Šokiruojantis tyrimas: paaiškino, kaip lošimų pasaulis vaikus pasiekia kompiuteriniuose žaidimuose

Su azartinių lošimų pasauliu vaikai gali susipažinti visai nekaltai – žaidžiant vaizdo žaidimus. Šiais metais paskelbto tyrimo „Betting on Boys: Understanding Gambling Among Adolescent Boys“ metu buvo apklausta 1 017 berniukų iš JAV. Tyrimas parodė, kad daugiau nei trečdalis 11–17 metų berniukų per pastaruosius metus dalyvavo lošimuose arba veiklose, panašiose į lošimus.

Svarbu pabrėžti, kad tyrime kalbama ne tik apie įprastus azartinius lošimus ar sporto lažybas. Į jį įtrauktos ir kai kurios vaizdo žaidimų veiklos, kurios primena lošimus. Pavyzdžiui, kai vaizdo žaidime už tikrus pinigus perkama virtuali dėžutė, tačiau iš anksto nežinoma, koks virtualus daiktas joje bus. Tokios veiklos ne visada teisiškai ar moksliškai laikomos azartiniais lošimais. Tačiau jos turi panašių elementų – žmogus sumoka pinigus, nežino, ką gaus, ir tikisi laimėti norimą daiktą.

„Atvirai kalbant, Jungtinėse Valstijose susiduriame su nepilnamečių lošimo epidemija“, – „Spectrum News“ sakė „Common Sense Media“ įkūrėjas ir generalinis direktorius Jimas Steyeris. Tai yra JAV atliktas tyrimas, todėl jo rezultatų negalima tiesiogiai pritaikyti Lietuvos vaikams. Visgi galima daryti prielaidą, kad su panašiomis rizikomis gali susidurti ir mūsų šalyje gyvenantys bei vaizdo žaidimus žaidžiantys vaikai.

Taigi viena iš vietų, kur berniukai susiduria su lošimus primenančia veikla, yra vaizdo žaidimai. Juose už tikrus pinigus galima nusipirkti vadinamąsias atsitiktinio turinio dėžutes. Žaidėjas žino, kiek sumokės, tačiau nežino, kokį daiktą gaus. Pavyzdžiui, vaikas gali norėti reto virtualaus daikto ir nusipirkti dėžutę tikėdamasis būtent jo. Tačiau joje gali būti visai kitas, mažiau vertingas daiktas. Tada atsiranda pagunda mokėti dar kartą ir bandyti iš naujo. Kai kuriuose žaidimuose už tikrus pinigus įsigyti virtualūs daiktai taip pat naudojami prekybai ar statymams. Tyrime 23 proc. visų apklaustų berniukų nurodė dalyvavę tokiose su vaizdo žaidimais susijusiose veiklose. Tai buvo dažniausiai tyrime nagrinėta veiklų kategorija.

Vis dėlto svarbu neskubėti vadinti kiekvieno pirkimo lošimu. Pats virtualaus daikto įsigijimas nėra azartinis lošimas. Svarbu, ar žmogus moka už atsitiktinį rezultatą, ar įsigytas daiktas vėliau naudojamas statymams.

„Baisiausia tai, kad daugelis vaikų nesupranta, jog jų elgesys ir tai, ką jie žaidžia internete ar vaizdo žaidimuose, iš esmės yra azartinis lošimas“, – „Spectrum News“ sakė organizacijos „BestSelf Behavioral Health“ probleminio lošimo programą kuruojanti Sarah W. Pasak jos, paauglius berniukus ypač traukia varžymasis.

Todėl lošimo elementai, atsirandantys sporto ar kituose konkurencinguose žaidimuose, gali lengvai tapti įprastos pramogos dalimi.

Specialistai atkreipia dėmesį ir į tai, kad jaunuolių gebėjimas kontroliuoti impulsus bei įvertinti ilgalaikes savo sprendimų pasekmes dar nėra visiškai susiformavęs. Sarah W. aiškino, kad lošimas veikia smegenų atlygio sistemą. Kai žmogus lošia, suaktyvėja smegenų grandinės, susijusios su malonumo ir atlygio pojūčiu, o organizme išsiskiria dopaminas.

„Lošimas veikia tas pačias smegenų grandines kaip ir psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas, – sakė ji. – Kai paauglys ar suaugęs žmogus lošia, ši grandinė suaktyvėja ir išsiskiria dopaminas.“

Tyrimas rodo, kad dauguma lošimo veiklose dalyvavusių berniukų rimtų problemų neįvardijo. Tačiau daliai jų tokia patirtis jau turėjo neigiamų pasekmių.

27 proc. apklaustųjų teigė patyrę tam tikrų problemų, pavyzdžiui, stresą ar konfliktus su tėvais. Dar 40 proc. sakė bent šiek tiek apgailestaujantys dėl savo dalyvavimo arba norintys, kad nebūtų to darę.

„Lošimas gali turėti rimtų ilgalaikių pasekmių, – sakė Sarah. – Jis gali paveikti bendrą psichikos sveikatą. Gali netgi prisidėti prie problemų dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo.“

„Galiausiai tai yra krizė, kurios mums nereikia. Visi mes – tėvai, pedagogai ir piliečiai – turime pasipriešinti azartinių lošimų industrijai, – antrino J. Steyeris. – Taškas. Ir jokių išlygų.“

Pasak Sarah W., tėvams verta atkreipti dėmesį į vaiko elgesį. Susirūpinimą gali paskatinti, pavyzdžiui, dažnos kalbos apie lažybų koeficientus ir statymus, nuotaikos pokyčiai po žaidimo ar nuolatiniai prašymai duoti pinigų. Taip pat verta su vaiku kalbėtis apie tai, kiek tokios pramogos kainuoja. Kiek kainuoja vienas bandymas? Kiek kartų jau buvo sumokėta? Kas nutinka, kai vaikas negauna norimo daikto?

Tokie klausimai padeda vaikui suprasti, kad kiekvienas bandymas kainuoja pinigus, o noras „pabandyti dar kartą“ reiškia daugiau išlaidų.

„Kai jie paima pinigus iš savo taupyklės, gali geriau suprasti: „O, tai kainavo aštuonis dolerius. Tikrai nenoriu vėl tiek prarasti“, – sakė Sarah. Tėvams pirmas žingsnis gali būti labai paprastas – paprašyti vaiko parodyti savo mėgstamą žaidimą ir kartu pažiūrėti, už ką jame galima mokėti.

Tai padeda suprasti, ar vaikas tiesiog perka konkretų žaidimo daiktą, ar jau moka už atsitiktinį rezultatą ir tikisi laimėti tai, ko nori. Būtent toks skirtumas gali būti svarbus norint pastebėti, kada pramoga pradeda panašėti į lošimą.