Režisierius V. V. Landsbergis apie Z. Kelmickaitę ir liaudies dainas: „Kai žmonės nesusikalba, reikia dainuoti – tada negali nekęsti“

Artėjant vasario 13-ąją vyksiančiai filmo „Zitai“ premjerai kino teatruose, V. V. Landsbergis pasakoja apie gyvenimą pakeitusią pažintį su Zita Kelmickaite, apie svarbia Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo dalimi tapusį etnosąjūdį ir apie dainos reikšmę žmogui.

„Mano tėvukas yra gražiai pasakęs – kai žmonės nesusikalba, reikia dainuoti. Man atrodo, kad Lietuvoje dabar labai reikia dainuoti. Ir Seimo posėdžius reikėtų pradėti nuo dainų. Tuomet būtų mažiau tos aršios neapykantos, nes kai dainas dainuoji, tu negali nekęsti – tai yra liaudies dainos paslaptis. Ji yra apie meilę“, – sako režisierius.

Prisijungimą prie Z. Kelmickaitės vadovaujamo Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ V. V. Landsbergis vadina vienu svarbiausiu savo gyvenimo įvykiu.

„Įstojęs į universitetą 1979 metais pradėjau dairytis, į kokį smagų judesį įsitraukti. Mano stimulas buvo jaunatviškas – būti ten, kur jaunimas ir šėliojimai, vakaronės ir ekspedicijos. O nuėjęs į „Ratilio“, atradau Zitą ir tautosaką. Šitas atradimas buvo turbūt didžiausia gyvenimo sėkmė – vilniečiui, apie tautosaką sovietinėje mokykloje mažai težinojusiam, tai buvo tarsi vaiko grįžimas pas mamą, kurios ilgai nematė“, – prisimena režisierius.

„Zitos dėka pamačius, kokį šventą, sakralų, gydantį žanrą mes turime ir juo nesinaudojame, pasidarė gėda. Todėl aš iki šiol dainuoju, kad galėčiau perduoti tą džiaugsmą ir kad kiti žmonės savo kasdienoje taip pat turėtų tokį ginklą apsiginti nuo negandų, depresijų, – pasakoja V. V. Landsbergis, Z. Kelmickaitės iniciatyva taip pat kartu važiuodavęs į ekspedicijas, skirtas atrasti ir įamžinti liaudies dainas. – Kai parsiveži iš bobutės ar dieduko dainą, kurią tau padainavo, jautiesi ypatingai. Tai yra be galo sakralus aktas – suteikti dainai antrą gyvybę mieste, prijaukinti ją miesto bendruomenėje.“

Z. Kelmickaitę režisierius vadina pavyzdžiu kiekvienam. „Zita mus, „ratiliokus“, o kažkuria prasme ir visą Lietuvą, stygavo dvejopai. Viena vertus, ji buvo labai reikli: kad profesionaliai atrodytum, nenusidainuotum ir kvailysčių nepridarytum. Jos griežtumas kartais net būdavo aršus, žemaitiškas. „Būk stipras, nesuskysk, eik tiesia galva“, – sakydavo ji. Tačiau Zita turėjo ir labai švelnią, subtilią pusę – ji visus globojo kaip mama. Žinojai, kad jei bus bėda, skambinsi Zitai ir ji kažkaip padės. Tokių žmonių Lietuvoje labai trūksta – tų, kurie turi ir jėgą, ir švelnumą vienu metu. Ji net politikams gali būti pavyzdys, kaip reikėtų veikti.“

Pasak režisieriaus, filmas „Zitai“ gimė iš dėkingumo. „Labai norėjosi Zitai padėkoti už viską, ką ji padarė mums, mūsų genčiai, pirmiausiai – „ratiliokams“. O ir visai Lietuvai. Vis dėlto kartu praleidome 10 metų ir tai yra gražiausi metai. Ir Lietuvai tai buvo ypatingi metai – 1980–1990-ieji.“

„Sovietų valdžia tais laikais jau šiek tiek leido reikštis liaudiškumui ir, matyt, vėliau turėjo pasijusti kažką pražiūrėjusi, nes etnokultūrinis sąjūdis labai rimtai įsiliejo į Sąjūdį. Pradžioje jis asistavo disidentinei galvosenai, o ilgainiui vis aktyviau išreiškė lietuvybę nešinas trispalvėmis. Manau, be etnosąjūdžio būtumėme atrodę gerokai silpniau“, – neabejoja režisierius.

„Žinoma, taip pat buvo rokas, V. Kernagis, krepšinis ir daugybė kitų pogrindinių judėjimų, bet manau, kad folkloras davė tą galią, kurios išraišką vėliau pamatėme Sąjūdžio laikais, pavyzdžiui, Vingio parke. Kai šimtai tūkstančių žmonių kartu dainuoja vieną dainą – „Lietuva brangi“, tada jau viskas, Lietuvos nebeįmanoma nugalėti. Ji tampa kažkokiu mistiniu kūnu ir jau nieko su tais žmonėmis nepadarysi, net važiuodamas tankais“, – sako V. V. Landsbergis.

„Tai buvo Lietuvos pavasaris, visiškas atgimimas. Dabar pasiilgstu to pavasario. Norėtųsi, kad folkloras ir dabar atgimtų kažkokia forma, kad taptų aktualus. Gražus pavyzdys – ukrainiečiai, kurie sako: „mes esame tokie ir taškas“, – svarsto režisierius. – Folkloras gali kelti savivertę – mes ne mažiukai, mes turime ypatingo grožio dainas. Kokia poezija, kokia lyrika yra jose – tai toks pat jausmas, kaip prisiliesti prie M. K. Čiurlionio. O prie to prisilietęs, tu jau nebegali būti bjaurybė, nebegali eiti į stribus ar niekinti Lietuvos – viskas, Lietuvos dvasia yra tavo patirtyje.“

V. V. Landsbergio filmas „Zitai“ Lietuvos kino teatruose pasirodys vasario 13 d.