Atsako advokatė: ar galima ginčyti sprendimą neišduoti vizos ir kiek jis turi būti pagrįstas

„Kas vyksta Kaune“ skaitytojas kreipėsi į redakciją dėl, jo manymu, nepagrįsto sprendimo neišduoti vizos, ar tokį sprendimą galima ginčyti ir kiek valstybė privalo jį pagrįsti.

„Esu Kazachstano pilietis, mano sutuoktinė Lietuvos Respublikos pilietė. Gyvename užsienyje, auginame nepilnametį vaiką, kuris taip pat yra Lietuvos pilietis. Norėjau atvykti į Lietuvą trumpam aplankyti gimines ir pan. Pateikiau prašymą dėl Šengeno vizos (Šengeno viza), tačiau gavau tik standartinę formą, kad viza neišduodama, nes galiu kelti grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui. Jokio paaiškinimo kodėl nepateikta. Anksčiau esu ne kartą gavęs vizas, visada laikydavausi taisyklių, pažeidimų neturiu. Man tai nesuvokiama. Ar tokį sprendimą verta skųsti?“ – klausia skaitytojas.

Į klausimą atsako advokatų kontoros „ADVOCATERA“ advokatė Raimonda Lazauskienė.

Tokio pobūdžio situacijose labai svarbu suprasti, kad valstybė turi teisę atsisakyti išduoti vizą, tačiau ši teisė nėra absoliuti. Sprendimas turi būti pagrįstas konkrečiomis aplinkybėmis ir atitikti tiek Europos Sąjungos teisę, tiek nacionalinius reikalavimus.

Pagal Šengeno vizų reglamentavimą, vizą galima atsisakyti išduoti, jeigu asmuo, be kita ko, laikomas keliančiu grėsmę viešajai tvarkai, vidaus saugumui ar tarptautiniams santykiams. Tačiau tokia išvada negali būti grindžiama vien abstrakčiais teiginiais ar prielaidomis.

Teismų praktikoje aiškiai pabrėžiama, kad galimos grėsmės vertinimas turi būti paremtas objektyviais, patikrinamais ir neprieštaringais duomenimis. Tai reiškia, kad institucija turi turėti realius faktus, leidžiančius daryti išvadą apie galimą riziką, o ne vien bendro pobūdžio įtarimus.

Dar svarbiau, sprendimas turi būti motyvuotas. Nors praktikoje dažnai pateikiama standartinė atsisakymo forma, tai nereiškia, kad institucija gali apsiriboti tik pažymėtu punktu. Asmeniui turi būti aiškiai nurodyta, kokiomis konkrečiomis aplinkybėmis remiantis priimtas sprendimas.

Motyvų nebuvimas yra esminis pažeidimas. Jei asmuo nežino, kodėl jam neišduota viza, jis neturi realios galimybės apsiginti – negali pateikti paaiškinimų, paneigti įtarimų ar pateikti papildomų įrodymų. Teismų praktikoje pažymima, kad tokio pobūdžio sprendimo motyvai negali būti atskleidžiami tik vėliau, jau nagrinėjant bylą teisme. Jie turi būti pateikti kartu su pačiu sprendimu.

Be to, kiekvienu atveju turi būti atliekamas individualus situacijos vertinimas. Tai reiškia, kad institucija privalo įvertinti ne tik bendrus kriterijus, bet ir konkretaus asmens aplinkybes, jo ankstesnę kelionių istoriją, teisės aktų laikymąsi, šeiminius ryšius su Europos Sąjungos valstybe.

Jei asmuo turi stiprius šeiminius ryšius su Lietuva, sprendimas atsisakyti išduoti vizą turi būti vertinamas ypač atidžiai. Teisė į šeimos gyvenimą yra saugoma tiek nacionaliniu, tiek Europos Sąjungos lygiu. Tai reiškia, kad net ir siekiant apsaugoti viešąją tvarką ar saugumą, turi būti įvertinta, ar taikomas ribojimas nėra perteklinis.

Jeigu nėra jokių duomenų apie realią grėsmę, o sprendimas grindžiamas tik abstrakčiu įrašu, toks ribojimas gali būti laikomas neproporcingu. Ypač tais atvejais, kai dėl to nukenčia ne tik pats pareiškėjas, bet ir jo šeimos nariai, pavyzdžiui, nepilnamečiai vaikai.

Apibendrinant, tokio pobūdžio sprendimas gali būti ginčijamas teisme. Esminiai argumentai paprastai būna sprendimo nemotyvavimas, objektyvių duomenų nebuvimas, individualaus vertinimo trūkumas. Jeigu šios aplinkybės pasitvirtina, teismas gali panaikinti sprendimą ir įpareigoti instituciją iš naujo spręsti vizos išdavimo klausimą.