Parodoje „Akimirka neblėsta“ – dėmesys Orvidų sodybai, kur vietą rasdavo ir pašvęstieji, ir atstumtieji

Parodoje „Akimirka neblėsta“ eksponuojamos Modesto Grigaliūno skulptūros, Viliaus Orvido (1952-1992) ir M. Grigaliūno skulptūrų nuotraukos bei rodomas Oleksandro Dirdovskio filmas „Viliaus Orvido Medinės skulptūros.

Aware“.

1973 m. Salantų miestelyje (Kretingos r.) akmentašys, paminklų gamintojas Kazimieras Orvidas su 21 m. sulauksiu sūnumi menininku akmentašiu Viliumi Orvidu pradėjo kurti unikalią sodybą – katedrą iš akmenų po atviru dangumi, kur pabūti su savimi ir Dievu galėdavo kiekvienas norintysis. Vieta alsavo gyvybe, viltimi. 1989 m. rugpjūtį V. Orvidas davė Lietuvos Mažesniųjų brolių pranciškonų vienuolio įžadus, tapo broliumi Gabrieliumi, bet ir toliau tęsė kūrybinius darbus sodyboje.

Apie sodybos kūrimą iš lūpų į lūpas netruko pasklisti žinia, čia kurti atvykdavo Viliaus Orvido draugai: Rimas Salius, Dominykas Čepas, Adolfas Teresius, Henrikas Ratautas, tarp jų ir parodos „Akimirka neblėsta“ rengėjai – tautodailininkas, drožėjas M. Grigaliūnas bei fotografas O. Dirdovskis.

Kauno IX forto muziejaus Ekspozicijų ir parodų skyriaus vedėjas Vytautas Petrikėnas sakė, kad per meną, ypač XX a. 9 deš. – 9 deš. pab., Orvidų sodyboje reiškėsi pasipriešinimas sovietiniam režimui.

„Sunku įvardinti tą vietą, tai ne muziejus ir ne parkas. Apie šios vietos kūrimą V. Orvidas yra sakęs: „Darau tai, ką man Dievas nurodė daryti.“ – Tereikėjo tam netrukdyti. Šioje veikloje nebuvo sąmoningo ėjimo prieš sistemą, pasipriešinimo ar protesto – jis tiesiog kūrė tai, kam jį Dievas įkvėpė. Žinoma, sovietiniu laikotarpiu sietis su religija nebuvo paranku, ten kurtos skulptūros, religiniai meno kūriniai neatitiko standartinio sovietinio realizmo meno suvokimo, tačiau jis buvo drąsus. Netrukus Salantai tapo dvasiniu Lietuvos centru: čia atvažiuodavo ne tik menininkai, inteligentai, bet ir buvę kaliniai, narkomanai, gyvenantieji visuomenės paraštėse, taip pat žmonės, išgyvenantys kritinius gyvenimo momentus. Jie čia vykdavo siekdami dvasinio atgimimo, susikaupimo, vidinės laisvės. Visa tai vyko Sąjūdžio kontekste. Į išstojimą iš Sovietų Sąjungos ėjome tikslingai, čia matome nuoširdų apolitišką, griaunantį sovietinį režimą pasipriešinimą“, – sakė V. Petrikėnas.

Anot parodos „Akimirka neblėsta“ kuratoriaus kunigo Dovydo Grigaliūno, šia ekspozicija stengiamasi atkreipti dėmesį ne tik į išlikusias V. Orvido sodybos skulptūras, bet ir išnykusiųjų šešėlius – laikas jas veikia negailestingai.

„Deja, blėstantis daugelio Orvidų sodybos skulptūrų grožis ir gylis tampa nebereikalingas, o šios vietos laikinumas virsta amžinumu“, – yra sakęs kun. D. Grigaliūnas, kurio tėvas M. Grigaliūnas gerai pažinojo V. Orvidą ir net padėjo jam įrengti vėliau išgarsėjusią sodybą Žemaitijoje.

Ekspozicijoje lankytojai gali išvysti specialiai šiai parodai O. Dirdovskio sukurtą filmą „Viliaus Orvido Medinės skulptūros. Aware

Kino režisierius, fotografas O. Dirdovskis iš Ukrainos jau 30 metų domisi V. Orvido kūryba. Jis su žmona Larysa 1990 m. net pagyveno toje sodyboje, o po V. Orvido mirties – ne kartą ten lankėsi. Ukrainietis menininkas sukūrė keturis filmus ir devynias videoinstaliacijas iš ciklo „Dangaus ir žemės akmenys“, skirtus įamžinti Orvidų muziejaus įkūrėjo, pranciškonų vienuolio V. Orvido 70-osioms gimimo bei 30-osios mirties metinėms paminėti.

„Ši sodyba mums tapo dvasiniu Nojaus laivu“, – tikina O. Dirdovskis.

„O. Dirdovskis V. Orvidą lygina su M. K. Čiurlioniu. Anot jo, tai amžininkų deramai neįvertinta asmenybė, atsižvelgiant į tai, kokią įtaką jis padarė laikotarpiui ir visuomenės virsmui, perėjimui iš socialistinės visuomenės sampratos į minties ir žodžio išlaisvėjimą, tikrąją laisvę“, – teigė V. Petrikėnas.

„Kai pirmą sykį nuvažiavau į Orvidų sodybą, buvo tik keli mėnesiai prabėgę po mano tremties. Iš Sibiro grįžau 1986 m. Tada Lietuvoje radau nusivylimo ir beprasmybės nuotaikas, o tie draugai, kurie anksčiau dalyvavo pasipriešinime disidentinėje veikloje, jau buvo išsisklaidę. Į sodybą nuvažiavau visiškai atsitiktinai ir ten man pirmąsyk į galvą atėjo tokia mintis, kad pasipriešinimas sovietinei sistemai galėjo būti ir kitoks. Ta prasme – jis buvo ir kitoks. Tai Viliaus pasipriešinimas…“ – parodoje cituojamas kun. Julius Sasnauskas.

Muziejininkas V. Petrikėnas irgi lankėsi Orvidų sodyboje, taip pat buvo pakerėtas sakralios atmosferos.

„Orvidų sodyboje lankiausi gal 2017 m. Suvokiau, kad ten negalima atvažiuoti neplanavus, tiesiog keliaujant pro šalį, kai gali skirti vos pusvalandį ar dar mažiau. Ten laikas turi ištirpti, kad galėtum apžiūrėti ir pažinti kiekvieną objektą, pajaučiant jį. Sau linkiu darkart sugrįžti į Orvidų sodybą ir skirti laiko apmąstant, ką Vilius Orvidas norėjo pasakyti kurdamas meno kūrinius iš akmens, medžio. Be abejo, ir šviesos pasisemti!“, – kalbėjo pašnekovas.

Istoriko manymu, Orvidų sodyba neturi būti muziejumi po atviru dangumi, parku ar rekreacine zona – tai paveldo kompleksas, tad dera įregistruoti objektus, kurie buvo kurti V. Orvido ir kitų menininkų.

„Ir reikia pripažinti šią kultūros vertybę valstybiniu mastu. Turėtų būti skirtas ypatingas dėmesys. Valstybė turi ją išsaugoti“, – įsitikinęs V. Petrikėnas.