Nuo konkurso iki miesto simbolio: kaip gimė Kauno lengvosios atletikos maniežas

Kauno lengvosios atletikos maniežas – vienas ryškiausių pastarųjų metų miesto objektų, papildęs ne tik architektūrinį, bet ir sporto infrastruktūros žemėlapį. Tačiau jo atsiradimas – ilgas procesas, prasidėjęs architektūriniame konkurse ir pareikalavęs itin tikslių sprendimų tiek funkcijos, tiek jautraus urbanistinio konteksto atžvilgiu.

Vienas iš projekto autorių, doc. Tomas Kuleša pasakoja, kad laimėjus konkursą paaiškėjo, jog laukia nemažai iššūkių – pasirinkta teritorija buvo itin ribota ir sudėtinga. Šalia istoriškai svarbūs objektai, saugomos teritorijos, griežtai apibrėžtos sklypo ribos ir aukštingumas, o pats pastatas – didelės apimties ir sudėtingos struktūros.

„Statinys atsidūrė istoriškai ir urbanistiškai labai jautrioje aplinkoje. Be viso to, pagal detalųjį planą teritorija buvo labai maža. Iš vienos pusės yra S. Dariaus ir S. Girėno gatvė su medžių alėja, į kurią negalėjome lįsti. Iš kitos pusės – Sporto universiteto pastatas. Iš trečios – Halės teritorija su sklypo riba ir istoriniais ąžuolais, kurių taip pat negalėjome judinti. O iš ketvirtos – Perkūno alėjos užstatymas, – pasakoja architektas.

Ieškant sprendimų, projektas pamažu įgavo aiškią struktūrą – buvo rasta schema, leidusi suderinti funkcinius reikalavimus su erdvės apribojimais. Tačiau ne mažiau svarbus tapo klausimas, kaip tokį didelį tūrį „įstatyti“ į jautrią aplinką, kad jis netaptų dominuojančiu ar agresyviu elementu.

„Stengėmės, kad pastatas nebūtų agresyvus. Todėl atsirado užapvalinti kampai, nusklembtos formos, kurios sušvelnina tūrį. Norėjome, kad jis reaguotų į skirtingas gatvių kryptis ir neatrodytų keistai pasisukęs – kad natūraliai įsilietų į aplinką“, – aiškina T. Kuleša.

Šį santykį su miestu papildo ir aiški architektūrinė idėja – kontrastas tarp uždarumo ir atvirumo. Didžioji pastato dalis formuojama kaip santūrus, tarsi uždaras tūris, o viena jo pusė atsiveria miestui. „Viso pastato įvaizdis yra tarsi uždaras – betono fasadas, žaliuzės, tokia tarsi oda. O ta dalis, kuri atsukta į gatvę, yra tarsi nupjauta – visiškai stiklinė, atvira. Žmonės mato, kas vyksta viduje, o esantys viduje turi ryšį su miestu, su medžiais, su aplinka“, – pasakoja architektas.

Vienas iš išskirtinių projekto sprendimų – stogas, kuriam skirta ne mažiau dėmesio nei fasadams. Architektas pabrėžia, kad šiandien pastatai vis dažniau matomi iš viršaus – per dronų kameras, transliacijas, todėl stogas tampa svarbia vizualine dalimi. „Mes kėlėme tikslą, kad stogas atrodytų gerai. Kad nebūtų visa inžinerija išmėtyta, matoma. Visa įranga paslėpta atskirame aukšte, o pats stogas suformuotas taip, kad būtų ir estetiškas, ir funkcionalus – su saulės baterijomis ir natūralia šviesa iš šiaurės“, – sako T. Kuleša.

Nepaisant sudėtingo proceso, projektą pavyko įgyvendinti itin tiksliai pagal pirminę idėją – dėl to architektui labai džiugu. Maniežas svarbus ne tik architektūrine prasme. Pasak autoriaus, tai ir reikšmingas žingsnis visos šalies mastu. „Kiek žinau, tai pirmasis toks lengvosios atletikos maniežas pastatytas per nepriklausomybės laikotarpį. Kaunui jis labai svarbus, nes papildo sporto infrastruktūrą ir sustiprina miesto, kaip sporto centro, įvaizdį“, – sako T. Kuleša.

Šis projektas glaudžiai susijęs ir su akademine aplinka. Pats architektas yra Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto absolventas ir dėstytojas, todėl realūs projektai tampa ir mokymo dalimi. „Visi dėstytojai yra praktikai – dirba su realiais objektais, turi savo biurus. Todėl studentams perduodame ne teoriją iš vadovėlių, o tai, kas vyksta dabar. Vedame juos į statybų aikšteles, rodome procesą“, – pasakoja architektas.

Būtent šis ryšys tarp idėjos ir įgyvendinimo, tarp studijų ir realybės, leidžia suprasti architektūrą ne tik kaip brėžinį, bet kaip procesą, kuris galiausiai tampa miesto dalimi. Kauno lengvosios atletikos maniežas šiandien yra vienas tokių pavyzdžių – objektas, gimęs iš sudėtingomis sąlygomis, bet tapęs organiška miesto struktūros dalimi.