Nuo Lyduokių iki Kanų: grafų Tiškevičių „Bitelės“ istorija

Rūmų istorija neatsiejama nuo juose gyvenusių žmonių. Ne tik dvarininkų, bajorų, bet ir jų pavaldinių, dažnai taip pat kilmingų, tačiau daugeliu atvejų – valstiečių luomo. Neturėję „mėlyno kraujo“ pavaldiniai šeimininkų malonę užsitarnaudavo sunkiu, kruopščiu darbu, gebėjimu greitai ir be priekaištų įvykdyti pavedimus, savo charakterio bruožais. Taip nutiko ir Mykolo Savanevičiaus (dar vadinto Samanevičiumi, Sabinavičiumi) šeimai. Šis žmogus iš Lyduokių parapijos kartu su dukra Felicija tarnavo Raudondvario grafams Tiškevičiams. Apie neeilinį moters gyvenimą byloja įstabaus grožio fotografijos iš Vytauto Aleksandro Butkaus (Felicijos sūnėno) archyvo, kuriomis maloniai sutiko pasidalinti pastarojo anūkas Mykolas Udrys. Jis į Kauno rajono muziejų atnešė parodyti net du senovinius albumus ir pluoštą nuotraukų bei pateikė labai įdomių pasakojimų.

* * *

Savanevičių giminė atsikraustė į Lyduokius XIX a. antrojoje pusėje iš Giedraičių parapijos, Staškūnų. Antanas ir Ieva (Markūnaitė) Savanevičiai sukūrė gausią šeimą: be Mykolo dar susilaukė sūnaus Tomo, dukterų Konstancijos, Karolinos, Anastazijos ir Veronikos. Našle likusi Ieva Savanevičienė, sulaukusi „apie 60 metų“, 1889 m. mirė nuo senatvės Lyduokių dvare.

Ten tarnavęs jos sūnus Mykolas, būdamas 24 m. amžiaus (1884 m.), vedė 19-metę valstiečių kilmės merginą Liudviką Kirkaitę (Daratos (Katinaitės) ir Gabrieliaus Kirkų dukrą). Pora susilaukė dviejų atžalų: 1885 m. gimė dukra Veronika, o 1887 m. – Felicija. Deja, jaunos šeimos ramus gyvenimas truko neilgai – 1889 m., būdama 27 m., nuo plaučių uždegimo mirė mergaičių motina Liudvika.

Likęs našliu Mykolas Savanevičius vedė (tarp 1889 ir 1891 m.) antrą sykį – Juzefą Jankauskaitę. Jie taip pat susilaukė dviejų dukterų: 1892 m. Lyduokių dvare gimė Sofija (1925 m. vasario 15 d. ištekėjusi už Jono Valaikos), o 1895 m. ten pat gimė Jadvyga (1925 m. spalio 18 d. ištekėjusi už Pelikso Butkaus). Mykolo Udrio liudijimu, seseris Feliciją ir Veroniką Savanevičiūtes dar visai mažas (5-erių metukų) atidavė globoti grafams: Feliciją – Tiškevičiams, o Veroniką – Čapskiams.

Mykolas Savanevičius iš pradžių tarnavo Lyduokių šeimininkui Henrikui Voinickiui (1832–1915), karo inžinerijos generolui, vedusiam Karolio Bistramo dukterį Celestyną (1843–1867). Aplinkiniai žmonės H. Voinickį vadinę tiesiog „generolu“; žiemas jis praleisdavo Vilniuje, o vasaras – Lyduokių dvare. Rašoma, kad dvarininkas bažnyčioje atrinkdavo vaikus, kurie, jo nuomone, galėtų krimsti mokslus dvare nemokamai. Taip pat prisimenama, kad generolas, esą, buvęs labai geras žmonėms: dvaro tarnautojams duodavęs malkų, ganyklų, o jei kieno nors sklypas ribojosi su dvaro žemėmis, išnuomodavo ir gabalą žemės.

H. Voinickis labai mėgęs jodinėti, ir Vilniuje laikęs du žirgus. Dobilus jiems šerti veždavo M. Savanevičius. Jis taip pat prižiūrėdavo ir staininius dvaro arklidėse. Sykį Mykolas gabeno į Vilnių pašarą generolo žirgams, sušlapo ir susirgo. Tuomet H. Voinickis jam išnuomojęs Felinkos palivarką kone pusvelčiui, tad M. Savanevičius susitaupė ir Lentvorų kaime įsigijo 10 ha žemės. Rašoma, kad 1906 ar 1907 m. Voinickis Lyduokių dvarą su Felinkos palivarku ir vandens malūnu pardavė Mykolui Stanislovui Kosakovskiui (1883–1962); labai dėl to sielojosi, mirė po pusantrų metų, o nuskurdusi antroji žmona net buvo priversta išparduoti dvaro baldus.

Gali būti, kad senajam šeimininkui mirus, Mykolas Savanevičius gavo tarnybą pas Raudondvario grafą Benediktą Joną Tiškevičių. Apie tai užsimena kraštotyrininkė Marijona Čilvinaitė straipsnyje „Kaip medžiota praėjusiame šimtmetyje prie Raudondvario“. Autorė rašo, jog „visų Tiškevičiaus miškų prižiūrėtojas Sabinavičius gyveno Raudondvaryje, atskirame oficinos name“. Šias sąsajas patvirtina ir Felicijos albume esanti grafo B. J. Tiškevičiaus ūkvedžio Aleksandro Germano fotografija.

* * *

Apie mitriąją grafų Benedikto Jono ir Rozalijos Branickytės Tiškevičių kambarinę Raudondvaryje nuo seno sklando pasakojimai. M. Čilvinaitė savo straipsnyje „Dvaro gyvenimo nuotrupos“ rašė:

„Ponia turėjo kambarinę Feliciją. Ji buvo mokyta, prižiūrėjo ir tvarkė ponios tualetą, šukuoseną, ją rengė. Gyveno rūmų trečio aukšto kambariuke. Ji ponams įtikusi, nes Tiškevičius ją „mūsų bitele“ vadinęs.“

Net pasakota, neva už gerą tarnybą grafas po Pirmojo pasaulinio karo Felicijai padovanojęs dvariuką prie Minsko. Pastarojo iš tiesų būta, tačiau ne prie Minsko, o šalia Vilniaus, Tiškevičių Nemėžio valdoje. Mykolas Udrys pasidalino dvaro ipotekos dokumentais iš tarpukario laikų. Juose užfiksuota, kad palivarkas vadinosi Felinas, o anksčiau – „Kolonja Czarna Nr. 5“ ir buvo įsikūręs Mickūnų gminoje, Vilniaus–Trakų apskrityje, turėjo beveik 27 dešimtines žemės.

Felicija Savanevičiūtė ištekėjo už Ipolito Ramanausko (Romanowskio, g. 1898), kaip matyti iš albumų fotografijų, jie Feline puikiai leido laiką su šeima, giminaičiais. Aplinką puošė gražūs gėlynai, netrūko romantiškų pasivaikščiojimų aplinkinėmis alėjomis su draugais. Tačiau giedrą šeimos idilę sudrumstė Antrasis pasaulinis karas ir galiausiai sovietų okupacija. 1949 m. Ramanauskai buvo ištremti į Irkutsko sritį, vėliau sugrįžo, bet gyveno Lenkijoje – į Lietuvą parvykti neleista. Lenkijoje, Podhãlės Mãkuvo parapijos kapinėse visi ir palaidoti viename kape – Felicija (m. 1966), jos vyras Ipolitas (m. 1978) bei sesuo Veronika (m. 1978).

* * *

V. A. Butkaus išsaugotas nuotraukų archyvas – stulbinantis, ir pasakoja apie kitokį, žėrintį, jau išnykusį pasaulį. Viename iš Felicijos (savo jaunyste, grožiu, oria laikysena ir garderobo puošnumu – tikros damos) portretų reversų esama tokio įrašo, dedikuoto seseriai Jadvygai Lyduokiuose, lenkų kalba:

„Kanai (Cannes), 13 IV 1912

Mylima Jadze,

siunčiu tau savo fotografiją. Kokia tu negera, nė sykio neparašei. 16 d. balandžio išvažiuoju į Paryžių, o rusišku kalendoriumi tai būtų 29 d. Širdingai tave bučiuoju […] ir Tėvelį taip pat. Felė.“

Albumų puslapiuose matome daug intriguojančių vaizdų: Felė, vaikštinėjanti su lietsargėliu kurorto, veikiausiai Kanų ar Nicos, promenada; taip pat – Felicijos sesuo Veronika, pozuojanti Venecijoje, Šv. Morkaus aikštėje tarp balandžių, ne vienoje fotografijoje sušmėžuoja ir grafo Benedikto Jono Tiškevičiaus figūra, dažniausiai – medžioklėse: čia ir patiestas liūtas, ir zebras. Įamžintas „Gordon Pasha“ laivas Sudane – matyt, Afrikoje grafas ir medžiojo.

Vartant šiuos nuotraukų albumus, sklaidant fotografijas atsiveria spalvingas, kupinas įspūdžių XX a. pradžios gyvenimas. Dvasingo grožio damos, garbūs džentelmenai, skoningos fotoateljė kompozicijos. Nuo Lyduokių iki Kanų. Nuo Venecijos iki Beskidų kalnų.