Vienos Kauno bažnyčios ir vienuolyno likimas: paslėpti kupolai, Napoleonas ir „Akropolio“ šešėlis

Šiandien turbūt nedaugelis praeivių, einančių Kauno Gedimino gatve, žino, kad priešais Šv. Kryžiaus bažnyčią stovintis komercinis pastatas kadaise buvo basųjų karmelitų vienuolynas. Tikriausiai dar mažiau kas pastebi, kad pati bažnyčia slepia du kupolus – XVII amžiaus naujovę Kauno architektūroje. Kokias dar mįsles ir neatskleistas istorijas slepia tiek ši bažnyčia ir vienuolynas, tiek visas katalikų sakralinis paveldas, kuriame galime atrasti svarbiausius architektūros ir dailės pasiekimus, mecenatystės tradicijas ir kultūrinių ryšių gijas?

Bėgant šimtmečiams Lietuvos bažnyčias siaubė gaisrai, sąmoningai griovė priešiškos kariuomenės, aktyviai naikino carinė Rusijos imperija, įgyvendinusi rusifikacijos ir stačiatikybės sklaidą, ideologiniu priešu laikė sovietinė valdžia. Akivaizdu, kad tokios istorinės sąlygos buvo uždariusios kelius bet kokiam gilesniam sakralinių vertybių pažinimui, todėl išsamūs katalikų bažnyčių paveldo tyrimai Lietuvoje yra labai aktualūs iki šiol.

Ilgą ir sudėtingą istoriją mena ir Kauno Šv. Kryžiaus bažnyčia, kurią tyrinėja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakulteto menotyrininkai ir Humanitarinių mokslų fakulteto istorikai. Priešais šią bažnyčią esantis statinys, kuriame dabar yra įsikūrusios įvairios komercinės įmonės, kažkada buvo basųjų karmelitų vienuolynas, kurį XVIII a. vienuoliai ir pastatė.

Tačiau Šv. Kryžiaus bažnyčios istorija prasideda gerokai anksčiau. 1510 m. šią šventovę savo lėšomis įsteigė (suteikė fundaciją) miestietė Darata Nabienė, pritariant vyrui – tačiau jis steigėju nelaikomas. Tai liudija apie moters teises Kauno mieste. Taip pat ši moters geradarystė yra siejama su tuo, kad ji išpildė „savo didelėje negalioje padarytą įžadą“, kurį, gražiu istorikės, VDU profesorės dr. Vaidos Kamuntavičienės pastebėjimu, galima traktuoti kaip votą – padėkos ženklą už sugrąžintą sveikatą.

Bažnyčia anuomet buvo dar už Kauno miesto ribų, atvirame lauke, tačiau strateginėje vietoje – šalia kelio į Vilnių. Čia savo stovyklavietes neretai įsirengdavo per Nemuną persikėlusi priešo kariuomenė, dėl ko šventovė yra ne kartą stipriai nukentėjusi. Dėl savo svarbos Šv. Kryžiaus bažnyčios vieta visuomet buvo žymima ankstyvosiose Kauno miesto panoramose ir žemėlapiuose.

Duomenų, kaip atrodė pirmoji bažnytėlė, yra nedaug. Anksčiau manyta, jog ji buvo medinė, tačiau dabar jau žinoma, kad mūrinė, tik vidaus konstrukcijos ir grindys – medinės. Šias medines dalis 1665 m. išplėšė šalia stovyklą įsirengusi maskvėnų kariuomenė, matyt, savo laužams. Po šio nusiaubimo vyko šventovės atstatymo darbai, tačiau ilgainiui, augant gyventojų skaičiui, bažnytėlė pasidarė per maža, dėl to teko ją nugriauti ir 1685 m. padėtas kertinis akmuo naujai mūrinei šventovei – erdvesnei ir, kaip įvardinama senuosiuose dokumentuose, moderniai.

Šiame antrajame statybų etape taip pat ryškus vieno žmogaus indėlis – klebonas Kazimieras Žodkevičius ne tik organizavo ir prižiūrėjo visą procesą, bet buvo ir pagrindinis rėmėjas. Tai buvo retas atvejis to meto kontekste, kai pagrindiniu finansuotoju buvo ne turtingas didikas, bet parapijos ganytojas. Jis pasižymėjo itin sumaniu ūkio tvarkymu ir lėšų iš savo ūkinės veiklos generavimu.

Pagrindinis naujos ir tuo laikotarpiu modernios Šv. Kryžiaus bažnyčios architektas buvo iš Albogasio (Lombardija) kilęs garsusis italas Pietro Puttinis (1633–1699), dirbęs ne viename Kauno miesto ir jo apylinkių objekte. Jis vadovavo Pažaislio bažnyčios ir kamaldulių vienuolyno bei dominikonų Dievo Kūno bažnyčios statybų darbams.

Šv. Kryžiaus bažnyčia pastatyta lotyniškojo kryžiaus plano, su dviem kupolais – didžiuoju virš kryžminės dalies ir mažesniuoju virš presbiterijos, tačiau iš išorės jų nematyti, kadangi jie priskirtini taip vadinamiems akliniesiems kupolams, kurie slepiasi po stogu. Kupolas to meto Kauno ir jo apylinkių architektūroje buvo naujovė, kurią galima sieti būtent su P. Puttiniu, dirbusiu prie minėtų Pažaislio ir dominikonų bažnyčių. Į šių bažnyčių architektūrinius projektus taip pat buvo integruoti kupolai, kurie apskritai Lietuvoje pradėti statyti tik XVII a.

Bažnyčia buvo suprojektuota taip pat su dviem bokštais pagrindiniame fasade, tačiau nedaug kam žinoma, jog jie ilgai stovėjo nebaigti ir iškilo tik XIX a. pabaigoje. Brandžiojo baroko laikotarpio Šv. Kryžiaus bažnyčios architektūra yra santūrių formų, palyginus su puošniuoju Pažaisliu, santūri ir jos puošyba. Šį santūrumą iš dalies galima sieti su mažesniu finansavimo pajėgumu: finansavo klebonas, o jam mirus statybų užbaigimo darbai apskritai ilgam beveik sustojo. Taip pat tai sietina ir su kitu laikotarpiu, kuomet šventovė 1772 m. atiteko basiesiems karmelitams.

Leidimas basiesiems karmelitams įsikurti Kaune buvo suteiktas 1701 m., tačiau pradžioje jie buvo įsikūrę kitoje vietoje – pačiame mieste, taip pat netoli Nemuno pasistatė ir nedidelę bažnytėlę, stovėjusią iki XIX a. vidurio. Vis tik, nepaisant dovanojamų namų ir valdų, mieste nepakako vietos ir galimybių didesniam vienuolynui, tad, išmainydami savo valdas Kaune, jie persikėlė prie Šv. Kryžiaus bažnyčios.

Ši vieta, nors pradžioje ir nepritaikyta vienuolynui, idealiai jiems tiko dėl kelių dalykų. Karmelitų architektūrai buvo keliami tam tikri reikalavimai, kuriuos Šv. Kryžiaus bažnyčia iš dalies atitiko – pastatyta prie svarbaus kelio į Vilnių, lotyniškojo kryžiaus plano, su vėliau pristatytomis dviem zakristijų ir koplyčių poromis, su dviem aklinaisiais kupolais, kuklios puošybos.

Susilaikymas nuo brangių medžiagų ir puošybos, puoselėjant neturto dvasią, buvo vienas esminių reikalavimų karmelitų bažnyčioms ir vienuolynams. Taip pat įdomus sutapimas, jog čia nuo pat pradžių buvo akcentuojamas pamaldumas Nukryžiuotajam – Šv. Kryžiaus, Šv. Kryžiaus Išaukštinimo ar Atradimo titulai būdingi daugumai LDK basųjų karmelitų bažnyčių: pavyzdžiui, Gardino, Glubokojės, Antalieptės, Senojo Medilo.

1777 m. vienuoliai pasistatė dviejų aukštų vienuolyną su barokinės architektūros elementais. Tačiau ilgai čia užsibūti nebuvo lemta dėl gerai žinomų istorinių negandų – carizmo politikos, sutelktos į katalikų tikėjimo, bažnyčių ir vienuolijų naikinimą, 1812 m. per Kauną pražygiavusios Napoleono armijos destrukcinių veiksmų. Birželio mėnesį Napoleonas kelioms dienoms buvo apsistojęs būtent karmelitų vienuolyne, tačiau paliko nusiaubtą tiek jį, tiek Šv. Kryžiaus bažnyčią. Nuo XIX a. ketvirtojo dešimtmečio vienuolyno pastatas ilgai tarnavo kaip karo ligoninė.

1845 m. vienuolynas buvo apskritai uždarytas, o sandėliu paverstą bažnyčią planuota rekonstruoti į cerkvę, parengtas projektas, tačiau didelėmis tikinčiųjų pastangomis 1881 m. ją pavyko sugrąžinti katalikams ir šventovė vėl tapo parapine.

Vienuolyno pastatas, kažkada buvęs sujungtas koridoriumi su bažnyčia, ilgainiui nuo jos buvo atskirtas nutiesta gatve, jau niekada nebuvo grąžintas tikintiesiems ir neatgavo organiško ryšio su bažnyčia bei aplinka.

Pastato pavidalas išsaugojo tik bendruosius plano ir tūrio bruožus. Laikui bėgant, keitėsi jo savininkai ir paskirtis: sovietmečiu čia buvo įsikūręs fabrikas „Danga“, kuris specializavosi siuvimo ir galanterijos gaminių srityje. Dabar čia įsikūrusios kelios komercinės patalpos ir ne kiekvienas žino čia kažkada buvus vienuolyną.

XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje bažnyčia buvo tvarkoma, remontuojama, palaipsniui įgaudama šiomis dienomis matomą eksterjero ir interjero pavidalą. Sovietmečiu čia vyko slapta disidentinė veikla. 2017 m. prie Šv. Kryžiaus bažnyčios vėl sugrįžo basieji karmelitai.

Tačiau buvusio bažnyčios ir vienuolyno komplekso negandos nesibaigė ir XXI amžiuje – 2007 m. visai šalia bažnyčios iškilo didžiulis „Akropolio“ prekybos ir pramogų centras, beveik visiškai užgoždamas šventovės panoraminį vaizdą ir nepalikęs bent kiek pagarbios vietos sakraliai erdvei, išskyrus šventorių. Bažnyčią kiek iš toliau dabar galima apžvelgti tik iš Kauno Nemuno salos.

Tad šiandieninė Kauno Šv. Kryžiaus bažnyčios ir buvusio vienuolyno pastato padėtis yra viena sudėtingiausių vertingojo kultūros paveldo kontekste. Jos komplikuota istorija, išblaškytas paveldas, netektys sąlygoja poreikį gilintis ir atskleisti visuomenei istorinius objekto klodus ir jų sąryšį, architektūros bei sakralinių vertybių praradimus ir išlikimą, aktualizuoti dabartį, išsaugoti atmintį ateities kartoms.

Kultūros paveldo pažinimo ir interpretavimo procesas yra nuolatinis, tad svarbu, kad jaunos kartos architektūros, dailės ir istorijos tyrėjai įsijungtų ir toliau plėtotų šį Lietuvos praeities pažinimo procesą.