Islamas Lietuvoje: mokslininkai atskleidžia, ką apie musulmonus galvoja lietuviai

2021 m. Lietuvos gyventojų ir būstų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyvena 2165 musulmonai sunitai – šie keli gyventojai sudaro apie 0,08 proc. visos populiacijos. Tiesa, ekspertai neabejoja, jog realus musulmonų skaičius galėtų būti ir didesnis, nes į surašymą nebuvo įtraukti kitų konfesijų musulmonai.

Visgi nepaisant nedidelio musulmonų skaičiaus, viešojoje erdvėje pastaraisiais metais vis daugiau kalbama apie Lietuvoje gyvenančius musulmonus, ypač dėl tarptautinių įvykių, kaip antai Lietuvą, kitas Baltijos šalis ir Lenkiją užgriuvusi imigracijos krizė. Dėl šių įvykių viešojoje erdvėje nuskambėjo ir griežtesnių, islamofobiškų komentarų.

„Iš Centrinės Azijos, iš tų kraštų, nuo 2021 m. matome keturiolika kartų padidėjusią imigracijos bangą (...).

Musulmoniška, iš Vidurio Azijos, imigrantų dalis kelia tam tikrą susirūpinimą, nes jie būna linkę radikalizuotis“, – praėjusiais metais kalbėjo tuo metu Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriaus pareigas ėjęs Darius Jauniškis.

Visgi tarptautiniame, ES finansuojame projekte, tiriančiame skaitmeninį Islamą Europoje, dalyvaujantys VDU mokslininkai sako, jog musulmonų padėtis Lietuvoje nėra prasta.

VDU Regionistikos katedros profesorius Egdūnas Račius sako, jog lietuviai dar savęs nemato kaip globalaus pasaulio dalyvių, kaip tauta, daugiau verdame savo sultyse. Todėl ir supratimas apie islamą šiuo metu yra ribotas.

ES finansuojamo projekto metu siekiama suprasti ir atskleisti, kaip musulmonų bendruomenės naršo, kuria ir naudoja religinį turinį internete, bei kokią įtaką tai daro jų religinei praktikai ir identitetui.

Šiuo metu tyrimas dar nėra baigtas, tačiau VDU Azijos studijų centro darbuotojas dr. Arvydas Kumpis ir VDU Regionistikos katedros profesorius E. Račius sutiko su portalu „Kas vyksta Kaune“ pasidalinti pagrindinėmis projekto įžvalgomis.

Egdūnas: "Iš vienos pusės, galima bandyti dramatizuoti ir sakyti, kad Lietuvos gyventojai neturi jokios nuovokos apie religiją plačiąja prasme, ir ypač apie tas religines tradicijas, kurios nebuvo Lietuvoje istoriškai paplitusios – turiu mintyje ne krikščioniškas tradicijas. Bet net ir įvairios krikščionybės formos yra menkai pažįstamos – apie ortodoksų (stačiatikių, aut.) religines praktikas Lietuvos gyventojai turi labai mažai nuovokos. Tad apie islamą yra mažai žinoma.

Iš kitos pusės žiūrint, apie islamą žiniasklaidoje kalbama kasdien. Pastaruosius trejetą metų vis kalbama apie palestiniečius, „Hamas“. O „Hamas“ siejamas su tam tikra islamo forma, tebūnie radikalaus islamo forma. Nors ir netiesiogiai, bet islamą Lietuvos gyventojai kas dieną gali išgirsti. Klausimas yra kitas – ar pavyzdžiui, jie vartoja tą žiniasklaidą.

Tyrimai rodo, kad jaunimas klasikinės žiniasklaidos nebevartoja. Kas iš to, kad „Panoramoje“ kalbama apie islamą – žmonės nežino, kas ta „Panorama“.

Sakyčiau, kad stiklinė yra pusiau pilna ir pusiau tuščia. Pasiūlos prasme yra kalbama, šnekama, o informaciją lietuvių kalba susirinkti internete irgi įmanoma. Žmonės galėtų žinoti, bet klausimas yra kiek kitas – ar jiems reikia ką nors žinoti? Galėtume klausti, kiek žmonės Lietuvoje išmano steroidus, bet tuo pačiu kiltų klausimas, ar jiems tikrai būtina daug žinoti.

Iki labai neseniai (islamas, aut.) aktualu nebuvo, tad natūralu, jog aktyvaus žinojimo nebuvo ir nėra."

Arvydas: "Žiūrint iš istorinės perspektyvos, musulmonai Lietuvoje nėra nauja grupė. Jeigu žiūrėtume, nuo kada musulmonus turime šalia savęs, galėtume žvelgti į Vytauto laikus – Totorius, ištikimuosius Vytauto sargus. Kaune, prie pat savivaldybės, turime totoriui skirtą simbolinę figūrą.

Kitaip sakant, kitos religijos žmonės nėra kažkokia naujiena. Bet yra kita problema – kaip ir profesorius sakė, aktualumas.

Gal dėl bendruomenės dydžio, gal dėl aktualumo visuomenėje, taip jau susiklostė, kad žinios lieka fragmentiškos."

Egdūnas: "Sakyčiau, kad taip yra labiau iš inercijos, tai nėra valingas judesys, lyg būtų mėginama kurti svetimo, tolimo, atgrasaus musulmono įvaizdį. Tai toks bendresnis orientalizmas atžvilgiu tų kraštų, su kuriais turime mažiau patirties.

Manau prisideda ir tai, jog pasaulyje yra maždaug 50 valstybių, kuriose musulmonai sudaro daugumą, didelė dalis jų yra nedemokratiškos, problemiškos, žlungančios, yra politinio smurto klausimai.

Visa tai susideda į vieną krūvą – kad ir būtų skelbiama teigiama informacija, jos nėra tiek ir daug, o žiniose yra daugiau neigiamos informacijos. Galbūt nėra intencijos sukurti tokį įvaizdį, bet žmonėms yra netiesiogiai susikūręs toks įvaizdis. Jei važiuoji į musulmonišką šalį, ten yra visomis prasmėmis problemiška ir panašiai.

Bet paskui pasižiūri ir matai, kad iš Vilniaus oro uosto į musulmonų šalis yra gausybė keliautojų. Taigi išeina taip, kad žmonės kurie bijo musulmonų, mielai pas juos vyksta ir atvirkščiai.

Tas paveikslas yra gerokai klampesnis, sodresnis, nei mes įsivaizduojame", - sako pašnekovas.

Egdūnas: "Pradėkime nuo to, jog galvodami apie musulmonus, lietuviai dažnai įsivaizduoja, jog tai yra žmonės, nemokantys lietuvių kalbos. Na pavyzdžiui, aš išeinu į kiemą, mano automobilis užstatytas, o aš žinau, kad kaimynas lietuviškai nekalba, angliškai aš pats nemoku, tai kaip aš jam paaiškinsiu? Tai jau yra problemos man – kam man reikia kaimyno, su kuriuo aš nesusikalbėsiu?

Bet tai ir metodikos klausimai – mes galėtume klausti, ar norėtume kaimynystėje šeimos su keturiais mažais vaikais? Tada respondentas galėtų sakyti ne – vaikai juk stūgaus, tėvai staugs ant jų, na ne, nenoriu! Apklausoje respondentai galėtų atsakyti, kad nenori ir kaimyno su šunimi, o idealus kaimynas išvis gyventų kitoje valstybėje ir jų nereikėtų matyti.

Svarbu yra tai, kaip užklausiama. Bet aišku, aš iš dalies sutinku – jeigu paklaustume, ar sutinkate gyventi su hinduistu, džainiu ar sikhu, didžioji dalis klaustų, kas jie tokie. Gal kažkas sakytų ne, kažkas sakytų taip. O klausiant apie musulmonus, daugelis jau žinotų, apie ką kalbama.

Bet aš sakyčiau, kad 46 proc. yra labai neblogas skaičius. Aš įsivaizduočiau, kad turėtų būti 80 ar 85 proc., kurie sakytų ne. Jei mažiau nei pusė mano, kad jie to nenori – gal ir visai neblogai.

Jei mes sakome, kad lietuviai yra netolerantiški, nepakantūs, aš norėčiau paklausti – ar visi turime visus mėgti? Aš gal irgi nenoriu kaimyno, turinčio lojantį šunį."

Egdūnas: "Arvydas labai gerai pasakė, kad jeigu klausi, ar pažįsti totorių, atsakymas gali būti taip arba ne, bet jeigu paklausi, ar jis musulmonas, žmonės to nesureikšmina.

Jeigu kalba eina apie musulmoną, žmonės gali pasakyti, kad tai yra koks pakistanietis, studentas ar „Bolt“ vairuotojas.

Ir tada eina gatve lietuvė, dėvėdama hijabą, bet žmonės sakys, kad ji nėra musulmonė, o tiesiog lietuvė, gal kokia keistuolė. Visokių yra – hipių, krišnaitų ir t.t, bet tai nieko nereiškia.

Čia ir prasideda žaidimas – pakistanietis

a priori tampa musulmonu, o kasdien besimeldžianti lietuvė – koks skirtumas, ar ji musulmonė? Tą patį pakistanietį galbūt sutiksite bare geriantį alų, o ta lietuvė iš principo neis į barą, ji gali būti ir labai religinga, gal net turi kokį nors blogą, kur rašo Salafi tekstus ar juos verčia, gali būti ir labai konservatyvi tikinčioji."

Egdūnas: "Be abejonės. Reikėtų pasakyti, kad viskas prasidėjo labai toli nuo mudviejų. Viskas prasidėjo nuo to, jog Europoje, ar šalia Europos, yra valstybės, kuriose musulmonų skaičius yra didelis, platus jų veiklų spektras. Viena iš tokių valstybių yra Jungtinė Karalystė (JK).

JK žmonės pradėjo daryti tyrimą apie skaitmeninį islamą – jiems labai patiko ši patirtis ir jie pagalvojo, kodėl gi nepadarius lyginamosios, pan-europinės analizės. Jie pradėjo ieškoti partnerių – pirmiausia, aišku, Vakarų Europoje, tačiau vėliau ieškota ir partnerių post-komunistinėse valstybėse Rytų Europoje. Jie pakvietė lenkus, o lenkai pasiūlė jiems įtraukti ir mus, VDU, Lietuvą, kad ir kaip pavadintume.

Tai nebuvo mūsų idėja, mes nesvajojome, kad tai padarysime. Buvome pakviesti, nors ir turėjome rezervacijų – sakėme, kad Lietuvoje apskritai yra mažai žmonių, kurie galėtų ir norėtų tuo užsiimti. Galiausiai, ir medžiagos nėra daug.

Iš karto pasakėme, kad nesame Švedija, JK, ar Lenkija, iš mūsų labai didelių lūkesčių turėti neverta. Rezultate taip ir buvo, kad ne visur dalyvaujame. Projekte yra daug papunkčių – pavyzdžiui, vienas iš jų yra lyties veiksnys, moterų dalyvavimas.

Nepaisant to, kad Lietuvoje viena iš aktyvesnių dalyvių skaitmeninėje erdvėje yra moteris – Lietuvos totorė, dievobaiminga. Lygtais galėjome šį atvejį įtraukti, bet vis dėlto, tai yra vienetinis atvejis, o vienetinio atvejo suabsoliutinti matyt nereikėtų. Kur nors JK jiems yra labai lengva, nes yra daugybė lygmenų, todėl jie gali įtraukti lyties veiksnį.

Grįžtant prie klausimo, hipotezės labiau kilo tyrimo eigoje, matėme paradoksus. Bet neatėjome su tomis hipotezėmis link tyrimo."

Arvydas: "Pats projektas oficialiai turėjo baigtis gegužės mėnesį, tačiau dėl to, kad partneriai nebuvo užbaigę visų veiklų, gavome pratęsimą iki metų pabaigos. Realiai projektas kaip ir nebevykdomas, bet mes užbaiginėjame jo veiklas.

Kas labiausiai užstrigo – pačių kūrėjų nevientisumas. Ta prasme, jog visi suprasdami, kad internetinėje erdvėje turi būti, pristatyti save. Tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių, kai kuriems internetinis turinys yra kaip šuniui penkta koja – kai negali paskirti nei savo laiko, nei jėgų, žinodamas jo svarbą, nelabai kas ir prisidedama.

Iš kitos pusės yra žmonių, kurie labai aiškiai suvokia internetinio turinio reikšmę, galbūt suprasdami neaukštą hierarchiją, visoje autoritetų sistemoje, ypatingai aktyviai prisideda.

Jie žino, kad skleisti žinią nėra pagrindinė jų užduotis, šviesti žmones apie islamą, ne tik tais musulmonams Lietuvoje, bet ir žmonėms, kurie yra visiškai nesusiję su šia religija, pavyzdžiui, žmonės iš gatvės.

Galbūt jų motyvacija labiausiai ir sužavėjo, ypač iš jaunų žmonių. Jie žino, kad informacijos poreikis lietuvių kalba yra ypatingai didelis, bent žvelgiant iš jų pusės.

Žvelgiant į vartotojų paklausas, kurias atlikome, matome, jog žmonės vis tiek dažniau skaito angliškus tekstus, jie domisi religija, bet ne lietuvių sukurta literatūra.

Tad gaunasi labai įdomus disbalansas. Tai mane ir sužavėjo, kartu iškėlė ir labai daug klausimų, į kuriuos projekto ribose nelabai net ir galime atsakyti, nes nepakankamai buvo surinkta informacijos."

Egdūnas: "Nuo savęs pridėčiau, kad į tyrimą reikėtų žiūrėti platesniu kampu, turint omenyje, kas Lietuvoje vyksta pastaruosius tris dešimtmečius. Ta bendruomenė niekada nebuvo didelė, ji dabar šiek tiek didėja. Kai būna įvairios šventės, pranešama, jog susirenka tūkstančiai besimeldžiančių.

Mes netyrėme to, bet man įdomi islamo kulto tarnų profesionalizacija. Nes jei mes kalbame apie imamus, visą laiką čia turėjome imamą, net ir kalbant apie tarybinius laikus, Raižių mečetė turėjo savo imamą, bet tai buvo savamoksliai tarnai.

Bet atėjus nepriklausomybės laikams, žmonės galėjo išvažiuoti studijuoti į užsienį. Ir mes Lietuvoje turime vieną religijos mokslus tikrai baigusį imamą, konkrečiai Libane. Jis yra profesionalas, jis gali galvoti apie Islamą, ne tik kaip asmuo, kuris praktikuoja, bet kuris turi ir giluminių žinių. Vieną tokį turime.

Bet toliau mes turime tokią įdomią situaciją, kad autoritetų ar galios pozicijose esantys žmonės nebūtinai turi religinį išsilavinimą. Kaip pavyzdys – vienas iš vadinamųjų mufčių turi religinį išsilavinimą, kitas jo neturi. Bet tas, kuris turi religinį išsilavinimą, jis nesinaudoja juo viešumoje, nėra viešas autoritetas. Skambini jam, prašydamas pakomentuoti apie Islamą ir jis nekomentuoja – komentuoja tas kitas muftis.

Turime vieną tarną, kuris turi žinių ir nejaučia poreikio komentuoti ir kitą, kuris žinių neturi, bet reiškiasi. Tai koks rezultatas – grįžtame į labai diletantišką lygmenį.

NVO sektoriuje panašiai – matome, jog kyla žmogus, kuris turi gerą išsilavinimą – greituoju laiku pasirašys ir apgins disertaciją iš Islamiškų reikalų. Bet čia irgi problema, kad jis yra pasaulietis, jis nėra Imamas, religinių reikalų atstovas.

Ką mes pamatėme su Arvydu – neoriginalaus, versto turinio yra daug bet savo kuriamo autentiško turinio yra mažai.

Mažai bandoma pozicionuoti būtent Islamą Lietuvoje – mažai klausiama, kokių specifiškumų gali turėti Islamas Lietuvoje.

Tą žaidimą galima žaisti, bet jis nėra žaidžiamas – ar dėl laiko stokos, ar trūksta pajėgumų. Internete yra daug informacijos apie totorius – bet jie nėra siejami su islamu. Mūsų kalbinti turinio apie islamą kūrėjai sakė, jog patys neturi laiko ir gebėjimų kurti tokį turinį.

Yra svetainės, organizacijos, bet atsidarius interneto svetaines matai, kad ten beveik nieko apie islamą nėra. Toks paradoksas, nusivylimas."

Arvydas: „Galima pridėti dar vieną aspektą – kas yra islamas? Ar tai yra religija, kultūra, tautybės samprata lietuviuose? Panašu, kad ir internetinis turinys aiškumo neįneša. Su tuo irgi reikia dorotis.“

Arvydas: "Reikėtų pradėti nuo Jūsų minėto paskutinio punkto. Situacijos Gazoje komentavimo – jo nėra. Poroje mūsų sekamų puslapių pastebėjome, jog buvo įkelta Lietuvos musulmonų bendruomenės pozicija, tačiau tai ir viskas. Politinis dėmuo yra visiškai nekapstomas – galbūt taip pasirinkta dėl savisaugos, siekiant neeskaluoti, nekelti papildomos priešpriešos.

Puslapiuose rasite informacijos apie religines apeigas, laidotuves, vestuves, doro musulmono įsipareigojimus – visa tai aprašyta, bei nurodoma, kur galima atlikti. Taip pat aktualiu klausimu išlieka halal maistas. Tai pakankamai sudėtingas reikalas Lietuvoje – bendrame kontekste pastebėjome, jog JK viena pagrindinių temų išlieka, kur rasti gero halal maisto.

Tas turinys yra pakankamai nekontraversiškas, skirtas ne musulmonų auditorijai, susipažinti su islamu. Grynai musulmonams skirtas siaurų temų nagrinėjimo turinys dažniau aptinkamas ne instituciniuose puslapiuose, o tarkim uždarose „Facebook“ grupėse, kur labai konkrečiai renkasi, pavyzdžiui, musulmonės moterys lietuvės.

Ten dažnai klausiama, kaip gyventi naujojoje šeimoje, atlikti vienokias ar kitokias pareigas. Klausimų labai daug, o tokios specifinės informacijos tikrai mažai – daugiau vyksta informacijos perdavimas iš lūpų į lūpas, o tada kyla klausimai, kuo tikėti. Mes savo projekto ribose šios informacijos nelabai galėjome įtraukti, nes tai būtų ne visai etiškai jautrus klausimas.

O tie instituciniai puslapiai – jie gana saugūs, bandantys plačiai aprėpti. „Kauno Mečetė“ yra įspūdingo turinio puslapis, kas su Vilniumi susiję, ten mažiau kuruojama."

Egdūnas: "Čia matyt galima pradėti nuo islamo turinio. Lietuvoje islamas iš esmės apribotas sunitų islamu.

O kalbant apie užsienį, konfesinis pasiskirstymas yra labai platus – sunitai ir šiitai gali būti labai įvairių formų. Nebūtinai jie turi labai tarpusavyje ginčytis, bet matomas islamo spektras religingumo formų.

Lietuviškose svetainėse formaliai deklaruojama islamo tapatybė (pvz sunizmas), bet jos fiziškai neapčiuopsi, trūksta savo konfesijos propagavimo. Tai didelis skirtumas nuo likusios Europos, kur bendruomenės formuojasi konfesiniu pagrindu. Šiitai eina melstis į Sunitų mečetes, vieni kitiems nekaišioja pagalių, nesispardo. Mes sunkiai įsivaizduojame kataliką, einantį į protestantiškas mišias, bet panašiai yra su islamu Lietuvoje.

Matyt mūsų partneriams būtų įdomu pamatyti ir tą unikalumą, laukiniškumą, kurioje Lietuvoje per artimiausius 10 metų nebeliks ir Lietuvoje. Kažkada Lietuva tikrai supanašės su Vakarų Europa, tiek dėl migracijos, tiek dėl kitų dalykų – tada veikiausiai turėsime ir skirtingas islamo mokyklas.

„Islamo centras“ yra labai sparčiai auganti bendruomenė, Vilniuje jie turi savo erdvę, kur kas dieną galima melstis. Ar tai yra mečetė ar ne, galime diskutuoti, bet mečetės samprata Islame labai skiriasi nuo bažnyčios krikščionybės – bet koks kambarys gali būti mečete."

Arvydas: "Pridurčiau, jog lyginant su partneriais, neturime socialinių tinklų įtraukimo. Žvelgiant į tai, iš kur ateina žinios švedams, JK, Ispanijoje – ta yra „Tik tok“, „Instagram“, buvęs „Twitter“ (dabar X). Informacija apie islamą, musulmonišką gyvenimo būdą, tose šalyse suvaikšto būtent socialinių tinklų pagalba. Yra ir tokie veikėjai kaip celebrity imams (įžymybės imamai, liet.), kurie iš principo yra labai aktyvūs socialiniuose tinkluose, o Lietuvoje mes tokių veikėjų neturime."

Egdūnas: „Tyrimo ribose bandėme turinio kūrėjų ir administratorių paklausti, ką jie galvoja apie islamofobiją, kaip su tuo kovoti. Retas iš jų atsakė, kad islamofobija išvis egzistuoja. Lietuvoje situacija vertinama pakankamai neblogai. Todėl anti-islamofobiško turinio svetainėse nebaisiai daug ir rastumėte, nes tos kontr-diskusijos nelabai yra kur ir pateikti.“

Egdūnas: "Problema yra smalsume. Kad švietimo sistema neduoda tau pasaulio suvokimo – tai yra aišku, bet šiais interneto ir dirbtinio intelekto laikais kaltinti švietimą yra beprasmiška. Kai smalsumo neturi, nesidomi – tada ir yra problema. Jei dabar paklaustume žmonių gatvėje apie Iraną ar Iraką, turbūt gautume atsakymų apie Iranką

Mano akimis, didžiausia bėda yra smalsumo trūkumas – čia būdami Lietuvoje, nematome savęs pasaulyje. Regioniniu lygmeniu save matome – kartais susireiškminame, kad esame regiono centras ar panašiai."

Arvydas: „Galiu tik paantrinti, jog jaučiamas provincialumas, periferiškumas. Iki globaliųjų problemų priėjimo mums dar trūksta, panašu, jog virdami savo sultyse, sunkiai galime susitapatinti su iššūkiais, kurie aktualūs ir 2 mlrd. žmonių.“