Parodoje „Periferinė rega“ siūlo pažvelgti į tai, kas lieka už aiškumo ribų

Pirmame Kauno kultūros centro aukšte eksponuojama paroda „Periferinė rega“ – kol kas pirmoji šių menininkų kolektyvinė paroda, apjungianti 2023-2025 m. laikotarpiu atliktus darbus. Kaip pasakoja V. Kemeklė, trijulė susipažino studijų Vilniaus Dailės Akademijoje (VDA) metu.

„Periferinė rega nebūtinai apie tai, kas nepastebima – kaip tik ji aktualizuojama, kai kažką periferinės regos zonoje pamatome, tik būna neaišku ką“, – parodos koncepciją paaiškina Viktorija Kemeklė.

Jos teigimu, periferijos reiškinys atsiskleidžia ir parodos struktūroje – motyvai tarsi pereina iš vienos drobės į kitą, kūriniai kalbasi tarpusavyje, susijungia į organišką visumą.

Gabija Pritkovaitė priduria, kad periferinė rega – būdas pamatyti tai, kas įprastai lieka fone.

„Norėjome išreikšti tai, kas lydi mus kasdienybėje, bet yra tapę savaime suprantamais reiškiniais, kurių neįvardiname“, – teigia G. Pritkovaitė.

Anot jos, tapyba pati gali būti periferinė – tapti erdve, kurioje atpažįstame svetimybes ir priimame jas kaip savas.

Trijų menininkių kūrybą jungia požiūris į vaizdą kaip neapibrėžtą, nuolat kintantį reiškinį.

„Neužtikrintumas pačiu vaizdiniu yra vienas pagrindinių mūsų kūrybos stimulų“, – teigia Valentina Arlauskaitė.

Valentinos kūryboje matomi izoliuoti, statiški vaizdai. Ar tai būtų katė prie lango, gyvūnų iškamšos – tai tarsi laiko sustabdytos akimirkos.

Viktorijos darbuose vyrauja tranzitinės erdvės, o Gabijos kūryboje – pagautas ir sustabdytas vaizdas, šviesos raibuliavimas, judesio fragmentai.

„Vienija per vaizdą suvokiama tikrovė, skiria – prieiga prie jos“, – panašus ir skirtumus tarp savo ir kolegių kūrybos įvardija G. Pritkovaitė.

„Neatskirčiau to, ką matai ir ką jauti. Matyti tuščią dėmę – irgi reiškia matyti“, – priduria Gabija, kalbėdama apie savo kūrybos santykį su nematomumu.

Klausdamos savęs, kaip jų kūryba galėtų skambėti, menininkės kalba apie tylą. „Savo kūrybą įsivaizduoju kaip tylą po triukšmo“, – sako Viktorija.

Anot Gabijos, jos kūryba garsu pavidalu svyruotų tarp kraštutinumų – estrados dainininkų kičo ir tylos.

Viktorija teigia, jog neretai įsivaizduoja kūrinius ne tik kaip garsus, bet ir kitokioje erdvėje, kitokiu pavidalu.

„Tai scenarijus, kurį aš visai norėčiau ateityje dar pamatyti. Kaip paroda keistųsi priklauso nuo to, kur ji keliauja. Norėtųsi ją matyti ten, kur ji galėtų augti. Tačiau manau, kad mes šiuo pradėtu keliu galėtume nueiti gilyn, leisti bendrai idėjai vystytis ir skleistis“, – teigia pašnekovė.

Menininkės sutaria, kad kūrybos procese netikėtumai tampa ne kliūtimi, o šaltiniu.

„Kūrybos pradžia atsiskleidžia netikėtume – kai kažką pamatau iš naujos perspektyvos, kai išnyra panašumas tarp skirtingų dalykų“, – sako V. Kemeklė.

Jai pritaria Gabija – pasak menininkės, neišbaigtumas, laiko trūkumas ar nuovargis paveikslo turinį gali turėti ir teigiamą įtaką paveikslo turiniui – palikti asmenišką laiko pėdsaką.

Anot Valentinos, tapyba, kaip meno forma, išsiskiria savo ilgaamžiškumu.

„Metų metus tapyba sulyginama su fotografija, bet būtent tapyboje įžvelgiu išliekamąją vertę. Tapyba – tai pojūtis, įvykis, ne tik veiksmas“, – teigia ji.

Pašnekovės akcentuoja, jog nors jų kūrybos tikslai skirtingi, jos ieško ne atsakymų.

„Ieškome ne tik atsakymų, bet ir klausimų. Tai [klausimai] apie dvejonę, apie ribą tarp tikrovės ir virtualumo, fantazijos, sapnų ir prisiminimų“, – teigia Viktorija.

Valentina pabrėžia mąstymo proceso svarbą: „Atsakymų vengiu – mane labiausiai traukia sklendimas mintyse, kai niekam nieko nereikia įrodyti.“

Tuo tarpu Gabija ieško būdų, „kaip išeiti iš šiuolaikinės regėjimo mašinos būklės – arba tiksliau, kaip su ja veikti taip, kad tai taptų privalumu, o ne trūkumu.“