Menotyrininkas J. Kalinauskas: „Kaune vėl galėtų veikti keltai per Nemuną, kodėl gi šios tradicijos neatgaivinus?“

Lankytojai nukeliami į aktyvios laivybos laikotarpį, trukusį iki antrojo pasaulinio karo ir ėmusį silpti XX a. antroje pusėje. Parodoje aptariama senųjų uostelių reikšmė, laivų statyba, buvusios muitinės, keltai per Nemuną, upeivių amatai ir socialinis upeivių gyvenimas, taip pat atskleidžiamas jų bendruomenėje vyravęs žodynas.

Pasak parodos „Panemunės miestelių upeivystės atmintis“ sumanytojo ir vieno iš kuratorių menotyrininko dr. Justino Kalinausko, kadaise gyvenimas prie vandens buvo labai turtingas, itin intensyvus socialiai – vandens transportu keliaudavo šimtai žmonių. Tarpukariu jie itin pamėgo arčiausia Kauno esantį kurortą – Kulautuvą.

„Kaip iš Kriūkų nukakti į Kauną? Garlaiviu! Ankstyvuoju sovietmečiu autobusų dar nebuvo, tad į didmiestį žmonės plaukdavo garlaiviais, tai buvo įprasta“, – teigė pašnekovas.

Beje, čia pat, Žemojoje Fredoje, nuo 1970 m. veikė krovinių uostas, jame virė aktyvus veiksmas.

Palaipsniui upių transporto upėse ėmė mažėti, nes padaugėjo sausumos transporto, tobulėjo keliai, dauguma krovinių buvo perkelti į sunkvežimius, traukinius. Be to, 1955 m. buvo pradėti Kauno hidroelektrinės statybos darbai, upės debitas labai sumažėjo, nukrito vandens lygis Naujamiestyje, žemiau hidroelektrinės smėlis užnešdavo krantus, tad sumažėdavo gylis. Norint plaukioti ta zona būtų tekę nuolat gilinti vagą, o tokie darbai labai brangūs.

„Kelis dešimtmečius laivyba buvo visiškai sunykusi, Nemune nematėme beveik nei vieno laivo. Šiandien laivyba po truputį atsigauna: upėse pradėjo plaukioti keleiviniai laivai, privatūs kateriai, kitos vandens transporto priemonės. Vidaus vandens kelių direkcija ėmė aktyvinti krovininę laivybą. Įdomu, kad viena barža gali pergabenti iki 50 sunkvežimių krovinį“, – atkreipė dėmesį dr. J. Kalinauskas.

Vienas iš parodos „Panemunės miestelių upeivystės atmintis“ kuratorių dr. Justinas Kalinauskas akcentavo, kad seniau Kaunas buvo svarbiausias upeivystės centras, uostamiestis.

„Čia susikirsdavo logistikos koridoriai, į Kauną ir iš jo keliaudavo prekės. Viena kryptis ėjo į Rytus, dabartinę Baltarusijos teritoriją, o kita – į Vakarus, Karaliaučių. Nemunu atkeliaudavo prekės, naujienos, mados, literatūra, spauda, pirkliai. Iš mūsų iškeliaudavo žaliavinės medžiagos, prekės, mediena, sėliai, grūdai, pieno produktai“, – pasakojo dr. J. Kalinauskas.

Seniausi laivai Nemune kursuodavo dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiu: čia plaukiodavo vytinės – baltiško tipo laivai, vėliau kelis šimtus metų tęsėsi baidokų (didžiulių baržų) era. Baidokų ilgis galėdavo siekti net 50 metrų ir daugiau.

„Prieš srovę jiems būdavo sunkiau judėti, tad pakrantėje su virvėmis juos tempdavo samdyti darbininkai. Ištisi kaimai sezono metu gyvendavo iš šio užsiėmimo“, – pažymėjo dr. J. Kalinauskas.

XIX a. išpopuliarėjo prūsiško tipo laivai – reizinės. Parodoje pristatoma nuotrauka, laikoma pirmąja Kauno miesto fotografija, kurioje matyti Kauno senamiesčio panorama nuo Aleksoto šlaitų, ten prišvartuota apie 30 reizinių.

XX a. atsirado garlaiviai, kurių Kaune plaukiodavo itin daug. Parodoje pasakojama apie reprezentacinį garlaivį „Vilnius“, simbolizavusį valstybės strategiją. Šiuo garlaiviu plukdyti svarbiausi užsienio svečiai. Garlaivių beveik nebeliko XX a. 7 deš., juos pakeitė išpopuliarėjęs sausumos transportas.

Įdomu pažymėti, kad laivuose su šeimomis gyvendavo škiperiai (prekinio laivo vadai), jų vaikai nuo mažens tarnaudavo laivuose, o į mokyklą keliaudavo tik žiemą, kai sustodavo laivybos sezonas.

Menotyrininkas dr. J. Kalinauskas skatina gaivinti ryšį su Nemuno upe.

„Nei viena kita Lietuvos upė nebuvo tokia turtinga savo upeivystės atmintimi, laivais, amatu. Ištisos kartos šimtus metų dirbo vien su laivais. Paskui per vieną kartą viskas greit išnyko. (...) Prie Nemuno esančios gyvenvietės ieško savo tapatybės, esu įsitikinęs, kad ją dera sieti būtent su upe", – kalbėjo pašnekovas.

Koks veiksmas galėtų sugrįžti į Kauno upes?

„Galėtų veikti nedideli keltai per upę, juk įvairūs keltai Nemune veikė šimtmečius. Dažnai tai būdavo labai ilgos valtys, kurias prižiūrėdavo valtininkas, plukdydavęs keleivius. Nemune, žemiau Kauno, tokių keltų buvo keliasdešimt, o Kaune - dešimtys. Jie gyventojus keldavo per upę už nedidelį mokestį, paskui parplukdydavo atgal. Vienas keltas veikė visai netoliese – Ž. Šančiuose, valtininkas iš Šančių paplūdimio plukdydavo žmones prie Napoleono kalno. Ten vykdavo susitikimai su draugais, būdavo švenčiamos šventės. Dabar norint pasiekti kitą krantą tenka važiuoti kelis kilometrus automobiliu, nors krantas – vos už kelių šimtų metrų. Manau, tokias iniciatyvas galėtų kurti patys gyventojai. Reikia, kad žmonės prisimintų vandenį ir matytų jame galimybę. Žinoma, daugėja baidarių, irklenčių, tikiuosi, daugės ir toliau. Vandens nereikia laikyti kažkokiu rezervatu, jį reikia išnaudoti!", – kalbėjo dr. J. Kalinauskas.

Jis pabrėžė, kad derėtų atsigręžti ir į krantinių atvėrimą visuomenei.

„Turime suveltą urbanistinę situaciją Kaune, kai Senamiestis, Naujamiestis yra taip arti vandens, bet kartu psichologiškai ir labai nutolęs, nes mus riboja aštuonių juostų greitkelis, labai stati, įbetonuota krantinė. Mes matome vandenį, bet jo nepatiriame. Reikia susigrąžinti santykį su upe, tai atspindėtų Kauno šūkį, kad Kaunas – miestas prie upės. Juk ir dainoj skamba: „Mes prie Nemuno užaugę“ – bet ar išties mes prie Nemuno gyvename?", – susimąstyti ragino dr. J. Kalinauskas.

Paroda „Panemunės miestelių upeivystės atmintis“ Kauno centre esančioje architektūros galerijoje „A-XY“ (Maironio g. 2) veikia tik šį savaitgalį.

Parodos lankymo valandos: sausio 23 d. (penktadienį) 10–17 val., sausio 24 d. (šeštadienį) 12–17 val., sausio 25 d. (sekmadienį) 12–15 val.

Įėjimas laisvas.