Kauno bohemos likučiai liko be savo namų

„Mitas, nėra mieste senai jau tos bohemos, ji išnyko, kai buvo uždaryta „Tulpė“ su greta esančia kavine, daugelio vadinama tiesiog „prietulpiu“, - sakė dailininkas Saulius Edmundas Paliukas.

Anot jo, 2003 metais uždarius „Tulpę“, daugelis menininkų ir jiems prijaučiančiųjų pradėjo blaškytis, ieškoti naujos vietos.

„Vakarais, bent retkarčiais, norisi kažkur praleisti laiką, pabendrauti su širdžiai mielais žmonėmis. Taip buvusi „Tulpės“ publika, bohemos likučiai po kurio laiko ir emigravo į tą naujai atsidariusį barą“, - sakė dailininkas.

Kuo šis baras priviliojo menininkus „bohemščikus“ ir kitą publiką? O ji buvo išties labai marga: tai ir dailininkai, fotografai, poetai, medikai, istorikai, muzikantai, šauliai...

Internete įvedus raktinį žodį - „Lūžtanti banga“ - atsiranda informacija, kad ji įsikūrusi Kaune ir siūlo autentišką lietuvišką virtuvę bei jaukią atmosferą. Lankytojai ypač gyrė naminį maistą, itin didelius cepelinus, bulvinius blynus, balandėlius ir įvairius kepsnius.

O ir kainos niekada nesikandžiojo. Pastaraisiais metais sočiai papietauti: dienos sriuba, antras patiekalas ir ko nors užsigerti buvo galima mažiau nei už 10 eurų.

Tuo praėjusią vasarą buvo sužavėtas čia užklydęs įvairių kavinių ir restoranų meniu vertintojas, publicistas ir rašytojas Andrius Užkalnis.

Nors kavinė buvo be didelės, akis rėžiančios išorinės reklamos, „pasislėpusi“ Laisvės alėjos kieme, tolėliau nuo žmonių srauto, čia pietų metu neretai užsukdavo ir Kaune studijuojantys užsienio studentai bei turistai.

„Daugelis paklausti, kodėl atėjo čia, atsakydavo, kad visokių ten biurgerių jau atsivalgę ir nori paragauti tikro lietuviško maisto“, - sakė viena iš kavinių savininkių Raimonda Beigienė.

Prieš 30 metų R. Beigienė su pussesere Aldona, nusprendusios pradėti savo verslą, ilgai žvalgėsi, kur būtų galima už prieinamą kainą įsigyti patalpas.

Kažkas ir parodė šiame kieme, neišvaizdžiame vieno aukšto mūrinuke, apleistas patalpas, kur anksčiau buvo butai.

Po kelis mėnesius trukusios kapitalinės rekonstrukcijos ir buvo atidaryta kavinė-baras „Mongas“. Anot kavinės savininkės, jau pirmomis dienomis ji tapo labai populiari, neretai vakare nebūdavo nei vienos laisvos sėdimos vietos.

„Viskas sekėsi puikiai, gal tik pavadinimas ne visiems patiko. Vieni sakė, kad jis asocijuojasi su… mongolais, ar net morgu“, - prisimena R. Beigienė.

Paklausta, kas pasiūlė pakeisti senąjį į šį nebūdingą miestui „marinistinį“ pavadinimą, R. Beigienė ilgai mąstė: „Senai tai buvo, bet tikrai nebuvo tai konkretus žmogus. Kažkaip savaime atėjo toks į galvą, taip ir pavadinome.“

Beveik nuo pradžių čia dirbusi barmenė Birutė Pudžiuvelienė kiek tiksliau prisimena pavadinimo atsiradimą. Pradžioje virš baro buvo tokia mėlyna banga. Anot Birutės, ji ir pasufleravo šį pavadinimą.

Po kelerių metų ta, virš baro buvusi, interjero detalė nušiuro ir buvo nuimta. Netrukus pagal dailininko S. E. Paliuko projektą buvo padarytas naujas interjeras, išlikęs iki pat uždarymo. Bangą gal priminė tik ant sienos pakabinta nemaža akriliniais dažais nutapyta drobė, vaizduojanti neramią jūrą bei „lūžtančią bangą“.

Tuo metu S. E. Paliukas tiek dėl pavadinimo atsiradimo, tiek dėl bohemos turi savo gana „griežtą“ nuomonę. „Aš viską gerai atsimenu. Nebuvo pradžioje ten jokios bohemos, nieko nebuvo, rinkdavosi vietiniai centro girtuoklėliai, kurie neretai čia vakarais ir nulūždavo

Ir vis dėlto, kodėl sklando kalbos, kad čia rinkdavosi bohema?

„Negaliu pasakyti, kas ta tikroji bohema. Tačiau ne viena dešimtis daugiau ar mažiau žinomų menininkų per tuos ilgus metus čia apsilankė“, - sakė B. Pudžiuvelienė.

Dažnai čia užsukti mėgdavo ir paskutiniu Laisvės alėjos bohemos liūtu tituluojamas poetas Gintaras Patackas.

„Senokai ten buvau. Tolokai man su savo sveikata čia atkulniuoti, o ir alkoholinių gėrimų jau negaliu ragauti“, - sakė G. Patackas. Jau kelerius metus jis kas dieną, priešpiet, kaip į darbą eina į Laisvės alėjoje esantį restoraną „Miesto sodas“ ir rašo trumpą eilėraštį.

Nemažai jų, per tuos tris dešimtmečius čia mėgusių vakaroti, jau nėra gyvųjų tarpe. Du iš jų - dailininkas Raimundas Mikšys-Šniūras (1961-2008) bei fotomenininkas Rymantas Penkauskas (1953- 2024) čia praleido paskutinius savo gyvenimo vakarus.

Nors bare vyravo gana demokratiška ir romantiška atmosfera, to, anot kai kurių, negalima pasakyti apie kiemą, kuriame baras buvo įsikūręs.

„Kieme gal ir visko būdavo, tačiau bare kartais vyrai, padauginę stipriųjų gėrimų, apsižodžiuodavo, tačiau muštynių tikrai čia nebuvo“, - tikino B. Pudžiuvelienė.

Kalbos, kad baras žada užsidaryti visiems laikams, pradėjo sklandyti jau praėjusių metų pavasarį.

„Kas dabar bus, kur mes rinksimės...?“ - nuogąstavo ne vienas baro senbuvis. Tačiau kai vasaros pradžioje lauko terasoje buvo pastatyti stalai, paaiškėjo, kad ši data nusikelia dar kuriam laikui.

Kavinės sielos, barmenės Birutė ir Snieguolė, paklaustos, ar kalbos ir liks tik kalbomis, mįslingai atsakydavo, kad viskas savininkių rankose.

O jos irgi tylėjo. Tik prieš pat Naujuosius metus paaiškėjus, kad baras tikrai jau užsidaro, viena iš savininkių R. Beigienė prisipažino.

„Toks gyvenimas. Yra pradžia ir pabaiga. O ir metai, sveikata jau ne ta kaip prieš 30 metų. Na aišku ir mokesčiai smaugė“, - atsiduso baro savininkė. Ji ir Aldona buvo ne tik „pinigus skaičiuojančios“ savininkės, bet visą tą laiką pamainomis dirbdavo ir baro virtuvėje.

Į šį klausimą neranda atsakymo beveik visi dažniau ar rečiau čia besilankę baro lankytojai.

„Tuščios vietos gamtoje nebūna. Tikimės rasite kur nors centre kitą jaukią vietelę“, - atsisveikinimo vakarėlyje susirinkusiems ištikimiausiems lankytojams linkėjo baro darbuotojos.

Deja, pabandžius Laisvės alėjoje ar aplink ją vardinti vietas, kur būtų jauku susitikti ir praleisti vakarą, neatsirado nei vienos tinkamos vietos.

„Liūdna, kad neliko šio baro. Daugeliui ši vieta buvo lyg antri namai. Šiuo metu nuolatiniai baro lankytojai, bent tuos, kuriuos pažįstu, yra naujos vietos paieškose. Gal kai kam pasirodys ir keista, tačiau bent centre vietos su tokia aura tikrai nėra“, - sakė garsus Lietuvos dailininkas, grafikos dizaineris Žydrūnas Šlajus.

Jam pritaria ir kiti, kuriems ši vieta ilgus metus buvo lyg ramybės uostas, užuovėja po dienos darbų.

„Toks jau tas gyvenimas. Šios durys užsidarė, gal atsidarys kitos. Bet amžiams liks šilti prisiminimai širdyse“, - sakė knygų sudarytojas ir vertėjas Erikas Banys.

Ir vis dėlto, prieš padedant tašką šioje istorijoje, šiek tiek „vilties“ atsisveikinant įnešė R. Beigienė.

Paklausta, ką čia planuoja daryti naujieji savininkai, ji teigė tiksliai nežinanti, bet...

„Labai gali būti, kad bus kažkokia užeiga. Tačiau visai kitu interjeru, meniu, na ir aišku kainomis. Gal tik pavadinimas toks pat išliks“, - sakė viena iš įstaigos savininkių.