A. Veryga – apie pedofilų cheminę kastraciją: to nedarant yra politiškai nusikalstama

Pedofilijos atvejų fiksuojama ne tik Bažnyčioje, bet ir kitose įstaigose, kur dirbama su vaikais. „Jei Vilniaus arkivyskupas Grušas ir prisiims atsakomybę, pedofilija tikrai neišnyks“, – tvirtino Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadovas Aurelijus Veryga. Jis konstatavo, jog kovojant su šiuo reiškiniu pateisinamos visos priemonės – ir seksualinių nusikaltėlių registras, ir cheminė kastracija.

„Suprantu pyktį, suprantu reakcijas, bet, neneigdami bažnyčios vaidmens, kad ji pati turi susitvarkyti, nebandykime įsivaizduoti, kad pedofilijos problemos neliks, jei ji bus išspręsta Bažnyčioje“, – laidoje „ELTA savaitė“ pabrėžė A. Veryga.

Neseniai Lietuvą sudrebino pedofilijos skandalas Bažnyčioje. Kalbama apie du kunigus, dėl kurių vienokio ar kitokio elgesio užvestos skirtingos bylos. Vienas jų, Tadas Švedavičius, įtariamas nusikaltimais, susijusiais su vaikų seksualiniu prievartavimu, disponavimu pornografiniais dalykais, vaikų įtraukimu į girtavimą. Teigiama, kad jo nusikaltimai prieš vaikus tęsėsi daugiau nei 20 metų – nuo pat įšventinimo į kunigus.

Kitas kunigas kaltinamas disponavimu vaikų pornografija.

Kai skandalas iškilo į viešumą – kai Generalinė prokuratūra pranešė apie tyrimus, Bažnyčios pozicija sulaukė nemažai kritikos. Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas prabilo tik po kelių dienų tylos – prakalbo viešai, pakomentavo, davė kelis interviu. Vis dėlto jo pasisakymai taip pat buvo kritikuojami.

Kritikai teigė, kad arkivyskupas, kaip Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovas, turėtų ryžtingiau prisiimti atsakomybę ir nemėginti jos permesti nuduodamas, kad tai – visos visuomenės bendras skaudulys, o ne konkrečiai Bažnyčios problema, kaip kad yra pagarsintų istorijų atveju.

„Aš girdėjau ir atsiprašymą, ir problemos pripažinimą, ir pasakymą, kad bus ieškoma būdų, kaip užkirsti kelią tokiems atvejams, kad ateity jie nesikartotų. Aišku, tokie dalykai, įvykstantys organizacijoje, kuri pati formuoja tam tikras moralines normas ir pretenduoja būti moraliniu autoritetu visuomenės akyse, būtent dėl visuomenės reakcijų ypač skaudžiai atsiliepia pačiai organizacijai. Jie sukelia labai didelį rezonansą ir labai paveikia visuomenę.

Todėl labai sunku ką nors pasakyti – sunkiai įsivaizduoju žodžius, kurie turėtų būti pasakyti, kad numalšintų pyktį ar panašias reakcijas. Juk tos reakcijos natūralios. Iš tikrųjų pikta, skaudu ir neramu dėl to, kas ten vyksta, nes vaikai yra viena iš pažeidžiamiausių visuomenės grupių“, – teigė A. Veryga.

Visgi A. Veryga pripažino, kad dėl vieno aspekto su arkivyskupu G. Grušu sutinka: tai nėra tiktai bažnyčios kontekste besireiškianti problema.

„Žmonių, susiduriančių su vaikais, yra ne tik bažnyčioje – jų yra daugybėje vietų. Ir, kalbant ne apie konkretų atvejį, o apie problemą kaip tokią, negalima tikėtis, kad, Grušui prisiėmus atsakomybę, pedofilijos Lietuvoje neliks. [Ji neišnyks], kad ir ką jis sakytų ar darytų Bažnyčioje – aš taip suprantu tą komentavimą. Tai ne bandymas nusimesti atsakomybę, o bandymas pasakyti, kad reikia žiūrėti į šiek tiek platesnį kontekstą“, – aiškino A. Veryga.

Jis pabrėžė ir tai, kad visi dabar vėl teikiami siūlymai, pavyzdžiui, dėl dėl seksualinių nusikaltėlių registro ir kitų dalykų, šioje konkrečioje situacijoje turbūt nebūtų užkardę problemos.

„Bažnyčioje reikia kalbėti, kaip sukurti tokią aplinką, kad seksualinę prievartą patiriantys žmonės turėtų kur pasisakyti, kad nebijotų to daryti, kad kunigai ir patys apie tai atvirai kalbėtų ir ragintų žmones turėti drąsos ir kad jiems būtų suteikta pagalba.

Kita vertus, šioje situacijoje matau ir tam tikrą norą įspirti Bažnyčiai. Kadangi pasitaikė proga ir kontekstas, tai dabar viską prisiminkime – kokių nuoskaudų prisikaupė, kas ir kada ką pasakė ar nepritarė kažkokiam sprendimui ir pan. Žiūrėkite, kokie tie komentarai – „neįleiskime Bažnyčios hierarchų į Seimą“. Tai gal Seimo narių į Seimą neįleiskime?“ – sarkazmo neslėpė A. Veryga.

Pedofilija Bažnyčioje – ne tik Lietuvos problema. Atitinkamų pavyzdžių galima rasti ir kitose šalyse, tarkim, kaimyninėje Lenkijoje, kur pedofilijos atvejai Bažnyčioje taip pat dabar yra svarbi ir opi tema. Tačiau be to, kad problema yra, nusikaltimai, kaip buvo nustatyta, dar ir dangstomi – dėl kažkokių neaiškių priežasčių kunigai buvo kilojami po parapijas, kol galop paaiškėjo, kad vienaip ar kitaip jie veikė tose schemose.

„Tikrai nenoriu pasakyti, kad reikia atsiriboti ir pasakyti, kad Bažnyčia nieko neturi daryti. Atvirkščiai – ji tikrai turi ieškoti galimybių, kaip tą problemą pirmiausia pripažinti. Girdėjome, kad ir kitose valstybėse būta ir tokių istorijų, ir atsiprašymų, ir atlyginimų aukoms, ir tyrimų, žodžiu, įvairių praktikų, kurios dabar gal darosi tarsi įprastos. Pripažįstamos ir tam tikros istorinės problemos, ir tai, kad dėl veiklos pobūdžio ir uždarumo institucija galėjo turėti tam tikrų problemų.

Manau, kad niekas šito nebando neigti ir sakyti, kad reikia spręsti tik kažką aplinkui, na, o Bažnyčią palikime ramybėje. Gink Dieve. Man atrodo, kad ir Grušas savo pasisakymais nebando šito pasakyti. Bandoma pasakyti, kad problema yra platesnė, pasitaikanti ne tik Bažnyčioje ir ne tik jos bendruomenė, bet aišku, kad ją reikia spręsti“, – kalbėjo A. Veryga.

Per vieną interviu G. Grušo buvo paklausta, ar nereikėtų atlikti kažkokio audito, plataus masto tyrimo aiškinantis tokių nusikaltimų mastą Lietuvos Katalikų Bažnyčioje. Jis tada pasakė, kad tam dar ne laikas.

„Manau, kad jei norime rimčiau užčiuopti tą problemą, suprasti, kur ji kyla ir kiek yra paplitusi, reikėtų ne tik Bažnyčioje auditą padaryti, nes, pakartosiu, problema yra ne tik Bažnyčioje. Nežinau, kaip būtų galimą tą padaryti saugiai, kad žmonės nebijotų – juk, sutikime, sociologinę apklausą turbūt labai sunkiai pavyktų atlikti taip, kad žmonės tiek pasitikėtų, jog atsivertų ir viską papasakotų ar pripažintų.

Neabejotinai šitą problemą reikia tirti, aiškintis, tačiau ne tik Bažnyčioje. Norint rimčiau suprasti, išsiaiškinti problemą, jos reikia ieškoti ne tik Bažnyčioje. Nežinau, ar nenustebtumėme, jei paklausinėtumėte, tarkim, apie ugdymo įstaigas ar kitas vietas. Visur, kur yra vaikų ir kur su jais susiduria suaugę asmenys, visur reikėtų pažiūrėti, kas ten vyksta. Tad patyrinėkime, pažiūrėkime, kokio lygio yra ta problema. Galbūt yra kokių nors tyrimų daryta – to nežinau, todėl tikrai nesiimsiu dabar komentuoti, bet jeigu ne – tirkime“, – ragino A. Veryga.

Po rezonansinio pedofilijos skandalo Bažnyčioje vėl pradėta kalbėti apie seksualinių nusikaltėlių registrą. Dabar dauguma politikų pritaria šiai idėjai, nors anksčiau ji strigo. Vis dėlto daug kas kalba ir apie tai, kad tai nebus sidabrinė kulka, nebus panacėja, todėl vis viena reikia kompleksinių sprendimų.

Vienas iš galimų sprendimų esą galėtų būti medicininis gydymas. Apie tai užsiminė teisingumo ministrė Rita Tamašunienė. Ji sakė, kad gal reikėtų plėsti priemonių arsenalą, galbūt net iki kompensuojamų vaistų, skirtų žmonėms, kurie kreipiasi pagalbos ir turi atitinkamą polinkį.

„Sutinku, kad registras nebus sidabrinė kulka, bet jis yra svarbus elementas visoje šitoje dėlionėje. Nes net jei žmogui grės laisvės atėmimo bausmė, net jei ji bus skirta, laisvės atėmimo įstaigoje jis praleis tik kurį laiką – amžinai ten nesėdės. Ir jei mes sakome, kad tai yra sutrikimas, tai vargu ar įkalinimo įstaiga tą sutrikimą kažkokiu būdu pagydys. Jeigu tas žmogus vis tiek išeis į visuomenę, būtų tobula, kad jis neatsidurtų šalia vaikų. Taigi, visuomenė turėtų žinoti, ko reikėtų pasisaugoti, ji turi galėti pati proaktyviai tą padaryti. Todėl registro reikia.

Kalbant apie vadinamąją cheminę kastraciją, tai kai kuriose šalyse ji taikoma seksualiniams nusikaltėliams. Prisipažinsiu, jog dabar nesu pasirengęs atsakyti, kiek tai efektyvu, bet, manau, tikrai būtų verta pasiaiškinti. O tas kompensavimo klausimas yra mažmožis.

Matyt, jei tai įvardijama kaip priemonė, vadinasi, yra praktikos, tai pabandyta ir kažkiek pasiteisina. Manau, kad šioje situacijoje, suprantant, kaip tai blogai ir kaip jautru, reikia bandyti visas priemones, nesiginčijant, kuri iš jų būtų geresnė ar blogesnė. Jei priemonė gali, tarkim, 5 proc. sumažinti problemą, tai taikykime. 100 proc. ji problemos neišspręs, bet dalį vaikų tokiu būdu apsaugosime. Net jeigu vieną ar du vaikus apsaugosime, vien dėl to verta tokią priemonę išbandyti ir taikyti, ypač jei yra duomenų, pagrindžiančių jos efektyvumą“, – cheminės kastracijos idėją palaikė A. Veryga.

Seimo narys Vytautas Sinica cheminę kastraciją jau pasiūlė įteisinti kaip vieną iš lygtinio paleidimo sąlygų, taikytiną asmenims, nuteistiems už seksualinius nusikaltimus prieš vaikus.

„Reikia turėti kuo daugiau priemonių ir visokių, pradedant mokymu, kaip atpažinti grėsmes, nes vaikams, matyt, reikia daugiau paaiškinti, kas galima, ko negalima, kada jie turi suklusti, kada tėvus informuoti ir pan. Žodžiu, nėra taip, kad vien registras ar vien įkalinimas išspręs problemą. Turbūt nė viena tokia „kulka“ nebus sidabrinė. Bet jeigu mes matome tai kaip problemą, reikia taikyti visas įmanomas priemones, apie kurias šiandieną žinome. Jei nepavyks, kažkas neveiks, bus galima taisyti. Bet nieko nedarant yra tiesiog politiškai nusikalstama“, – konstatavo A. Veryga.