Kauno apylinkės teismo pirmininkė išskiria keturis prioritetus, tačiau teismų finansavimą lygina su išmaldos prašymu (interviu)

S. Meškauskienė teismo pirmininkės pareigas pradėjo eiti rugpjūčio 24 d. Prezidentas Gitanas Nausėda ją paskyrė penkerių metų kadencijai, o Teisėjų taryba jos kandidatūrai pritarė dar liepą. S. Meškauskienės interviu „Kas vyksta Kaune“ tinklalaidėje „Kaunas gyvai“ – pirmasis S. Meškauskienės interviu žiniasklaidai pradėjus eiti apylinkės teismo pirmininkės pareigas.

Iki paskyrimo S. Meškauskienė keturiolika metų dirbo teisėja: nuo 2012 m. ji nagrinėjo baudžiamąsias bylas Kauno apylinkės teisme, ji taip pat yra Teisėjų tarybos narė. Prieš tapdama teisėja S. Meškauskienė dirbo Kauno apygardos teismo teisėjo padėjėja ir kitose valstybės įstaigose.

Kelias į pirmininkės kėdę nebuvo trumpas, nes atranka vyko du kartus. Pirmojoje atrankoje Pretendentų į teisėjus atrankos komisija tinkamiausia kandidate pripažino teisėją Kristiną Imbrasienę, tačiau prezidentas jos kandidatūrai nepritarė. Kovo 25 d. Prezidentūra paskelbė naują atranką. Joje varžėsi trys to paties teismo teisėjai: S. Meškauskienė, Vaida Motiejūnienė ir buvęs teismo pirmininkas Arūnas Purvainis. Liepos pradžioje komisija tinkamiausiomis pripažino S. Meškauskienę ir V. Motiejūnienę, o prezidentas galuausiai pasirinko S. Meškauskienę.

– Jeigu reikėtų atsakyti trumpai, dviem žodžiais – nes teisėjai turi būti dalykiški, – sakyčiau: teisingumo paieškos.

O jeigu plačiau: visi esame savo tėvų vaikai. Mano tėvai labai nenorėjo, kad rinkčiausi teisininkės kelią, ir priežastis buvo paprasta. Prieš Antrąjį pasaulinį karą mano senelis iš mamos pusės buvo Širvintų policijos nuovados viršininkas – išsilavinęs žmogus, baigęs progimnaziją, mokėjo penkias užsienio kalbas. Dėl to jis buvo ištremtas ir žuvo Vorkutos anglių šachtose.

Studijos pedagoginiame universitete man suteikė daug psichologijos žinių, kurios labai pravertė vėliau, nagrinėjant baudžiamąsias bylas dėl nepilnamečių nusikalstamų veikų – tiek kai nepilnamečiai buvo nukentėjusieji, tiek kai kaltinamieji. Būtent toks gyvenimo kelias ir patirtis padėjo man tapti puikia teisėja. Manau, kad tokia esu, ir tuo džiaugiuosi.

– Čia šiek tiek nesutikčiau. Lietuvoje yra 20 bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų, ir net 11-ai iš jų vadovauja moterys – aš viena iš jų. Kauno apylinkės teisme esu pirmoji, nes tradiciškai ši pozicija galbūt buvo labiau laikoma vyriška. Tačiau laikai keičiasi, ir manau, kad lemia ne lytis, o asmeninės savybės. Atrankos komisija, vėliau Prezidentūra ir Teisėjų taryba nusprendė, kad mano kompetencija ir asmeninės savybės tinka šioms pareigoms.

– Iš tiesų nežinau – tai Prezidentūros kompetencija, todėl komentuoti negaliu.

– Lietuvos Respublikos Prezidentas yra visų Lietuvos teisėjų darbdavys, todėl visiškai natūralu, kad jis turi lūkesčių. Jie visada susiję su tinkamu teisėjo pareigų atlikimu, teisingumo vykdymu, objektyviu ir operatyviu bylų nagrinėjimu. Man Prezidentas, kaip darbdavys, išsakė tokius pat lūkesčius ir dar papildomų, susijusių su administravimu: kad mano, kaip pirmininkės, sprendimai būtų adekvatūs situacijai ir kad teisme būtų operatyviai sprendžiamos esamos problemos. Juolab kad Prezidentūra puikiai informuota apie teisme vykstančius procesus, taip pat ir apie mikroklimatą.

– Iš dalies ir ją.

– Teisėjų atrankoje dalyvauja ne tik teisėjai, bet ir visuomenės atstovai, Prezidentūra, o jūsų minėtų dviejų kandidatūrų atveju – ir Seimas. Manau, kad aiškumas svarbus visiems ir visose stadijose. Taip pat labai svarbu, kad būtų vertinami kandidato profesiniai gebėjimai, o ne kažkas nutylėto, ko visuomenė nežino. Atrankos vyksta pagal nustatytą tvarką, o bet kurią tvarką galima tobulinti – jokių ribų čia nėra. Kai tvarkoje matome trūkumų, visada stengiamės juos ištaisyti pataisomis. Manau, taip bus ir ateityje.

– Prisistatydama Teisėjų taryboje 2026 m. liepos 24 d. viešai išdėsčiau visus savo prioritetus punktais. Tačiau dabar, realiai tapusi pirmininke, matau, kad vienus dalykus reikia siaurinti, kitus – plėsti. Todėl kalbėkime apie šiandienos realybę, nes per penkerius metus prioritetai gali labai pasikeisti.

Šiandien prioritetai tokie. Pirmasis – LITEKO II. Tai svarbiausias kasdienio teismų darbo įrankis, informacinė sistema, ir visas su ja susijusias problemas būtina suvaldyti. Antrasis – žmogiškieji ištekliai, t. y. tie, kurie kasdien dirba teisme: reikia suformuoti komandą. Trečiasis – finansavimas, kurio mums visada trūksta, ir tai, kaip paskirstyti turimas lėšas. Ketvirtasis – mikroklimatas. Tai, be jokios abejonės, patys aktualiausi klausimai.

– Galima pajuokauti – gal ir nevykusiai, – kad dabar matome nebe baltus ekranus, o besisukantį ratuką: sistema ilgai mąsto, bet sumąsto. Iš tiesų 2026 m. birželio 1 d. paleidus LITEKO II susidūrėme su didžiule informacine krize. Ją suvaldyti buvo itin sunku, ir net dabar kyla klausimas, ar ją suvaldėme. Priežasčių daug, o pirmiausia – finansiniai sunkumai. Pažangos yra, tačiau nepakankamai: negalėčiau pasakyti, kad visos užfiksuotos klaidos jau ištaisytos. Mentoriai toliau dirba, klaidos toliau fiksuojamos, trūksta funkcijų. Šios problemos vis dar labai jautrios ir skaudžios, kasdien tiesiogiai ar netiesiogiai paliečia visą teismų bendruomenę ir visus, kurie susiduria su teismais.

– Taip, suprantate teisingai.

– Taip, Jūs teisus, kliūčių ir trukdžių buvo labai daug. Sprendėme jas visais įmanomais būdais, taip pat grįždami prie popierinių bylų ir rankinio dokumentų registravimo, kad visomis išgalėmis užtikrintume visuomenės teisę gauti informaciją, dalyvauti posėdžiuose, susipažinti su bylomis.

– Stengiamės kiek įmanoma, tačiau pasakyti, kad trikdžių nebus, negaliu – tai nebūtų tiesa, nes strigo dokumentų registracija. Apie tai buvo informuota visuomenė, skelbta teismų svetainėje. Vėlavimų gali būti, tačiau jie objektyvūs – dėl sistemos gedimų, trūkstamų funkcijų ir lėto veikimo.

– Jei vienu sakiniu – situacija gerėja ir teikia daug vilčių. Lūkesčių turi ir kolektyvas, ir Prezidentūra, ir Teisėjų taryba, o jie pirmiausia susiję būtent su mikroklimatu. Todėl ir įtraukiau jį į savo prioritetus.

Pirmiausia susitikau su visais teisėjais ir darbuotojais, dirbančiais atskiruose pastatuose. Kaip žinote, teismas veikia ne tik Kauno mieste: susitikau su Kaišiadoryse dirbančiais teisėjais ir darbuotojais, vykau į Kėdainių rūmus, susitikau su kolegomis Jonavoje.

Džiaugiuosi, kad žmonės atviri, nevengia išsakyti problemų ir lūkesčių. Visa tai užsirašiau kaip namų darbus, sugrupavau ir dabar stengiuosi juos spręsti, pradėdama nuo skubiausių. O skubiausiai reikia keisti galiojančias taisykles – pavyzdžiui, pavadavimo ir komandiruočių tvarką. Tai administraciniai darbai, kuriuos sprendžiame nedelsdami.

– Kauno apylinkės teismas yra antras pagal dydį teismas Lietuvoje. Iš viso turime 389 etatus, tačiau visi jie niekada nebūna užimti. Iš svarbiausių darbuotojų šiuo metu trūksta šešių teisėjų, penkių sekretorių, trijų padėjėjų (trečiadienį vyko konkursas, jo rezultatų dar nežinau) ir dviejų vertėjų. Tai žmonės, dirbantys pagrindinį darbą, ir jų labai trūksta.

– Trūksta trijų baudžiamųjų ir trijų civilinių bylų teisėjų. Prezidentūra tuo rūpinasi, konkursai paskelbti, tad manau, kad teisėjai bus atrinkti ir mūsų gretos pasipildys.

– Jūs teisus. Teisėjų etatai finansuojami 100 proc., tačiau valstybės tarnautojų ir pagal darbo sutartis dirbančių asmenų – tik 64 proc. Tai labai menkas finansavimas žmonėms, dirbantiems šalia teisėjo, jo komandai. Kasmet trūkstamos lėšos lemia vis didėjančias teismų skolas.

– Per 14 mano teisėjavimo metų Kauno apylinkės teismas pagal darbo krūvį visada buvo tarp lyderių – pirmas, antras arba trečias tarp apylinkės teismų pagal gaunamų bylų skaičių. Darbo krūvį būtina valdyti, o tai daroma per bylų srautus: juos stebime ir skirstome. Turime dvejus rūmus – Kauno ir Kėdainių, tad pirmoji priemonė – bylų paskirstymas tarp jų. Jeigu to nepakanka, nuo 2024 m. gali įsikišti aukštesnės instancijos administratorius – Kauno apygardos teismo pirmininkas: bylos paskirstomos kitiems apylinkės teismams, veikiantiems apygardos teismo veiklos teritorijoje. Dar vienas lygmuo – Apeliacinio teismo pirmininkas: tuomet krūviai lyginami visos Lietuvos mastu ir bylos paskirstomos po visą šalį.

– Dirbtinis intelektas (DI) – neišvengiama mūsų kasdienybė ir, tikriausiai, ateitis. Vis dėlto tikrai nemanau, kad jis galėtų pakeisti teisėją: gebėjimas tiesiogiai išklausyti žmogų, suvokti ir pajausti jo emocijas būdingas tik žmogui. Mūsų teisme DI naudojamas paprastiems administraciniams darbams – informacijos paieškai ir vertimams. Taip pat bandome garso įrašus transkribuoti į rašytinius protokolus, tačiau tai dar ateities klausimas, nes DI reikia išmokyti atlikti tam tikrus darbus.

– Jautrių duomenų jokiu būdu negalima kelti į jokią informacinę sistemą, juolab jei nežinome, ar ji atitinka saugumo ir asmens duomenų apsaugos reikalavimus. Asmens kodai, gyvenamosios vietos ar kiti jautrūs duomenys niekada nekeliami į DI sistemas.

– Taip, padeda, ypač verčiant ir ieškant informacijos. Tačiau tam naudojamos nuasmenintos versijos – asmens ar kiti jautrūs duomenys niekada nenaudojami.

– Pateiksiu labai paprastą pavyzdį iš vienos savo baudžiamosios bylos. Baigiamųjų kalbų metu kaltinamąjį ginantis advokatas, sakydamas gynybos kalbą, staiga tarė: „Palaukite, teisėja, dirbtinis intelektas dar mąsto – tuoj pateiks, kaip atsikirsti į prokuroro argumentus.“ Visi nusišypsojome, bet atsakiau: „Jūsų klientas moka jums, o ne dirbtiniam intelektui, kad jį gintumėte, tad prašom tinkamai atlikti savo pareigą.“ Štai taip gyvename šioje naujoje realybėje.

– Teisėjų taryboje ir susitikimuose su kitų teismų vadovais apie DI naudojimą diskutuojame labai dažnai – žinoma, apie teisėtą, leistiną ir saugų naudojimą. Teisėjų tarybos strateginiuose planuose Informacinių technologijų komitetui pavesta iki 2026 m. gruodžio 31 d. parengti DI naudojimo teismuose strategiją. Šiuo metu, kaip teisingai pastebėjote, vienodo reglamento neturime: kiekvienas teismas ir kiekvienas darbuotojas DI įrankius informacijai gauti ar duomenims sisteminti naudoja savaip.

– Įsivaizduokite: pradedanti teismo sekretorė, neturinti jokio darbo stažo, gauna apie 900 eurų į rankas. Iš jos reikalaujama išmanyti ir raštvedybą, ir teisę, viską atlikti itin greitai ir operatyviai. Manau, tai labai menkas pasiūlymas, nes privačiame sektoriuje už tokį pat darbą mokama gerokai daugiau.

Atlyginimai tikrai neadekvatūs, gerokai per maži. Juolab kad, kaip minėjau, valstybės tarnautojų ir pagal darbo sutartis dirbančių asmenų atlyginimų poreikis patenkinamas tik 64 proc. O kaip teisingai paminėjote, Teisėjų tarybos pirmininkė D. Bublienė pažymėjo, kad iš prašytų lėšų gauname tik 3 proc. Tai tarsi ranka, ištiesta išmaldos, – ir net jos negauname.

Situacija iš tiesų labai sudėtinga ir grėsminga, nes teismas tampa nepatraukliu darbdaviu. Nepavyksta prisikviesti perspektyvių darbuotojų, puikių teisininkų, o ir esami darbuotojai nori išeiti. Tada ilgės bylų nagrinėjimo trukmė. Nepakankamas teismų finansavimas atsilieps visai valstybei.

– Labai, ypač pastaruoju metu. Daug ilgametę patirtį turinčių teismo darbuotojų jaučia nusivylimą. Teisėjų taryba ir Teisėjų padėjėjų asociacija deda be galo daug pastangų, susitinka – rodos, jau nebeliko, su kuo nebūtume susitikę, – tačiau net po daugybės pokalbių situacija nesikeičia, finansavimas neskiriamas. Realiai nieko nedaroma, o teismo darbuotojai seka žinias ir vis labiau nusivilia. Daug kas perdega ir nebetiki, kad galima ką nors pakeisti. Tai liūdna.

– Kadangi į Delfi užklausą atsakinėjome aš pati su savo komanda, be jokios abejonės, sutinku. O ar įmanoma kelti atlyginimus iš gaunamų lėšų – vienareikšmiškai ne. Šiuo metu skaičiuojame, kaip išmokėti šių metų gruodžio atlyginimus, o apie jų kėlimą su tokiu finansavimu net kalbos negali būti.

– Teismas kreipėsi į Nacionalinę teismų administraciją dėl finansinio audito. Būtent auditas paaiškins visas aplinkybes – kaip ir kodėl ši skola susidarė. Laukiame, kol auditas bus atliktas ir pateiktos išvados, tada viskas paaiškės.

– Negaliu komentuoti. Laukiame audito išvadų – jos viską paaiškins.

– Išpuolių prieš teismus visada buvo ir bus – labai svarbu, kaip į juos reaguojame. Visa teismų bendruomenė sureagavo itin jautriai, imtasi daug priemonių. Peržiūrėjome vidaus tvarkas, o pirmiausia aiškiai informavome darbuotojus ir teisėjus, kokią pagalbą galime suteikti, jei jie jaučia grėsmę prieš tam tikrus posėdžius. Tokių procesų yra, nes nagrinėjame ne tik civilines, bet ir administracinių nusižengimų bei baudžiamąsias bylas. Baudžiamosiose bylose, ne paslaptis, dažnai dalyvauja smurtaujančių asmenų. Jei iš bylos medžiagos matyti, kad grėsmė gali būti reali, operatyviai sprendžiame, ar kai kurie asmenys neturėtų dalyvauti nuotoliu, ar nereikia papildomos apsaugos. Be to, teismo patalpose yra konvojaus patalpos, o kiekvienoje posėdžių salėje – pagalbos mygtukas konvojui iškviesti kritinėje situacijoje. Raginame teisėjus juo naudotis.

Nuo 2026 m. liepos 1 d. įvesta įeigos kontrolė su metalo detektoriumi. Tai aiški žinia visuomenei, kad situacija kontroliuojama, – sakyčiau, net prevencinė: tam tikrų daiktų įsinešti negalima, į teismą įeinant reikia laikytis tvarkos. Tai tikrai teigiamas pokytis.

– Tai buvo Vilniuje.

– Džiaugiuosi, kad pas mus tokių atvejų dar nebuvo. Pasitaiko, kad žmonės bando įsinešti, pavyzdžiui, peilį, bet, manyčiau, dažniausiai jie tiesiog pamiršta, kad turi jį rankinėje. Tai ne bandymas pakenkti, o užmaršumas. Vis dėlto tokių daiktų į teismą nešti nereikia – čia jiems ne vieta.

– Pati esu ilgametė baudžiamųjų bylų teisėja, specializuota nagrinėti nepilnamečių bylas. Tokiose bylose nepilnamečiai būna ir nukentėjusieji, ir kaltinamieji. Čia susiduria keli interesai: teismas turi ne tik atliepti visuomenės lūkestį žinoti, bet ir apsaugoti kaltinamojo bei nukentėjusiojo procesines teises ir apskritai asmens duomenis. Jei teismui pavyksta tarp visų šių dalykų išlaviruoti, konflikto nekyla nei su žiniasklaida, nei su visuomene, nei su proceso dalyviais. Tačiau tai sudėtinga, nes yra rezonansinių bylų, sulaukiančių labai daug dėmesio. Tada teismas turi itin atidžiai stebėti, kad nukentėjusiųjų duomenys būtų apsaugoti, o kaltinamųjų, atsižvelgiant į nekaltumo prezumpciją, nebūtų viešinami be reikalo ar per anksti.

Be to, nuo liepos akredituoti žurnalistai turi teisę gauti visas nenuasmenintas teismo sprendimų versijas. Taigi visuomenės lūkesčiai atliepiami – svarbu, kad žurnalistai šia teise naudotųsi. Vis dėlto uždari posėdžiai nėra uždari vien tam, kad apsaugotų kaltinamųjų asmens duomenis. Priešingai, jie labiau skirti nukentėjusiajam apsaugoti, kad jis nepatirtų antrinės viktimizacijos. Teismas turi užtikrinti visų proceso dalyvių teises ir kartu laiku suteikti visuomenei tinkamą informaciją. Manau, kad tai pavyksta.

– Nagrinėdamas baudžiamąją bylą, teismas visada vertina įrodymų sąsajumą – kiek jie tiesiogiai susiję su tiriama nusikalstama veika – ir leistinumą: visi įrodymai turi būti surinkti ir įtvirtinti byloje tik teisėtais būdais. Kiek bylų buvo nutraukta dėl procesinių pažeidimų, šiuo metu pasakyti negaliu – tokių duomenų neturiu. Bet iš savo, kaip baudžiamųjų bylų teisėjos, praktikos galiu pasakyti, kad tai itin reti atvejai. Tikrai reti.

O dėl nedidelio narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekio apskritai – tai labai diskutuotinas klausimas: ar šią veiką palikti Baudžiamajame kodekse, ar iš jo išbraukti. Juk jeigu šiandien nuleisime kartelę dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo, ar nebus taip, kad rytoj pripažinsime, jog prostitucija yra normali veikla?

– Būtent tai ir noriu pasakyti: tai diskusijų objektas, į kurį reikėtų įtraukti mokslininkus, visuomenę ir teisininkus. Vienareikšmio atsakymo tikrai nėra, o teisingas sprendimas, kurį galėtume taikyti praktikoje, gimtų būtent diskusijose.

– Jeigu kalbėtume apie išteisinamuosius nuosprendžius ar bylų nutraukimą dėl šios priežasties, tai labai mažas procentas. Labai mažas.