Laiškai atskleidžia nefasadinę poetės J. Degutytės pusę: augo su girtaujančia motina, sirgo širdies liga, patyrė skurdą

Poetės Janinos Degutytės eilėraščius mintinai mokėsi ne viena karta. O koks buvo jos asmeninis gyvenimas, su kuo poetė ilgus metus susirašinėjo, kaip gyveno? Į daugybę klausimų atsako knygų serija „Janinos Degutytės laiškynas“. 2025 metais išleistos pirmosios trys knygos „Nemeilės šešėly“, „Tveriantis ryšys“ ir „Draugystė laiškais“. Daugybę poetės laiškų ištyrusi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkė, literatūrologė Giedrė Šmitienė verčia nustebti.

Poetės Janinos Degutytės (1928-1990) laiškyną sudaro apie 1800 laiškų: 700 laiškų rašytų jos ir daugiau kaip 1100 parašytų jai. Knygoje „Nemeilės šešėly“ analizuojamas poetės Janinos Degutytės susirašinėjimas su motina Janina Degutiene (Bedarfaite), knygoje „Tveriantis ryšys“ – susirašinėjimas su artimiausia drauge dailininke Bronislava Jacevičiūte-Jėčiūte, o „Draugystė laiškais“ pristato susirašinėjimą su kaimyne, bičiule, medike Lena Rapaliene. Šįkart išsamiau pažvelgsime į santykį su motina.

Janina Degutytė augo darbininkės Janinos Degutienės (Bedarfaitės) ir statybos techniko Stasio Degučio šeimoje. Ankstyvoji poetės vaikystė buvo graži, šeima gyveno gerai, turėjo automobilį, tėtis dukrai buvo nupirkęs auksinę apyrankę, krikšto tėvai Adolfas Jarbutis ir Jadvyga Bedarfaitė krikštynų dieną jai padovanojo auksinę grandinėlę su kryžiuku; motina turėjo platininį žiedą, šveicarišką laikrodį. Namuose buvo ir smuikas, lėlių, lietuviška enciklopedija.

Senelis Simonas Bedarfas dirbo Šmidtų metalo fabrike šaltkalviu ir Ž. Šančiuose, Kranto 6-ojoje g. 3, pats pastatė rąstinį keturių butų namą su mansarda, kuriame apsigyveno ir jo dukra Janina Degutienė su šeima. Namas išliko iki šių dienų.

„Vaikystė buvo daug žadanti, bet 1942 m. jos tėvą atsitiktinai nušovė Mažeikiuose per komendanto valandą einant gatve. Trylikos metų J. Degutytė liko gyventi tik su girtaujančia motina. Tai buvo visiško skurdo laikas, visi brangūs daiktai buvo išparduoti ir pragerti. Net lova namuose liko viena, nebuvo ką valgyti“, – pasakojo G. Šmitienė.

Po septintojo J. Degutytės gimtadienio gyvenimas persimainė – mama įniko gerti, net versdavo dukrą jai parnešti vyno ar alaus, į krautuves mergaitė būdavo išvaroma ir naktį. Įkaušusi mama liejo pyktį ant atžalos: dukrą žnaibydavo, grasindavo. Vengdama motinos agresijos mergaitė bėgdavo iš namų, slapstydavosi sode, rūsyje ar kapinėse.

Septintą gimtadienį poetė po daugelio metų prisiminė „Nebaigtoje biografijoje“. Tuo metu ji su tėvais trumpai gyveno Telšiuose. Motina tąryt išėjusi į turgų ilgai negrįžo. Atėjusi svetima mergina mergaitei pasakė galinti nuvesti pas mamą.

„Nujaučiau kažkokį siaubą, bet tai, ką pamačiau, viršijo visą mano fantaziją... Pamačiau motiną smuklėje, girtą be sąmonės, šalia žmogų policijos uniforma, laikantį ją. Man davė valgyti prie to paties stalo, bet joks kąsnis į burną nelindo. Paskui ją išnešė į kitą kambarį ir paguldė į lovą. Duris uždarė. Bet ji vis iškrisdavo iš lovos, ir tas garsas ligi šiolei man girdimas. Nuo to laiko prasidėjo mano košmariškas gyvenimas. (...) Visi daiktai buvo greitai pragerti, o mes badavom. Net mano drabužiai buvo parduoti. Avėjau kaliošais, prikimštais laikraščių (žiemą), kurie nuolat išlįsdavo. (...) Nors gal ir sunku suvokti, bet aš ją mylėjau. Kitaip juk būčiau išėjusi. Bet kur.“

Iš toksiškos aplinkos Ž. Šančiuose J. Degutytė pabėgo 1948 m. įstojusi į Vilniaus universitetą studijuoti lituanistikos. Tuomet persikraustė į sostinę ir su motina santykius daugiausia palaikė laiškais.

Knygoje „Nemeilės šešėly“ minima, kad J. Degutytė mamai parašė daugiau kaip 150 laiškų, o mamos laiškų išliko 33. Juos dukra siųsdavo iš Vilniaus (nuo 1958 m. gyveno Smėlio g. 34 (dab. Nr. 1), o nuo 1973 m. – Antakalnio g. 8-13), iš Mazgeliškių kaimo (Kupiškio r.), kur buvo artimiausios draugės Bronislavos Jacevičiūtės-Jėčiūtės tėviškė, taip pat iš ligoninių, sanatorijų, kūrybos ar poilsio namų. Jų turinyje – informacija apie sveikatą, vaistus, darbą, kasdienybės smulkmenas.

Nepaisant skaudulių, mamos ir dukros santykis tęsėsi visą gyvenimą, dukra mamą visą laiką išlaikė, nes ši nedirbo – įniko į daugiadienius gėrimus. Dukra stengėsi padėti mamai, kreipėsi į gydytojus, po psichiatro Algirdo Dembinsko paskirto gydymo kiek apsiramino, taip stipriai nebegėrė.

Motina vis atvykdavo pagyventi pas dukrą į Vilnių, kai ši kur nors išvykdavo, o praradusi iš tėvų paveldėtą namo dalį J. Degutienė net persikėlė gyventi pas dukrą prieš tai prižadėjusi daugiau nebegerti. Tačiau pažado laikėsi vos kelias dienas ir dukra jos paprašė grįžti į Kauną.

Susirašinėjime randama daug užuominų apie siuntinius – per žmones ar paštu poetė siųsdavo mamai iš Vilniaus maistą, numegztų drabužių, vaistų, pinigų, buities daiktų (staltiesę, termosą ir kt.). Iš maisto įdėdavo kelis varškės pakelius, nes Kaune nebuvo, siuntė net mikado tortą ir sausainių su alaus mielėmis, taip pat saldainių maišelį su anyžiais. Prieš šventes perduodavo mėsos, pvz., prieš Velykas įdėdavo vištą.

Kartais atsiųsdavo sukurtus eilėraščius, įdėdavo sveikinimo atviručių. Laiškuose poetė motinai rašė labai trumpais sakiniais, dalykiškai, aiškiai, tarsi iš pareigos, o apie skaudžias vaikystės patirtis jos taip ir neišsikalbėjo. 1983 m. motinai iškeliaujant į amžinybę, J. Degutytė sukūrė jai skirtą eilėraščių ciklą „Anapus vilties“. Jame mamos likimas suprantamas, kaip „gimusios po juoda žvaigžde“.

„Nepaisant skausmingo motinos ir dukros santykio, jų laiškai įdomūs ir įtraukiantys“, – pažymėjo literatūrologė G. Šmitienė.

Susirašinėjimas su motina atskleidžia to meto Kauno lenkiškumą – Lietuvai tapus nepriklausoma mieste vyravo lenkų kalba. Kauno priemiestyje Šančiuose, Kranto 6-osios g. 3, gyvenusi poetės šeima namuose irgi kalbėjo lenkiškai. J. Degutytės motina laiškus rašydavo lenkų kalba, o dukra jai atsakydavo lietuviškai. Knygoje mamos laiškai išversti į lietuvių kalbą ir skelbiami neredaguoti. Šalia pateikiamas kontekstas.

Iš laiškų su motina galima atpažinti įvairias Kauno vietas, sužinoti, kur anuomet prekiauta obuoliais, kur būta aguonų prieš Kalėdas.

Motinos ir dukros susirašinėjime minimi kiti poetei artimi žmonės: teta Zofija Čekanavičienė (Bedarfaitė) ir Zofijos dukra medicinos sesuo Lilijana Žukauskienė (Bedarfaitė), artima draugė dailininkė Bronislava Jacevičiūtė-Jėčiūtė, vaikystės draugė geodezininkė Vanda Lopaitytė.

Knygoje paminima, kad poetės teta Zofija per didįjį Kauno potvynį 1946 m. balandžio 2 d. užsemtomis gatvėmis su seserimi Janina naktį brido į gimdymo namus. Poetės mama Janina padėjo Zofijai prižiūrėti mergaitę Lilijaną, kol pati pamainomis darbavosi tabako fabrike „Zefyras“, veikusiame Laisvės alėjoje, „Metropolio“ restorano kieme.

Beje, J. Degutytės rašyboje atsispindi kaunietiška tartis, pailgėję kirčiuoti trumpieji balsiai, pvz., vietoj „bus“ rašydavo „būs“, vietoj „gis“ – „gys“, vietoj „džius“ – „džiūs“ , vietoj „pasiuvo“ – „pasiūvo“ ir pan.

Bedarfų giminės moteris jungė gebėjimas skaniai gaminti, ypač gardžiai patiekalus ruošė poetės mama J. Degutienė ir tetos, sugebėjimais virtuvėje garsėjo ir pati poetė. Kulinarijos paslapčių giminės moteris išmokė močiutė lenkė Stanislava Bedarfienė.

Viename laiške J. Degutytė mini Naujųjų metų šventei gaminusi netikrą zuikį, vėliau kepusi varškės apkepą. Viena viešnia užsimena valgiusi labai skanų poetės gamintą kugelį.

„Atsiminimuose daugybė žmonių pamini, kad tokį patiekalą valgė tik pas Janiną Degutytę. Ji visada gamindavo greitai ir kūrybiškai. XX a. 7-8 deš. ji žinojo tokių daržovių ir prieskonių, kuriuos mes išgirdom tik Lietuvai darkart tapus nepriklausoma. Iš kur? Ji skaitydavo čekų, lenkų, vokiečių žurnalus, gaudavo sėklų ir sodindavo pačias įvairiausias daržoves, o sulaukusi derliaus skaniai gamindavo. Ji privalėjo itin rūpintis sveikata, nes nuo mažens turėjo širdies negalią, kuri visą laiką ūmėjo“, – sakė literatūrologė G. Šmitienė.

Namuose Vilniuje šalia receptų knygų stovėjo mezgimo leidiniai. Poetė mezgė ir nėrė įvairius megztinius, sukneles, palaidines, liemenes, sukneles, kojines, kepures, šalikus, skaras, net maudymosi kostiumėlius. Savo kūryba puošdavosi pati, padovanodavo ir giminaitėms, draugėms.

Poetės mama viename laiške mini, kad kas savaitę kepa bandeles su obuoliais, kuriuos itin mėgo dukra, užsimena, kad keps meduolius, bandeles su rabarbarų įdaru. Pamini, kad nupirko dukrai 4 kg slyvų, įdės aguonų, „šližikų“, meduolių. Kitame laiške poetė dėkoja už lauktuves – skanius sausainiukus, kitus kepinius.

Atvykusi paviešėti pas dukrą į Vilnių, J. Degutienė aptvarkydavo namus, išskalbdavo, prikepdavo pyragėlių, bandelių su mėsa, prigamindavo koldūnų, „kakorų“.

„Kai neišgerdavo, tetulė Degutienė labai skaniai gamindavo, kakorus su įdarais visokiais ir orkaitėj kepė, ir ant aliejaus kepė. Labai skanūs. Bulves sugrūda, miltų prideda, kiaušinį įdeda, o įdaras – morkos patroškintos ar kopūstai rauginti, ar mėsytė sumalta. Andrekoto išverda sriubą, o iš mėsytės padaro kakorų. (…) Janina labiausiai mėgo skrylius su aguonpieniu. Skrylius supjausto, išverda. Aguonpienį kaip kūčiukams padaro ir užpila. Padarydavo ir nuveždavo į Vilnių. Janina labai mėgo“, – knygoje „Nemeilės šešėly“ cituojama J. Degutytės pusseserė Lilijana Žukauskienė. Ji užsiminė ir apie ypatinguosius meduolius.

„Degutienė kepė gražius ir labai skanius meduolius. Darydavo su formelėmis, liukru puošdavo. Ji prikepdavo, o mes veždavome į Vilnių Janinai.“

Vilniuje poetei progresavo širdies reumatas, kankino finansinės problemos. Paūmėjus ligai ji daugiau, nei pusmetį gulėjo ligoninėje. Išėjusi iš ligoninės negalėjo dirbti, nes labai sunkiai judėjo, negalėjo nieko nešti, prarado gyvenamąjį plotą, buvo sunku rasti išsinuomoti neturint darbo, o dar ir mamą reikėjo išlaikyti. Tuo sunkiu metu poetei padėjo draugai. 1958 m. J. Degutytė Vilniuje susipažino su dailininke Bronislava Jacevičiūte-Jėčiūte, ji ėmė rūpintis silpnos sveikatos poete, kartu leisti laiką, keliauti. Šis santykis tęsėsi iki gyvenimo pabaigos.

Nors sirgo sunkia širdies liga, vėliau prisidėjo ir kitos sveikatos problemos, teko nuolat gerti vaistus ir lankytis pas daktarus, poetė siekdavo pakeisti aplinką, mėgo keliauti. Kaune nebuvo dažna viešnia. Viename laiške rašė, kad apie 1973 m. birželį-liepą poilsiavo Lampėdžiuose – atvyko aplankyti pusseserę Lilijaną, kuri ten vasarojo su dukrele Rūta. Rašė, kad poilsis labai patiko.

„Gyvenam miške, geriam pieną šviežią ir vedžiojam Rūtą prie upės“, – mamai rašė J. Degutytė. Ji nurodė gyvenanti Lampėdžiuose, Gintaro g. 27.

„Jacevičiūtė „padovanojo“ Degutytei tėviškę, mat buvo kilusi iš Mazgeliškių polivarko (Kupiškio r.) ir ten kviesdavo lankytis mieste augusią poetę, nemačiusią kaimo džiaugsmų: ežerų, piliakalnių ir pan. Maždaug nuo 1972 m. Degutytė taip prisirišo prie kaimo, kad ėmė važinėti čia kiekvieną vasarą. Kai fotomenininkas R. Rakauskas fotografavo žymių žmonių tėviškes, ją įamžino būtent Mazgeliškėse, nepasigilinęs, kad tikroji jos gimtinė Ž. Šančiuose. Kai poetė kūrė vėlyvus eilėraščius apie tėviškės klevus – irgi turėjo mintyje Mazgeliškes“, – teigė mokslininkė G. Šmitienė.

Draugės vasarą keliaudavo po Lietuvą, pirma didelė kelionė tęsėsi nuo Raigardo iki pat Neringos, draugės lankėsi Druskininkuose, Palangoje. Taip pat aplankė Krymą, Lenkiją, Jaltą.

„Skaitant J. Degutytės laiškus, gilinantis į kontekstą visai kitaip atsiskleidžia poetės kūryba, be to, pasimato, kiek daug jos kūrybos liko rankraštiniame pavidale. Jei leidžiant rinkinį cenzūra atmesdavo trečdalį eilėraščių – jie neišlikdavo atspausdinta forma. Atmestos kūrybos niekas netyrinėja jau 36 nepriklausomos Lietuvos metus. Laiškai rodo poetės kūrybos visumą, tai labai svarbu“, – teigė literatūrologė G. Šmitienė.