Šiaurės kryptimi – legendomis apipinti Kauno priemiesčiai

Iš senelių paveldėjau prieškarinę „Lietuviškąją enciklopediją“, jos VII tome šių vietų tyrinėtojo, archeologo, istoriko Jono Puzino aprašymai nukelia į sunkiai įsivaizduojamus laikus. Žemutiniuose Eiguliuose žmonės gyveno jau akmens amžiuje, – dudena enciklopedija, – smėlynuose randama mezolito ir neolito titnaginių dirbinių. Panašių reliktų aptikta ir Aukštuosiuose Eiguliuose, be to, liudijama, kad čia stovėjo mezolitinė sodyba. Nuo laiko pageltusioje enciklopedijoje beveik puslapis skirtas moterų ir vyrų papuošalams, rastiems kasinėjant akmens amžiaus kapinynus.

Neris – arterija, sujungusi Santaką su Nemunu bei jo žemupiu ir sostine Vilniumi. Palei upę driekėsi senieji traktai, kuriais įvairiais amžiais kariuomenės galėjo žygiuoti į priešo žemes: šiltuoju metų laiku – pakrantėmis, o žiemą – užšalusiu Neries ledu. Vietos gyventojai ilgus metus vietovės vardo kilmę siejo ne tiek su kasdiene miškininko veikla – eiguvų priežiūra, bet su mistiniu pilies kūrėju Eigiu ar Eiguviu. Teigiama, kad kai 1362 m. šv. Velykų išvakarėse kryžiuočiai užpuolė ir degino pagrindinę Kauno pilį, būtent iš Eigulių medinės pilies didysis kunigaikštis Kęstutis galėjo stebėti tragišką savo sūnaus Vaidoto vadovaujamos įgulos likimą.

Taip geram dešimtmečiui Kauno centras persikelia… į Eigulius. Šalia įtvirtintos rezidencinės medinės pilies pradeda formuotis gyvenvietė. Ji išbandyta ir kovose: 1379 m. vyksta Ordino puolimo apogėjus, tačiau tvirtovės gynėjai, kurių priešakyje – kunigaikštis Kalnius, apgina šiaurines miesto prieigas ir kelią palei Nerį saugojusią pilį.

Pageltusios knygos viduryje išnyra Eigulių piliakalnio, pagrindinio apylinkių, o gal net visų Kauno priemiesčių simbolio – nuotrauka. Deja, miesto centras čia buvo neilgai. „1382-ųjų birželio 30-ąją Huno von Hattenstein Egollen pilį sudegino, paėmė du bajorus į nelaisvę ir 40 žmonių užmušė“, – reziumuoja istorikas J. Puizinas. Piliavetė iš dalies paliekama ramybėje… Iš dalies, nes 1655 m. apylinkes nusiaubs į Lietuvą įsiveržę rusai, o 1702 m. Kalniečiai kentės nuo švedų invazijos.

XVIII a. pabaigoje, netrukus po to, kai carinė Rusija prarijo Abiejų Tautų Respubliką, majoro Ančkovo bei jo amžininkų nubraižyti kariniai žemėlapiai rodo abipus Neries, į šiaurę nuo Kauno centro nutiestus nuolatinius kelius, apsuptus žemdirbių sklypelių. Šiuo keliu link Kleboniškių ilgus metus judėdavo caro kariuomenė, o vėliau, Pirmojo pasaulinio karo metais, ir kaizerio armija. XIX–XX a. sandūroje Eigulių žvejai, žemdirbiai prašomi „pasislinkti“ – perėmus žemę, čia įrengta kariuomenės vasaros stovykla, kaimelyje kuriasi vis daugiau kareivių ir net karininkų. Vietovė tuo metu formaliai valdoma iš Aleksandrovsko, tuomečio valsčiaus centro (dabar tai – Užšiliai Jonavos rajone). Įrengta marširuoti skirta aikštė, įrankynas ir trianguliacijos punktas. Kažkur čia kilo ir pirmieji bandomieji Kauno karšto oro balionai, o vėliau į vasaros stovyklas vykdavo Nepriklausomos Lietuvos pulkai.

Galbūt romantiškiausias karinių manevrų ir Pirmojo pasaulinio karo palikimas – senasis, pirmasis Eigulių tiltas. Jis buvo toje pačioje vietoje, kur dabar, ir jungė tai, kas virto Varnių ir Nuokalnės gatvėmis. Tačiau 1926 m. pakilę pavasariniai ledai tiltą nunešė, iš jo teliko krūva medienos, kurią labai noriai pirko apylinkių gyventojai. Iš vokiškų lentų buvo pastatyta garsioji Brazilka ir dar viena Žaliakalnio dalis, o naujo tilto greta Eigulių piliakalnio teko palaukti… pusę amžiaus.

Tarp visų „smetoniškos“ Lietuvos kariuomenės vasaros stovyklų Kleboniškio apylinkėse įspūdingiausias akcentas – jojimo varžybos, surengtos pirmosios Lietuvos tautinės olimpiados proga. 1938 m. antroje liepos pusėje Kaune ir Klaipėdoje rinkosi arti dviejų tūkstančių užsienio sportininkų – nuo Didžiosios Britanijos iki Jungtinių Valstijų, nuo Latvijos iki Brazilijos. Žirgų sportui būtent tarp Eigulių ir Kleboniškio buvo įrengtas hipodromas – galime įsivaizduoti vietos gyventojų nustebimą ir vaikų džiaugsmą, kai tarp žaliųjų panerio lankų iškilo tribūna, skirta stebėti karininkų varžybas.

Jau minėtame mano senelio išsaugotame „Lietuviškosios enciklopedijos“ VII tome atsirado vietos ir patiems Eiguliams. Anuomet tai buvo du kaimai Kauno apskrities Pažaislio valsčiuje, anksčiau priskirti tos pačios apskrities Turžėnų valsčiui. 1923-iaisiais, didžiojo pirmojo tarpukario gyventojų surašymo metais, Pirmuosiuose (arba Aukštutiniuose) Eiguliuose buvo 25 ūkiai ir 231 gyventojas, o Antruosiuose (arba Žemutiniuose) Eiguliuose – 33 ūkiai ir 252 gyventojai. Ir štai finalas – 1936-aisiais būta 40 ūkių, bet jie išskirstyti į viensodžius. Tada atrodė – ilgam.

1937-ųjų Lietuvos kariuomenės Karo topografijos skyriaus sudarytame žemėlapyje be reljefo ir vis labiau tamsėjančių bei ryškėjančių gatvių linijų rasi ir vieną kitą „smetonišką“ geografinį pavadinimą. Žvelgdami į žemėlapį matome, kad anapus Neries, pakilus į Milikonių šlaitą, buvo… ne, ne Šilainiai. Paryžius. Kaunietiškasis Paryžius tuo metu buvęs ten, kur dabar – Šilainių poliklinika ir jos vardu pavadinta stotelė.

Panagrinėkime žemėlapį išsamiau. Kairiajame upės krante ištįsę Antrieji (arba Žemutiniai) Eiguliai, o ant kalno, legendinio sovietinio prekybos centro „Topolis“ (dabar – „IKI Topolis“) apylinkėse, – Pirmieji (arba Žemutiniai) Eiguliai. Į šiaurę nuo VII forto, iki pat dabartinės Sukilėlių ir Žeimenos gatvių sankryžos, driekėsi Kalnytė – toks švelnus vardas suteiktas nuo caro metų išlikusiai Kalnicai. Tai – ne vieninteliai prieškariniai pokštai – pavyzdžiui, Muravos kaimui tame žemėlapyje jau beveik įtvirtintas ir antras, tada manyta – pagrindinis pavadinimas –Ąžuolynai.

Kalnicos vardas, dažnai vartotas ir Pirmosios Respublikos metais, rajonui buvo suteiktas, kaip teigiama, po 1831 m. sukilimo, į vietovę iš Rusijos atkėlus kolonistus. Vėliau prie jų prisijungė jau minėti tvirtovės šaudyklą aptarnavę kareiviai ir karininkai. Laisvųjų valstiečių kaimo centras buvo dabartinių Kalniečių ir Purienų gatvių sankryžoje. Kraštotyrininkas Petras Juozapavičius XX a. viduryje spėjo užfiksuoti keletą gyventojų paminėtų aplinkinių vietų pavadinimų, tarp kurių – nemažai slavizmų: čia, šalia Kalniečių gatvės, buvo Ribalių bala, Žižmarka, Drėsalis, Kabaldė, Kupanica.

Ko gero, ryškiausias Eigulių kaimo įvykis – 1927 m. nuomojamame ūkininko name įkurta privati pradinė mokykla, vadovaujant mokytojui Aleksui Sopranaičiui sutraukusi ne tik Aukštutinių ir Žemutinių Eigulių, bet ir Kleboniškio, Muravos, net Biruliškių vaikus. Tarp jų – ir vargšai, neturtingi čigoniukai. 1937-ųjų gegužę „Lietuvos aidas“ publikuoja straipsnį „Kaip dirba pirmoji čigonų mokykla Lietuvoje – ji yra prie Kauno, Eigulių kaime“. Žurnalistas Juozas Kazys Beleckas aprašė, kaip nuo Aukštadvario kilęs studentiško entuziazmo vedinas mokytojas Motiejus Venslauskas suvaldo keliasdešimties vaikiukų minią, tarp kurių būta ir basomis per sniegą į mokyklą laigiusių. Rašoma, kad pavasarį keli tėvai atėjo padėkoti ir atsiprašyti, jog iš pradžių jaunosios kartos visai į mokyklą neketino leisti.

1936 m. Eigulių pavyzdžiu švietimo srityje paseka ir Kalniečiai: taip pat įsteigia pradinę mokyklą, jai vadovauja Jadvyga Rosainienė. Po karo direktorės pareigas perėmė Aldona Steponaitienė. Tačiau Kalniečiai sovietinių planuotojų schemose jau nebe mažas kaimas: „Miestprojekto“ viduriuose jo centras keliamas stipriai į šiaurę – iki tuometinės Perkaso gatvės ir jau suplanuoto prekybos centro „Vitebskas“, kurį suprojektuoti garbė teko architektui Viliui Paipalui. Šalia tuometinio Raudonosios Armijos prospekto atsirado vietos pusiau slaptam „Elektronikos“ fabrikui, siuvimo kombinatui „Baltija“, Buitinės chemijos gamyklai, vėliau – Endokrinologinių preparatų kombinatui, kuriame buvo gaminamas insulinas ir augimą skatinantys hormonai. XX a. antroje pusėje Kalniečiuose veikė net keturios vidurinės mokyklos. Vietos neatsirado gal tik kadaise planuotiems atviram ir uždaram plaukimo baseinams bei dviejų tūkstančių vietų stadionui, kuris šioje Kauno dalyje taip ir neiškilo.

Ironiška, bet šiandienos nesulaukė sovietinių mikrorajonų plėtros pabaigą turėję simbolizuoti kultūros objektai – „Kalniečiai“ ir „Eiguliai“. Architekto postmodernisto Eugenijaus Miliūno (Mykolo Žilinsko galerijos ir Kauno arenos autoriaus) 1978 m. suprojektuotas, kaip dabar sakytume, daugiafunkcis centras „Kalniečiai“ jau beveik nugriautas ir perstatytas, aštuoniasdešimtiesiems būdingą geltonų plytų mūrą paliekant tik vietinei bibliotekai, lošimo salonui ir vietos turgaus prieigoms. Dar liūdnesnis „Eigulių“ kino teatro likimas: įsikūręs šalia monolitinės statybos daugiaaukščių, kažkada didžiavęsis net dviem salėmis ir videosalonu, šiandien pastatas turėtų virsti konceptualiai nauju architekto Rimo Adomaičio suprojektuotu ultramodernių daugiabučių kvartalu, kurio trikampes formas pabrėš nerūdijančio poliruoto plieno plokštės ir stiklas. Vasarą praėjime tarp šiuolaikiškų pastatų orą gaivins dirbtinė dulksna, žiema šilumą skleis infraraudonieji spinduliai.

Įsirėmę į Vilniaus–Klaipėdos automagistralės stygą – Islandijos gatvę – šiuolaikiniai Kalniečiai ir Eiguliai atrodo aprimę ir kiek pavargę. Visi nauji planuojami pastatai – ligoninės. Gydymo įstaigos turi įsikurti jau minėtų dominuojančių trikampių pirmuose aukštuose, Sveikatos mokslų universitetas naują odontologijos kliniką ketina statyti prie Sukilėlių prospekto, Čečėnijos Nepriklausomybės aikštę taip pat „uždarys“. Planuojama, kad 2026-ųjų pabaigoje veiklą pradės jau suprojektuota „Daisenos“ ligoninė.

Pro akis prabėgo ištisas šiaurinių Kauno priemiesčių amžius – miestas rymo ten, kur dar visai neseniai, po Antrojo pasaulinio karo, berniukai ir mergaitės eidavo ieškoti likusių nesprogusių šovinių, pavaikyti pempių ir pasirankioti jų kiaušinių. Galbūt jų anūkai ar proanūkiai ir toliau mėto akmenukus į Kalniečių parko tvenkinį, o savaitgalį planuoja praleisti anapus kelio stūksančiame, dar neiškirstame Kleboniškio miške.