimo metu dalyviai užsuko į Lelijų gatvės namą, kuriame gyveno dailininkė, pirmąja Lietuvos „art deco“ dama vadinama Konstancija Petrikaitė-Tulienė (1906-1999). Namo laiptinėje kabo originalūs šios dailininkės paveikslai. Kaimynystėje gyveno režisierius, filmo „Niekas nenorėjo mirti“ kūrėjas Vytautas Žalakevičius (1930-1996).

Prisiminta Žaliakalnio kavinė „Tartu“, restoranas „Ąžuolynas“, pasakota apie cirką, apsistodavusį šalia buvusios ledo arenos. Šalia jo veikė tarpukariu įkurtos akcinės bendrovės „Maistas“ parduotuvė. Ekskursijos metu dalyviai trumpai paėjėjo ir Žaliakalnio bruku bei stabtelėjo prie „Ažuolyno“ vaistinės, veikiančios nuo 1931 m.

Šalia Ąžuolyno bibliotekos prisimintos tarpukariu šalia vykdavusios Žemės ūkio ir pramonės parodos, sutraukdavusios ir 100 tūkst. lankytojų. Čia pat seniau veikė atrakcionai su apžvalgos ratu. Dalyviai išgirdo pasakojimus apie G. Vizbaro „Baltąją“ vilą, vėliau ten įkurtą „Kauko“ restoraną. Rūtų gatvėje stabtelta prie Lietuvos geologijos tėvo, astronomo Juozo Dalinkevičiaus (1893-1980) namo su observatorija, iš kurios stebėtas žvaigždėtas dangus. Kauko alėjoje pasakota apie čia gyvenusią tautodailininkę Elžbietą Paškauskaitę-Daugvilienę (1886-1959) ir garsią jos kompoziciją „Baudžiavinės kartuvės“, vaizduojančią 1863 m. sukilėlius. Įdomu, kad šis kūrinys sukurtas iš medžio žievės. Jį pamatyti galima Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Po ekskursijos visi kviesti dalyvauti šventėje „Mūsų kiemas“. Ją rengė vienerius veiklos metus minintis bendruomenės centras „Žaliakalnis“ su bendraminčių organizacijomis „Pelėdų kava“ ir „Aktyvaus laisvalaikio jaunimas“.

Bendruomenės centro „Žaliakalnis“ pirmininkė Akvilė Petkevičienė sakė, kad renginiu siekiama draugėn sutelkti ne tik vietinius gyventojus, bet ir čia dirbančius, studijuojančius, butus laikinai besinuomojančius ar pasivaikščioti ateinančius žmones – visus, kurie myli šį žalią miesto rajoną.

„Norime sutelkti įvairius žmones, išklausyti jų nuomones, kartu kalbėti apie vietos džiaugsmus ir pasidalinti pokyčių idėjomis. Juk būtrų įdomu parengti viziją, kaip per artimiausius 20 metų Žaliakalnis galėtų keistis. Rudenį pakviesime į diskusijas“, - sakė A. Petkevičienė. Ji paminėjo, kad per vienerius veiklos metus bendruomenės centras surengė aštuonis susitikimus su vietos bendruomene, kvietė į protmūšius apie Žaliakalnį, kartu šventė Kalėdas Ąžuolyno bibliotekoje, rengė Užgavėnes ant Kauko laiptų, kvietė į pėsčiųjų orientacines varžybas.

„Mūsų kryptis – per kultūrą kalbėti apie Žaliakalnio unikalumą ir jo išsaugojimą, pradedant žmonėmis, architektūra ir baigiant šimtamečiais ąžuolais – tai mūsų vertybės“, - teigė ji.

Viena iš bendruomenės centro steigėjų Aistė Ptašinskaitė-Paukštė atskleidė Žaliakalnyje gyvenanti jau 11 metų. Ji tteigė, kad kaimynų šventės padeda vieniems kitus geriau pažinti, supažindinti bendramažius vaikus, taip pat skatina auginti kaimyniškumą: pakviesti kaimyną išgerti arbatos žydinčiame kiemelyje ir kartu pakalbėti apie rajono istoriją, idėjas.

„Norisi dažniau susitikti su kaimynais, kartu leisti laiką, kurti saugią aplinką. Man aktualūs bendruomeniški renginiai, svarbu ir vietos verslus aktyvinti, gyventojams į juos atigręžti. Šioje šventėje bendradarbiaujame su kavine „Kaukita“, baru „Kiemas“, o šventinis „Medučio“ tortas atkeliavo iš Žaliakalnio turgaus. Gera žiūrėti, kaip viena kaimynė atėjusi į šventę prisėdo ant suoliuko ir vietoje sutepė sumuštinius, uždėjo silkutę ir papuošė ridikėliu iš savo kiemo. Žaliakalnis – kaip kaimas mieste. Esu ir kiaulę, ir gaidį kieme mačiusi, beje, ne taip ir seniai. Bendrystė suteikia daug džiaugsmo, tad – draugaukime, pasisveikinkime susitikę“, - ragino A. Ptašinskaitė-Paukštė.

Šventėje kalbinti ilgamečiai vietiniai gyventojai sako jau neįsivaizduojantys savo gyvenimo kitame rajone - myli Žaliakalnį.

„Kaimynų šventės vyko Laisvės alėjoje, šįmet – Vilniaus gatvėje, o dabar surengta ir Žaliakalnyje, nustebino, smagu dalyvauti. Žaliakalnis – mylimas rajonas, su žmona Raminta čia gyename jau 20 metų. Čia pat Ąžuolynas, laiptai pasivaikščiojimams, gili istorija. Su žmona sakome, kad kitur jau nenorėtume išsikelti“, - sakė Dzūkų gatvėje gyvenantis Valdas.

„Nutarėme susipažinti su aplinkiniais žmonėmis, pabendrauti, tad atėjome į šventę. Žaliakalnis turi ypatingą aurą“, - teigė gyventoja Raminta.

Jai pritarė gyventoja Vita: „Žaliakalnyje visko yra: čia ir lygumos, ir kalnai, ir daugybė laiptų. Čia pat Kauko, J. Tūbelio, S. Kudoko laiptai. Visais pavaikščiojus galima patirti, kad Žaliakalnis - tikra fantastika! Tiesa, didelėje dalyje Žaliakalnio gatvių prasti šaligatviai, jau 40 metų neremontuoti, reikėtų jais susirūpinti“, - akcentavo ilgametė vietinė gyventoja Vyta.

Jos mintį tęsė gyventojas Klaudijus: „Šaligatvius būtina sutvarkyti, kad eidamas kojos neišsisuktum, trūksta ir suoliukų prisisėsti. Ventspilyje (Latvijoje) puikiai sutvarkyta infrastruktūra, iškolotos plytelės, šaligatviai, ir ne tik centre, net toliau, pakraščiuose. Tas medinis nameliukas atrodo kaip saldainis, kai aplinka tvarkinga“, - teigė žaliakalnietis Klaudijus.

Kaimynų šventės dalyviai buvo vaišinami gilių kava, „Medučio“ tortu ir kitais atsineštais skanėstais. Stalą puošė savuose kiemuose užaugintos gėlės.

Renginio metu dirbo vietinis masažuotojas Vydas Zabulionis. Norintiesiems jis atliko pečių ir kaklo masažą.

„Gyvenu ir dirbu Žaliakalnyje. Tai žalias, jaukus rajonas su daug kultūros, istorinių medinukų, šiltų ir aktyvių kaimynų“, - sakė jis.

Tautodailininkė Kristina Kliucevičiūtė-Mikulskienė iš Samylų kultūros centro irgi džiaugėsi bendryste. Šventės metu ji mokė gaminti juosteles iš siūlų, kurie suverpti dar senelių, protėvių.

„Siūlas, virvė, juostelė seniau sieti su apsauga. Reikėdavo sujuosti vyrams juosmenį ir uždėti sunkiuosius šarvus, kad eitų ginti tėvynę ir šeimą. Užjuosimas vykdavo su dainomis. Kaimynų šventėje dalyviai pramoks pinti apvaliąsias juosteles, kurios anksčiau naudotos rišti krepšelį, maišą ar ką kita. Tokios juostelės naudotos buityje, piemenukai į ganyklas eidami turėdavo užduotį nupinti juostą“, - pasakojo tautodailininkė.