Savaitgalį Kauno valstybinio muzikinio teatro žiūrovai dalyvavo „Figaro vedybose“

Kovo 27-29 d., Kauno valstybinis muzikinis teatras pakvietė į muzikos genijaus Mozarto operos „Figaro vedybos“ premjeras. Spektaklius dirigavo operos muzikinis vadovas ir dirigentas Markus Huber (Vokietija), dirigentas Jonas Janulevičius, operą statė režisierė Viktorija Streiča, spektaklio scenovaizdį sukūrė scenografas Artūras Šimonis, kostiumų bei grimo dailininkė Kotryna Daujotaitė, šviesos dailininkė Monika Šerstabojevaitė ir vaizdo projekcijų autorius Titas Jurjonas, scenos judesį – choreografas Dainius Bervingis, chorą ruošė Rasa Vaitkevičiūtė. Operoje dainavo teatro solistai, choro artistai.

Nuo pirmųjų akimirkų salėje tvyrojo smalsi, kone elektrizuojanti įtampa, kuri netrukus išsiskleidė į gyvą emocijų bangą – nuo šypsenų iki nevaržomo juoko, sklindančio per visą salę. Ryškūs siužeto posūkiai publikai leido ne tik stebėti, bet ir dalyvauti aistros ir intrigų kupinoje istorijoje.

Šio pastatymo išskirtinumas – drąsi režisūrinė koncepcija. Miuziklų ir operečių režisierė Viktorija Streiča komišką Mozarto operą perkėlė į šiuolaikinę Lotynų Amerikos narkotikų kartelio aplinką – vizualiai ryškią ir dramaturgiškai įtaigią erdvę, kurioje valdžios hierarchija, pavaldumas ir slapta grėsmė formuoja kiekvieno personažo gyvenimą.

Emocijos scenoje atgijo telenovelės estetika: intensyvus jausmų demonstravimas, stilizuota elgsena ir nuolatinė įtampa tarp to, kas ištariama, ir to, kas iš tiesų jaučiama.

Pasak režisierės, tokia forma leidžia žiūrovui įžvelgti šiuolaikines galios struktūras, pavaldumo mechanizmus, korupcijos bei emocinio spaudimo subtilybes, suteikdama klasikinei operai naują, aštresnį kontekstą: „Ši istorija – ne apie vestuves ar meilės intrigą, o apie tai, kas turi teisę spręsti, o kas privalo taikstytis, apie visuomenę, kurioje laisvė tampa privilegija, o priklausomybė – norma. Tai spektaklis, priversiantis ne tik juoktis, bet ir susimąstyti“.

Solistai atskleidė ir pagrindė kiekvieną natą, žvilgsnį ir gestą – įkūnydami jiems skirtą vaidmenį. Paskutiniai akordai paskendo audringuose aplodismentuose, publika kilo iš vietų ir karštais plojimais dėkojo solistams bei kūrybinei komandai už sukurtą šventę.

Trečią šimtmetį sėkmingai pasaulio scenose gyvuojanti opera „Figaro vedybos“ liudija, kad tai opera apie mus. Apie žmones, gyvenančius tarp sistemos ir laisvės, tarp prisitaikymo ir vidinio pasipriešinimo.

Apie tuos, kurie moka juoktis net tada, kai juokui prieštarauja viskas. Apie pasaulį, kuriame komedija tampa veidrodžiu. Mozarto muzika šiame spektaklyje – emocinis kompasas. Ji ironizuoja, sarkastiškai šypsosi, bet ir leidžia išgirsti skausmą. Premjeros vakarą ši muzika užpildė ne tik sceną – ji persmelkė ir salę, įtraukdama žiūrovus į gyvą, pulsuojančią patirtį, kuri tvyrojo ore net ir nusileidus didžiajai uždangai.