Nuo redakcijų prie komunikacijos – ir atgal: kaip tai keičia viešąją erdvę?

Tokio turinio gausa silpnina auditorijos galimybes kritiškai vertinti informaciją ir atpažinti jos kilmę, o kartu kelia klausimų apie pačios žurnalistikos vaidmenį šiuolaikinėje medijų ekosistemoje.

Šiame kontekste vis dažniau kalbama ir apie profesinius procesus: patyrusių žurnalistų perėjimą į viešuosius ryšius, šio reiškinio pasekmes demokratinei viešajai erdvei bei motyvus, dėl kurių dalis profesionalų vėliau vis dėlto sugrįžta į redakcijas. Apie šiuos procesus kalba Vytauto Didžiojo universiteto Viešosios komunikacijos katedros profesorė, tyrėja ir žiniasklaidos kritikė Auksė Balčytienė.

Profesorės teigimu, pats profesinis judėjimas tarp skirtingų komunikacijos sričių nėra išskirtinis ar savaime neigiamas.

„Manyčiau, kad toks profesinis „judėjimas“ ir kūrybiniai mainai yra įprasti profesijoms ir karjeros keliui – tokį mainymąsi ir žmonių judėjimą iš vienų sričių į kitas laikyčiau natūralia profesinio augimo ir dalykinio atsinaujinimo dalimi“, – sako A. Balčytienė. Pasak jos, tokia kaita dažnai leidžia profesionalams praplėsti akiratį, įgyti naujų įgūdžių ar persvarstyti savo vaidmenį platesniame komunikacijos lauke.

Vis dėlto šis procesas nėra neutralus. Profesorė atkreipia dėmesį į tai, kad profesinius pasirinkimus neišvengiamai veikia ir ekonominės sąlygos.

„Kaip nekart įvairiuose tyrimuose buvo pažymėta, strateginės komunikacijos profesionalų darbas yra geriau apmokamas, taigi tai gali būti paskata žiniasklaidos redakcijose keisti darbą ir iš žurnalistikos pereiti į viešųjų ryšių sritį“, – teigia ji.

Šis finansinis skirtumas ypač išryškėja ilgalaikėje perspektyvoje, kai profesiniai lūkesčiai ima konkuruoti su asmeniniu saugumu ir stabilumu.

Tačiau A. Balčytienė pabrėžia, kad profesinius sprendimus lemia ne vien atlygis. Jos teigimu, svarbu kalbėti ir apie emocinį bei psichologinį kūrybinių profesijų krūvį.

„Kūrybinės profesijos, o komunikacija kaip tik ir yra viena tokių sričių, giliai įtraukia ir sužadina žmogaus kūrybines savybes – gebėjimą mąstyti nestandartiškai ir vaizdžiai, susižavėjimą idėjomis, aistrą ieškoti sprendimų“, – sako profesorė.

Tačiau, kaip pabrėžia A. Balčytienė, būtent šis intensyvus įsitraukimas ilgainiui gali tapti ir rizikos šaltiniu.

„Tai, kas patraukia ir skatina judėti pirmyn, sykiu tampa ir rizikų židiniu – skatina perdegimą, augina nerimą, sužadina priklausomybes“, – aiškina ji.

Apie šią „tamsiąją“ kūrybinio gyvenimo pusę, anot profesorės, mokslininkai kalba jau kelerius metus, o ypač daug dėmesio jai skirta Covid-19 pandemijos ir ankstyvuoju popandeminiu laikotarpiu.

„Dabar mokslininkai kalba apie akivaizdų paradoksą: tie dalykai, kurie įtraukia, sužadina smalsumą ir leidžia autentiškai atsiskleisti kūrybos veiklose, ilgainiui atsigręžia prieš patį profesionalą – emociškai sužeidžia, sėja nerimastingumą ir veikia savidestrukciškai“, – sako A. Balčytienė.

Ji pabrėžia, kad šie procesai nėra būdingi vien komunikacijos ar žurnalistikos laukui, tačiau, nepaisant to, profesorės teigimu, žurnalisto profesija išlieka išskirtinė.

„Panašūs neigiami ir profesiškai alinantys procesai įvardijami įvairiose kūrybinėse srityse – ne tik žurnalistikoje ar viešuosiuose ryšiuose, bet ir mokytojo, rašytojo ar dailininko profesijose“, – teigia profesorė, primindama olandų mokslininko Marko Deuze’o mintį, jog „kas kūryboje įtraukia, tas ir ilgainiui susargdina.

Būtų galima sakyti, kad iš įvairių profesinių „ligų“ mažiausiai sužeidžianti yra žurnalistika. Būtent šioje profesijoje žmogus yra linkęs likti, jos neatsižadėti ir neiškeisti į kitą užsiėmimą, dargi ir ilgą laiką tęsti darbą kaip tik dėl vidinio užsiangažavimo, prasmės pojūčio ir disciplinuotos tarnystės demokratijos idealams“, – pažymi A. Balčytienė.

Tiesa, emocinių iššūkių žurnalistikoje netrūksta. Profesorė atkreipia dėmesį į itin pažeidžiamas profesines pozicijas – karo korespondentus, faktų tikrintojus ir tuos, kurie nuolat susiduria su dezinformacija.

„Šie specialistai neretai patiria ypatingai negatyvų atsaką – priekabiavimą, neapykantą, grasinimus“, – sako ji.

Anot profesorės, svarbu suprasti, kad tokie išgyvenimai nėra vien asmeninės problemos - profesiniai sunkumai yra tarsi „užkoduoti“.

„Tokie profesiniai sunkumai yra „koduojami“ sistemiškai – dideliu darbo krūviu, aukštais vadovų lūkesčiais, konkurencinga ir neretai toksiška darbo kultūra, taip pat socialinių platformų diegiama veikimo logika“, – aiškina ji.

Kalbėdama apie pasekmes visuomenei, A. Balčytienė pabrėžia, kad patyrusių žurnalistų perėjimas į institucines komunikacijas yra akivaizdus praradimas.

„Šiuolaikinėje viešojoje erdvėje yra daugiau pasigyrimo ir sukonstruoto kalbėjimo, bet ne realybės ir gyvenimo atspindžių“, – sako ji.

Pasak profesorės, viešųjų ryšių įtaka turinio gamybai ir algoritminė dėmesio vadyba lemia tai, kad visuomenė ima matyti pasaulį iškreiptai, o informacijos vartotojas nebežino, kas yra tiesa ir kuo kliautis.

Ypač problemišku ji laiko neženklintą PR turinį.

„Toks turinys formaliai nepažeidžia įstatymų, tačiau visuomeniškai tai yra manipuliacija žmonių dėmesiu“, – teigia A. Balčytienė, pridurdama, kad tik akylesnis ir labiau patyręs skaitytojas atpažįsta viešųjų ryšių pranešimams būdingą stilių, kuris šiandien dominuoja daugelyje naujienų portalų.

Nepaisant šių iššūkių, dalis profesionalų vis dėlto grįžta į žurnalistiką.

„Spėčiau, kad į žurnalistiką sugrįžta tie, kurie savo profesiją mato asmeninės tapatybės dalimi“, – sako profesorė.

Pasak jos, žurnalistika suteikia tai, ko negali pasiūlyti PR – faktiškumą, objektyvumą, nešališką žvilgsnį ir aiškų profesinės etikos pagrindą.

„Dabarties laikmetyje, kai viešojoje erdvėje gausu manipuliacijų, interesų kovų ir pykčio proveržių, žurnalistams itin svarbu nuolat daryti profesines ir vertybines korekcijas – prisitaikyti prie kintančios realybės neišduodant pagrindinių principų“, – pabrėžia A. Balčytienė.

Anot jos, tam būtini principingi vadovai ir redaktoriai, palaikanti profesinė bendruomenė bei išprususi, kantri auditorija, galinti atpažinti kokybišką žurnalistiką ir ją palaikyti.