Kunigaikščių namai: vieta, kur istorija tampa kūrybos erdve

Kunigaikščių namai Kauno senamiestyje – tai viena iš Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto erdvių, kuriose vyksta paskaitos, kūrybiniai projektai ir studentų iniciatyvos. Tačiau šis pastatas Rotušės aikštės prieigose slepia kur kas daugiau – jo sienos mena valdovus, ligoninės operacines ir šiandien čia kuriančius jaunuosius menininkus.

Manoma, kad pastato ištakos siekia XVI amžiaus pradžią. Istorikų ir archeologų tyrimai rodo reikšmingas rekonstrukcijas XVI amžiaus pradžioje ir viduryje. Tačiau versija apie galimą Jogailaičių rezidenciją ilgą laiką buvo vertinama skeptiškai.

Istorikė Raimonda Rickevičienė, dirbdama Paminklų restauravimo ir projektavimo institute, su kolege Violeta Reipaite ieškojo ikonografinės medžiagos – tuo metu dar nebuvo skaitmeninių duomenų bazių, todėl tekdavo versti XIX amžiaus periodiką, archyvinius leidinius.

Viename 1871 metų leidinyje jos aptiko lenkų tyrėjo Wojciecho Gersono piešinį su pastaba apie Kaune esantį langą su medalionais, pastatas siejamas su Žygimantu Senuoju ar Žygimantu Augustu. „Mes tada su kolegomis nusprendėme, kad tai – XIX amžiaus romantikų paistalai. Tą lapą pasidėjau ir gyvenimas ėjo toliau“, – atvirai pasakoja istorikė.

Lūžis įvyko, kai pastatas neteko ligoninės funkcijos ir pradėti kompleksiniai tyrimai. Nuo XIX amžiuje pertinkuoto fasado nudaužius tinką, tarp sienos ir lango rėmo rasti užmūryti renesansiniai medalionai. „Man šitas atradimas – kaip žinutė butelyje. Įsivaizduokite, XIX amžiuje jų nesudaužė, neišmetė, o kruopščiai užmūrijo“, – sako R. Rickevičienė.

Medalionuose menotyrininkai atpažino Onos Jogailaitės ir Ferdinando I Habsburgo atvaizdus. Tokia simbolika, pasak istorikės, negalėjo puošti paprasto miestiečio namo. Pastato vieta šalia Rotušės aikštės, pagrindinių miesto kelių ir uosto leidžia kelti pagrįstą hipotezę, kad XVI amžiuje čia galėjo veikti Jogailaičių rezidencija. „Neturime galutinio dokumento, bet istoriniai tyrimai yra procesas, o ne baigtinis atsakymas“, – pabrėžia ji.

Ne mažiau dramatiškas buvo ir pats pastato pritaikymo etapas. Paveldotvarkos darbus koordinavusi Regina Trumpienė sako, kad didžiausias iššūkis buvo saugoti autentišką medžiagą ir kartu sukurti šiuolaikišką, funkcionalią studijų erdvę. „Kai pradėjome darbus, pastatas buvo niūrus, tinkuotas, be jokios užuominos apie tai, kas slypi po paviršiumi“, – prisimena ji.

Kiekvienas sprendimas čia buvo tarsi balansavimas ant ribos. Nuėmus vieną tinko sluoksnį atsiverdavo kitas laikotarpis, kuris keisdavo projektą. Konstrukciniai mazgai, skirtingų epochų mūras, netikėti radiniai vertė stabdyti darbus ir perbraižyti planus. Dekanato sienoje palikta anga į lauką tapo sąmoningu sprendimu – istorijos ženklu, liudijančiu pastato transformacijas. „Svarbiausia buvo, kad pastatas netaptų steriliu muziejumi. Jis turėjo išlikti gyvas“, – sako R. Trumpienė.

Būtent ši gyvybė šiandien ir tampa studijų išskirtinumu. Fakulteto dekanas prof. Jonas Audėjaitis pabrėžia, kad erdvė daro realią įtaką kūrybiniam procesui. „Mes ilgai gyvenome neturėdami auros. Dabar turime vietą, kurioje studentai gali veikti taip, kaip turėtų veikti meno akademijos studentai – organizuoti renginius, parodas, kviesti svečius“, – sako jis.

Pasak profesoriaus, Kunigaikščių namai – tai fakulteto „perlas“, nors sudaro tik dalį viso komplekso. „Tie namai dirba. Jie stiprina mūsų buvimą mieste. Rotušės aikštė, senamiestis, istorinis kontekstas – visa tai kuria aplinką, kuri studentams suteikia ne tik kvadratinius metrus, bet ir patirtį“, – pabrėžia J. Audėjaitis. Studijuoti Kunigaikščių namuose reiškia tapti šios istorijos dalimi – kurti aplinkoje, kuri kalba ir pati tampa įkvėpimo šaltiniu.