Ekspertai apie tai, kodėl žmonės renkasi būti matomais: „Dėmesys šiandien yra didelė valiuta“

Socialinių tinklų influenceriai, turinio kūrėjai ar virtualios realybės projektų autoriai tampa sektinais pavyzdžiais, tuo metu žurnalisto profesija neretai vertinama kaip sudėtinga, lėta ir menkai atlyginama. Tačiau, pasak pašnekovų, šis pasirinkimas nėra vien tik šiuolaikinių technologijų pasekmė – jis atskleidžia gilesnius visuomenės santykio su dėmesiu, prestižu ir tiesos sakymu pokyčius.

Žurnalistų etikos inspektorius Dainius Radzevičius atkreipia dėmesį, kad siekis būti matomam nėra naujas reiškinys, būdingas tik skaitmeninei kartai. Pasak jo, šiandien dažnai galvojama, kad tik nauja karta žmonių vaikosi pigaus dėmesio, patiktukų socialiniuose tinkluose ar milijono sekėjų kuriame nors „instagrame“. Bet viskas lygiai taip pat, anot jo, buvo ir XX amžiuje ar net senesniais laikais.

„Tik technologijos kitos, – pastebi pašnekovas, – Buvo laikai, kai finansiškai pajėgesni žmonės mėgo asmeninius ar šeimos paveikslus. Ir dabar tokių „asmenukių“ pilni muziejai, galerijos ar kolekcininkų namai.

Anot jo, poreikis būti matomam, įamžintam ir atpažįstamam visuomenėje niekur nedingo, pasikeitė tik formos.

D. Radzevičius primena, kad ir XX amžiuje egzistavo savotiškos viešo dėmesio formos – „sveikinimų koncertai“ ar vietos spaudoje užsakomi jubiliejiniai skelbimai. Tai, juo nuomone, buvo būdas pasirodyti bendruomenei, parodyti savo statusą ir reikšmę.

„Tai noras save parodyti ir pasirodyti visuomenei. Tik forma kita“, – sako jis.

Todėl, D. Radzevičiaus teigimu, šiandieninis jaunimo polinkis rinktis matomumo profesijas neturėtų būti vertinamas vien kaip paviršutiniškumo ar vertybinės krizės ženklas.

Kalbėdamas apie žurnalistiką, D. Radzevičius akcentuoja, kad ir ši profesija anksčiau buvo glaudžiai susijusi su prestižu ir matomumu.

„Dar praėjusiame amžiuje rinkdamiesi žurnalisto profesiją daug kas svajojo tapti televizijos diktoriumi, laidų vedėju, nes tai buvo prestižas. Buvai matomas, žinomas ir atpažįstamas“, – teigia jis.

Tačiau kartu egzistavo ir kita žurnalistikos pusė – darbas „už kadro“, kuris, nors ir įdomus bei prasmingas, nesuteikdavo tokio viešo dėmesio. Šis atpažinimo deficitas, pasak žurnalistų etikos inspektoriaus, ir šiandien išlieka viena iš priežasčių, kodėl dalis jaunų žmonių žurnalistiką apeina.

D. Radzevičius pabrėžia, kad dėmesys šiandien tapo didele valiuta.

„Vien dėl to, jog esi žinomas ir turi daug sekėjų socialiniuose tinkluose, gali uždirbti ir nemažai pinigų. Tai nėra vien dėmesys, bet ir pragyvenimo šaltinis“, – sako jis.

Tuo metu klasikinė žurnalistika, kurios esmė yra tiesos sakymas, faktų tikrinimas ir galingųjų kritikavimas, pasak D. Radzevičiaus, reikalauja milžiniškų pastangų, ilgo darbo ir drąsos. Jis pastebėjo, kad žurnalistas neretai turi kritikuoti tuos, kurie visuomenėje yra populiarūs, turtingi ir įtakingi, todėl ši profesija nėra lengvas ar saugus pasirinkimas.

„Rinktis žurnalistiką reikia labai daug drąsos ir stiprybės, o rinktis socialinių tinklų žvaigždės poziciją tereikia noro būti matomu ir žinomu“, – teigia Radzevičius.

Panašias mintis išsako ir Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininkas Audrys Antanaitis, pabrėždamas profesijos sudėtingumą ir atsakomybę. Jo teigimu, „žurnalistika – sunki, reikalaujanti sveikatos ir gyvenimo patirties profesija“.

Anot A. Antanaičio, žurnalistas privalo ne tik rinkti informaciją, bet ir ją kruopščiai tikrinti, remdamasis faktais analizuoti procesus ir įvykius, išklausyti skirtingas nuomones, likti nešališku. Tam būtinas ne tik išsilavinimas ir kvalifikacija, bet ir praktinė patirtis bei darbas redakcijoje, kur suteikiamas informacinis palaikymas ir profesinė kontrolė.

A. Antanaitis atkreipia dėmesį, kad šiuolaikinės technologijos iš esmės pakeitė viešosios komunikacijos lauką.

„Dabartiniais technologinių galimybių laikais, kai žodį gali laisvai „mesti“ į viešumą, žurnalistikos supratimą bandoma išplauti, prisistatant žurnalistais net ir tada, kai su žurnalistika neturi nieko bendro“, – teigia jis.

Pasak LŽS pirmininko, nuomonės formavimo, nuomonės reiškimo, tinklaraščių ar vaizdo tinklaraščių žanrai dažnai painiojami su žurnalistika, nors iš tiesų jie ja nėra. Net ir publicistika, jo žodžiais, yra žurnalistikos paribio žanras, nes tikroji žurnalistika egzistuoja tik tada, kai remiamasi patikrintais faktais.

Lietuvos žurnalistikos centro direktorė Džina Donauskaitė taip pat akcentuoja žurnalistinio darbo sudėtingumą ir jo nematomąją pusę. Jos teigimu, „žurnalistinė veikla yra sudėtingesnė ta prasme, kad yra daug „užkadrinio“ darbo, informacijos rinkimo, tikrinimo“.

Šis ilgas ir dažnai nepastebimas procesas, pasak D. Donauskaitės, gali lemti, kodėl jaunimas renkasi influencerių kelią – norisi greito rezultato, matomumo ir pripažinimo.

„Galbūt tai ir lemia, kodėl daugiau renkamasi būti influenceriais – norisi iškart žibėti ir spindėti, o ne dirbti sudėtingą žurnalisto darbą, kuris paprastai ir nėra pelningas“, – sako ji.

D. Donauskaitė pabrėžia, kad influencerių veikla dažnai yra tiesiogiai susijusi su verslu ir reklama.

„O reklamuoti ką nors – tai ir verslas. Žurnalistika nėra verslas“, – teigia ji.

Vis dėlto direktorė pripažįsta, kad šiuolaikinėmis sąlygomis ir žurnalistams tenka prisitaikyti prie auditorijos elgsenos pokyčių. Pasak jos, žurnalistams verta mokytis, kaip savo darbą pristatyti ir reklamuoti socialiniuose tinkluose, nes būtent ten šiandien yra auditorija.

„Neturint auditorijos, nelabai prasminga ir dirbti“, – konstatuoja D. Donauskaitė.