Kaunas davė naujų vertybių (II)

Senį radau besirengiantį į parodą.

Tądien į parodą jis nebenuėjo. Ramiai ir vaizdžiai, viduj vis labiau įsidegdamas, papasakojo visą įvykių eigą, ir autentiškesnio vaizdo man niekas jau nebenupiešė.

Kalanta susidegino sekmadienį apie 12 val., kai į teatrą rinkosi žmonės.

Buvo gražus, gerai nuaugęs vyrukas, protingas, gerai mokėsi. Iš mokyklos buvęs pašalintas už rašinį laisva tema, kur pareiškęs, kad norėtų būt kunigu.

Jis atsisėdęs ant suolelio, pasėdėjęs, sako, kad nusiavęs batus, šalia pasidėjęs trilitrinę bonką su benzinu.

Uždegęs vieną degtuką, numetęs, paskui kitą, paskui trečią ir tada šliūkštelėjęs ant galvos benziną.

Degdamas nuvirtęs prie medžio (sako – medis žymu apdegęs), kažkokie kareiviai bandę užgesint savo mundieriais, lyg užslopsta, bet vos nuima – liepsna vėl pliūpteli. Jis prašęs pribaigti, nušauti. Užgesintą nuvežė į ligoninę, ten už poros valandų miręs.

Į namus plaukusios minios („kaip prie mauzoliejaus“). Laidotuvės buvo paskirtos ketvirtadieniui. Minios rinkosi paskelbtai valandai, bet prieš porą valandų jis jau buvęs palaidotas. Tada nuo kapų visi patraukę į Laisvę. Sodely sudėję gėles, sugiedoję himną, atsiradę oratorių; kas ką šaukęs, visaip šneka, bet kad šaukta apie laisvę Lietuvai – neabejotina.Tada milicijai buvo įsakyta veikt. Kai minia iš sodelio buvo išstumta, visi susispietė prospekte ir patraukė prie saugumo, reikalaut paleist jo tėvus.

Milicija bandė išsklaidyt žmones, paleisdama mašinas. Tada jaunimas užsibarikadavo. Prasidėjo susirėmimai. Milicija gaudė ir kišo į mašinas, vežė už miesto, į fortus ir Pravieniškes. Paleido į darbą lazdas. Vienai merginai praskėlė galvą, tai tas milicininkėlis buvo trypte sutryptas. Kažkur prie Donelaičio gatvės prie remontuojamo namo (galima buvo išlaužt plytų) užvirė tikras mūšis. Kažkas bandė padegt filharmoniją, saugumą, apvertinėjo milicininkų mašinas, mitingavo. Tada užleido į pagalbą atskubėjusius azijatus parašiutininkus. Tie nesiceremonijo – atskiria grupelę ir taršo. Iki vėlyvos nakties vyko susidūrimai. Per radiją buvo paskelbta rinktis rytojaus dieną, bet centras buvo apsuptas kariuomenės, iš įstaigų buvo įsakyta nieko neišleist, į centrą neįleist. Kažkam pavyko į sodelį prasiskverbt, bet buvo suimti ar išvaikyti, bruzdėjimai vyko aplink. Atiminėjo gėles, stabdė ilgaplaukius, tikrino dokumentus.

Antrą dieną viskas aprimo ir įsiviešpatavo nerami nežinia. Zujo policajai, atmesti čion iš kitų miestų, kareiviai, persirengėliai. Valdžia peikėjosi, ramino žmones. Ir pati gerai nežinojo, ką daryt.
Dalyvavo daugiausiai jaunimas. Kai kurie technikumai – šimtu procentų.

– Atsimeni, kaip sakei, kad nusibos jiems daužytis snukius viens kitam, – priminė Senis.

– Tik nesitikėjau, kad taip greitai.

Senis išėjo pas savo mergiščią, aš – į bendrabutį, klausytis žinių. Londoną pekliškai trukdė. Lietuviai tepranešė, kad įvykiai turėjo politinį pobūdį.

Su kambariokais nešnekėjau, tik pasakiau:

– Taip, dabar bus.

Antradienis buvo nykios tylos diena. Iš nevilties griebiaus disertacijos, pradėjau rašyt įvadą, paskui griebiausi skaitymo, ir vis galvojau apie tai.

Taip, prasidėjo.

Prasidėjo tai, kada daugybė senų darbų nebetenka jokios prasmės, kada jų dirbimas gali reikšti ne ką kita, kaip kapituliaciją.

Ką daryti man?

Aš negaliu toliau ramiai sau postringaut apie naują knygelę. Tą ar kitą „mokslinę“ problemą, ramiai valgyt, tarsi viskas kaip buvę. Ėmė nervuot ir draugai, nekalbant apie nepažįstamus – šlykštūs snukiai, daužyt juos, malti.

Ne, Kalanta mane išvadavo nuo to, ką padarė jis, snukius padaužys kiti, aš gi toliau dirbsiu savo švietimo darbą. Kaip – nežinau, bet prie diferenciacijos prisidėsiu, o kol kas – klausytis ir galvoti; galvoti, galvoti ir spręsti.

Trečiadienio rytą užsukau į „K[omjaunimo] t[iesą]“, atidaviau suredaguotus Trinkūno ir Kuzmicko straipsnius. Mėginau dirbti, bet negalėjau, išėjau į miestą, paslankiojau po knygynus, nusipirkau papkių ir flomasterių.

Kai grįžau, mane pakvietė pas [X]: girta, basa, keikiasi, verkia – jau taip nesuprasi, ką šneka, o dabar – visai. Supratau, kad myli [Y], jis ją primušęs ir išvaręs, dar sakys, kad ji trukdanti man. Ar tiesa? Ar taip? Aš trinktelėjau durim ir išėjau. Pabėgau į miestą. Siaubinga ne tas jos draikymasis, o to draikymosi beprasmiškumas. Ji, ko gero, iš tiesų beprotė, geriausiu atveju – šizofrenikė. Ir baigs ji liūdnai.

Tie kontrastai, ta miesto saulė ir neramus skubėjimas, kažkokių dipukų slankiojimas, kažko su foto aparatu tykantis Teiberis, pasėdėjimas aikštėj prie Lenino paminklo taip įkaitino mane, kad gėriau kavą tarsi eidamas degintis pats. Ir – garbės žodis – tuo metu tai padaryti būčiau galėjęs. Tik būtų reikėję peilio, kad galima būtų gintis nuo gelbėtojų.

Ne, aš turiu darbo, turiu darbų, kuriuos padarysiu tik aš, ir aš turiu dirbti bent tai, ką dirbti galiu dabar!
Bibliotekoj išsėdėjau iki vėlumos, jau nieko nebekliudomas.

Ketvirtadienį Vilniuj jau atoslūgis. Gal tiktai man? Rodos, ne. Bibliotekoj kabinami knygų metų plakatai ir ženklai, mieste jau nebešnekama, vėl visi lyg ir savo reikalais kažkur skuba. Jau lyg be noro, lyg tarp kitko prisimenama, kad kažką gatvėj suėmė, bekomentuojantį Kauną, jau ir radijas tyli. „Tiesa“ duoda reportažus apie ramų ir laimingą kauniečių gyvenimą.

Aš dirbu visą dieną. Vakare pastebiu, kad dingo iš knygelės 10 rublių. Kur jie? Pavogė. Kada. Porą kartų peržiūriu visus lapukus – nėra. Baisiai susinervinęs einu namo, skambinu Plečkaičiui, prašydamas straipsnių, o jis gieda, kad Varanavičius neturi laiko, gal geriau atidėjus tą reikalą po atostogų… Suprantu – pats neparašė ir tauškia. Aiškinu, kad viskas sužlugs, kad reikia išspausdint iki atostogų. Gerai, jis pakalbėsiąs, o pats tai jis parašysiąs bemat. Sutariau, kad ieškosiu jo pirmadienį, ir grįžtu keiktis: jis aiškiausiai nori sužlugdyti apybraižą, nes gi ne jis jos ėmėsi, o kažkoks aspirantėlis!

Beje, dėl pinigų. Sekmadienį aš juos atradau toje pat knygelėj. Istorija visiškai nebeaiški, nes knygelę patikrinau nuodugniai. Gal kas paėmė, o paskui padėjo atgal? Ne kitaip. Bet ką tai galėtų reikšti?

Penktadienį jau dirbu visai ramiai. Susideginimas, kai prisimeni, rodos nerealus. Ir su juo susiję įvykiai atrodo jau praeitis. Tik vis jauti, kad gyvenimas pasikeitė, kad gyventi reikia kitaip.

Po pietų atėjo Jonas, ir mes išėjom į jo buvusį butą pasiimt mano dviračio. Abu šnekėjom apie ateitį. Abu numatom svarbius pakitimus, tik jei jis pilnas optimizmo, tai mano ateitis, nors ir piešiama šviesiai, neatrodo džiuginanti: baigsiu, išeisiu į Lietuvą, gyvensiu bet kaip, rašysiu apybraižas, apysakas. Jis tyrinės

Lietuvą istoriškai – reikia rinkt partizanų dainas, rašyt mitologiją ir t. t. Vien šią vasarą būsiąs trijose ekspedicijose. Aš džiaugiuos, kad ir mano šeimos tyrinėjimai yra labai įdomi medžiaga: iš tiesų, dokumentinis fiksavimas šiandien vertesnis už bet kokias fantazijas – tai, o ne grožinė plepalynė, turės neįkainojamą amžiną vertę. Jis pirksiąs dviratį, aš pasiūliau pakalbėt su Seniu, kad atiduotų motorolerį. O! Ir teisių klausimas jam atrodo bemat išsprendžiamas!

O mano dviratėlį tai pastekenęs. Turi gerą bruožą – naudojasi ir nesikuklina.

Į biblioteką grįžau pasiimt knygų, tada per miestą dviratį parsivariau į bendrabutį, užkėliau ant spintos, o pusę aštuonių su Augiu išėjom į universiteto byto grupių vakarą studentų kavinėj.

Vakaras buvo numatytas kaip pokalbis prie alaus apie muziką, pasirodant visų fakultetų grupėms. Kažkas neatnešė gitarų, ir pusantros valandos laukėm, kol atneš. Plaukuoti sėbrai tuo tarpu maukė alų. Kai pradėjo dainuot, visi jau buvo taip įkaušę, kad nebe muzika, ne tik kad pokalbiai, rūpėjo. Traukė sau lietuviškas žygio dainas, trankė stalus, šoko, o pasirodymai vyko protarpiais, kai šėlimas pritildavo.

Charakteringa, galvojau, visais atžvilgiais! O aš dar rūpinaus, ką pasakyčiau apie tos muzikos kilmę, jaunimo dvasinį pasaulį mokslinės techninės eros pradžioj, kaip tai galima būtų nejučia susiet su Kaunu.

Deja, viskas buvo kur kas grubiau, paprasčiau, bet tai, be abejo, siejosi su Kaunu – tik iš neigiamos pusės: Vilnius tokiems žygiams dar nesubrendęs, ypač studentija, kuri turi iliuzijų savo studijom užsitarnauti kažkokią tai ateitį. Miesčionio ateitį.

Grįžau labai nusivylęs viskuo.

Šeštadienį su Genzeliais, Barzdaitiene ir Juršėnu išvažiavom į Druskininkus. Pakeliui, aišku, buvo kalbama beveik tik apie Kauną. Sužinojau kai kurių smulkesnių detalių (antai, kad merginos draskė baudėjams snukius, kad panašios demonstracijos bandytos organizuot Šiauliuos, Panevėžy ir Kybartuose, kad lapelių pasirodė prie Druskininkų ir pan.), bet iš esmės tai jau buvo paskalų žemė: tikrovė čia vijos su samprotavimais, ir nieko reikšmingesnio tai negalėjo prisidėti prie to, kas žinoma.

Barzdaitis iš tiesų nusiminęs, nors atrodo visai neblogai. Stengiasi nieko negalvot ir nesijaudinti: „Dabar tai manęs nedomina.“ Bet apie Kauną klausinėjo smulkiai, per visus pietus.

Ilgai vaikščiojom po parką Nemuno pakrantėm, ir vėl svarbiausia tema buvo Kaunas.

Padaryta svarbi išvada – kad jaunimas veikė savarankiškai, už jų nugarų niekas nestovėjo, bet grupė yra tvirta ir gerai organizuota. Sambrūzdžio metu dirbo net trumpabangininkai.

Genzelis aptarė kai kuriuos specializacijos klausimus, kone įkyriai versdamas Barzdaitį galvoti. Žmogus aiškiai pavargo, bet, rodos, mūsų apsilankymas nemalonus nebuvo. Jam ypač smagu buvo, kad liko žmona. Jų meilė tiesiog žavi.

Grįžom išvargę nuo pokalbių, aš kiek gailėjaus, kad nedalyvauju kurso susitikime, bet viską atpirko Džiugas: žaidėm su juo visą vakarą.

Šiandien vėl visą dieną arba su Džiugu, arba prie rašymo. Tiek ir tepadariau, kad grubiai sumečiau praėjusią savaitę. Reljefiškesnį vaizdą pabandysiu nupiešti „Pastabose“.

O šitai reikėjo padaryti – reikia imtis senų ir naujų darbų.

Dar vienas noras būtų – parašyt „Retrospekcijas“ – tada bent dėl vieno darbo būčiau ramus.

Atvažiavau į Valkininkus. Esu labai pavargęs ir dar neatsigavęs nuo vakarykščio gėrimo. Bet gyvenu, galima sakyti, godžiai. Viskas nuo vakar įgijo naują prasmę: mes metėm iššūkį, ir nuo dabar viskas keičiasi; kelio atgal nebėra, visas likęs gyvenimas dabar bus arba–arba. Apie tai smulkiau parašysiu ryt. Tuo užbaigsiu ir savo įprastą dienoraščio rašymą, pradėsiu kitonišką. Viskas nuo šiol keičiasi.

Užtat taip mėgaujuos lietaus lijimu, kaip niekada džiaugiuos savo Džiugu, darausi atlaidesnis visiems aplinkiniams. Kol dar gali – pasidžiauk! Nes vargu ar taip ilgai bebus.

Ir neramu, ir gera, ir aišku, ir viskas prasminga. Taip, ir toliau dirbsiu savo įprastus darbus, aiškinsiuos pasaulį ir save visose plotmėse, bet tik dabar matau, kad harmoniją, apjungdamas viską, tegali sukurti veiksmas. Tegul jis kol kas dar tik apsisprendimas.

Visa diena praėjo dar gaivelėjantis, vaduojantis iš fizinio nuovargio ir pamažu galvojant.

Ne, mes deramai nesiorientuojam, esam pernelyg jaunuoliški, ir pirmas darbas būtų išsiaiškinti savo pasaulėjautos bruožus, rasti skirtybes ir bendrybes ir tik tuo pagrindu galėtume ieškoti veiksmų variantų.

Rodos, kad dabar tepasiduodam emocijoms, o jos čia ne pats geriausias patarėjas. Veikimas pagal jas mane verčia įtarinėti ir protingus žmones: arba jie nesubrendę, arba tai provokacija. Jeigu nesubrendę – pusė bėdos – mokysimės būt ilgalaikiais. Jei provokacija – tada jau viskas. Bet, rodos, kito kelio nebėr – žodis yra tartas.

Kaip atrodė šita savaitė? Ta savaitė mūsų aplinkoj, kuri ypatingai sparčiai brandino visą Lietuvą.

Pirmadienį, vos grįžęs iš Valkininkų, lėkiau į katedrą ieškoti Plečkaičio. Pakeliui sutikau apsitūlojusį Ledą – ėjo ieškot Kalendos, kurio disertaciją norėjo apsvarstyt anksčiau, nes Meškauskui reikėjo išeit pas dantistę. Neradę grįžom, vis taip pat šnekučiuodami apie susitikimą: Ledas buvo nepatenkintas „ugnelės stoka“, ne viskas ėję, kaip buvo numatyta, žmonės neįpratę elgtis laisvai, seniai nesimatę, stokoja kultūros… Tai gražu, Lede, gražus tavo sielvartas, bet koks jis šiandien… ne tas! Ir tik prie universiteto užsiminė apie Kauną: kas dabar bus. Žaisk šachmatais, Lede, aš eisiu parūkyt, palaukti gerbiamo profesoriaus kieme po senu medžiu.

Profesorius toks mielas, pats ateina, šypsosi, prižada, šneka su Vinciūnu apie sodą kaip ne vienam amžiui kuriamą vertybę, apie žūklės malonumus. Nebloga, atrodo, gyventi ir Genai – svarbiausia problema, ar Strėva gražesnė už Aukštadvarį…

Kalendos disertaciją Lozuraitis kritikuoja džentelmeniškai, bet, rodos, iš esmės – ne už teleologizmą. Ir anas jo pranešimas, ir šis oponavimas rodo jo poslinkį kažkokia teigiama, mūsąja, linkme.

Kaip į savo pasaulį einu į biblioteką – dirbti, rengtis tam, kas artėja kaip tolima tolima, tik gyvulio instinktu juntama audra.

Po pietų išeinu į knygynus, prisiperku filosofijos knygų ir užsidarau. „Šiuolaikinė buržuazinė filosofija“ pateko laiku: gal ką vertesnio išlupsiu.

Tik nesusikaupiu – septintą valandą Filologijos kieme „Poezijos pavasario“ užbaigimas, ir nueinu ten: noriu pažiūrėt, kaip atrodo tas poezijos turgus, ypač šiemet. Ką gi, kaip kiekvienas turgus, tik Ozerovo eilės apie Lietuvos vėją sudomina, nes vėjas iš tiesų kyla, traukia juodus debesis, kol pasipila lietum. Mes su Onute įlendam į koridorius, pasišnekam apie jos man surinktas knygas, susitariam susitikti, ir išeinu. Reikia pavalgyti ir pailsėti, rytoj bus darbo. O valgyt kur? Vienur patikrinimas, kitur perėmimas, o kad tu neėdęs? Gera ruso patarlė: soldat spit, a služba idiot – kas, kad žmogus neėdęs, tarnyba vyksta ir už uždarų durų.

Tik lyja gražiai – sodriai, ramiai, kasdieniškai ir šventiškai.

Antradienį dar vėsoka, bet užtat erdvu, einu sau žemyn, su džiaugsmu žiūrėdamas į Rožių alėjos ir Cvirkos skvero medžius: gera taip eiti, žinant, kad sėsi prie mėgiamo darbo! Po visų ryto ceremoniadų bibliotekoj, sėdu dirbti ir po kokios valandos, su antra ar trečia cigarete, ateina proto praskaidrėjimas, kažkur jau vėl užčiuopiu ir tikslinu būsimos disertacijos taškus, bet tai yra viskas, ką paprastai perdien nuveikiu. Nuo pietų prasideda susitikimai, pokalbiai, ir darbas jau darosi mechaniškas.

Antai, ateina Jonas, jam rūpi tas motoroleris ir, pakalbėjęs tuo reikalu, šnekteliu dar apie Lietuvos reikalus. Išleidę vieną studentą islandą, kuriam buvę sunku dėl buities patogumo stokos. Jo klausinėję, ką manąs apie Lietuvos ateitį. Kaip ir dera baileliui, atsakęs filosofiškai: priklausysią nuo mūsų pačių. Jonas pasijuokęs: ar jo duktė dar ras bent vieną lietuvį, kaip jis manąs?

O mes? Mes šnekam apie milžiniškas pramonės statybas, rusų importavimą (nes iš kaimų jau nebėra ko traukti), bet čia pat Jonas pasakoja, kaip kažkoks iš Plano komisijos pasakojęs apie pastangas apriboti pramonės plitimą. Gražu, bet… nieko tikro.

Pietaujant vėlgi filosofinės kalbos su Jonu: kurkim nepraeinančias vertybes, kaip senovės bažnyčios kur miesteliuose; mažai pasitikim rašytu žodžiu; pranašais nedaug kas gimsta, dažniausiai tegalim būt mokiniais… Naudos tiek, kad susitariu archyvą pervežt pirma į Valkininkus, o iš ten, sutvarkytą, jau Vilniun.

Po pietų vėl neilgas skaitymas: ateina Arvydas, griebia žiūrėt, ką aš rašau ir turiu, ištempiu parūkyti, paskui pasiūlau kavos, ir einam per miestą, šnekučiuodami apie savo ateitį. Reikėtų intensyviai kurti biblioteką: mano mintis apie perfotografuotų knygų kaupimą jam taip patiko, kad dega: tai būsią vartai į pasaulį, tai būsiąs susitelkimo pagrindas, dėsim kas mėnesį po 10 rublių, galėsim kaupti sparčiai.

Marksizmas jau kelia šleikštulį, jei ką galim padaryt, tai tik eidami Nesavo keliu. Beje, jis gavęs iš Fromo laišką, labai šiltą, neformalų. Reikėtų pritraukt kuo daugiau žmonių, gal net Repšys prisidės.

Jis beria skaitytas knygas, smerkia ištižimą, – taip ir jauti, kaip žmoguj keroja didybė, Plečkaičio dvasia.

Aš arba tyliu, arba šneku kaip kuklus mokinėlis: filosofijoj nieko nenuveiksiu, baigsiu – ir vėl užsiimsiu žurnalistika, čia filosofija pravers. Su tuo jis, rodos, sutinka patenkintas.

Grįžtant šneka apie hipius, padaręs jiems ženklelį, išversiąs Markūzės citatų – tegul veikia! Įspūdis toks, tarsi jis jaustų pareigą imtis išsivadavimo kovos vadovo vaidmens. Kodėl aš jaučiuosi nemaloniai? Nežinau. Bet tie jo polėkiai atrodo tokie netikri, geriausiu atveju už jų slypi garbėtroška, savo vaidmens istorijoje iliuzija. O tai jau netikęs pagrindas!

Dar blogiau: jis nė nemoka elgtis. Vakare, grįždamas iš skaityklos, jį sutinku prie bendrabučio. Palikęs man Kjerkegoro knygą. Blogai, sakau, juk žinai, su kuo gyvenu. Tikrai – Antanas sėdi ir tyrinėja tą foliantą. Arvydas kiek sutriko, ėmė pasakot, kokia tai maloni knyga ir t. t., bet vėl padarė nedovanotiną klaidą: ėmė šnekėt apie susitikimą. Kai išėjo, Antanas tuoj (beveik tardytojo tonu) paklausė, kas ta asmenybė. Ir ką gi: ir kad knygos tarp mūsų kursuoja, ir kad kažkokia grupė kažkokiais tikslais renkasi – jam jau žinoma! Pasakiau tai kitą dieną, bet jam (man taip pasirodė) sunkiausia prisipažinti klydus.
Žodžiu, pasitikėjimo jis man nekelia.

Trečiadienį su ypač dideliu pasitenkinimu žingsniavau į biblioteką. Už Aktorių namų susitinku K., ji pasiteiravo, kur einu, pasakė, kad laimingas, o paskui paklausė, gal ką daugiau žinau.

– Ką? – nustebau.

– Tai tu nieko nežinai? Susidegino Varėnoj.

Jaunuolis 24 metų, daugiau – neaišku. Susirinkime informavo, kad su politika nieko bendro, meilės reikalai.

Aš pasijutau kaip sapne.

– Kompromitacija! – Turėjau galvoj jį: žinojau, kad politika, bet Varėnoj nieko panašaus į Kauną nebus, ir reikalas galės būti kompromituojamas!

– Tai duoda mums jaunimas!

Taip! Taip! Taip!

Nežinojau, ką daryt, tik jutau apmaudą. Mėginau įsitaisyti dirbti. Ne, nepavyks, eisiu į „Barus“, bent papasakosiu.

O ten jau žinojo. Ir, beje, nesijaudino: pabarė, kad nebeateinu, kad ne visus pakviečiau į Valkininkus.
Taip, susidegino, paliko politinių laiškų, Kaune sėdi generalinis prokuroras Rudenka ir ieško politinio pogrindžio: tam kažkas vadovaująs.

Išėjau priglušintas: o gal ten rajone jau kratos?

Buvau toks susinervavęs, kad išdirbau kažkokią Katalyno bendradarbę, kvailą bobą, keikiausi, su juo eidamas į Akademiją. Ir tą vyrioką vos pakenčiau: jo išpūstai moksliški samprotavimai apie jaunimą kaip naujųjų laikų revoliucinę jėgą, kad ir teisingi, pykdė savo pseudomoksline forma. Bet susivaldžiau – ir su Varanavičiumi, ir su Plečkaičiu pasikalbėjau (vis dėl tų straipsnių – nepasiduosiu!).

Arvydas vėl atlėkė į biblioteką, ir jis nežinojo, o kai sužinojo: o, žiūrėk, hipiai, veikia, o aš dar norėjau juos kurstyt.

Vakare pas Arvydą į „Taurą“ ėjau visai išsekęs. Užtat greit pakaušom, pliauškėm apie buitį, žmonas ir moteris, kol galų gale iškilo esminis klausimas – ir jau ne bibliotekos forma: užsienis nieko nežino, reikia kažką daryt. Aš mėginau pasiteirauti, kaip įsivaizduoja jie tą darymą, bet Arvydas užginčijo, kad svarbu parašyt, jis jau turįs septynias tezes, mes visi turį parašyt, tada padarysim galutinį variantą ir žiūrėsim, ką veikti toliau.

Tai buvo naivoka. Nesavas gerai užsiminė: žinokim, kad vien už tas kalbas galėtume atsisėst! Taip, sutiko visi, bet daugiau nešnekėjo. Aš irgi neradau reikalo šnekėti, nes buvom įgėrę ir dar apkvaitę nuo įvykusio fakto reikšmingumo pajautos.

Taip, faktas reikšmingas, tai yra naujo gyvenimo pradžia, bet apie jį pagalvosiu vėliau, o tuo tarpu sėdau gerti su savaisiais kambario draugeliais: tą gėrimą kambario nevalymo 2 mėn. proga buvo pasiūlęs Antanas.

Kiek pagėręs, aš užsimaniau „eiti pas mergas“, tai jis kad šoks: ne tokia mano ideologija buvo! O kokia? Taigi tokia, kad jis tikėjosi, jog aš išsiplepėsiu, ir pats rytą išsiplepėjo, kad klausėsi, ką aš šnekėjau su budinčiąja.

Ketvirtadienį buvau dar apkvankęs. Antanas nusivylęs snūduriavo, o aš išėjau pas Onutę. Gavau iš jos masę knygų, dar pažadėjo paieškoti turistinių leidinių. Pagėriau kavos, pašnekėjom apie jos grįžimą (dabar galvoju – gal geriau tegul liks ten) ir išgūrinau honoraro. Girtas Urbonas garsiai sveikino rašytoją Ozolą, Subačius gyrė, kad vyrai dar gali gert, Lietuva nežus, Baltrus maloniai informavo sėkmingai sugrįžęs, o su Jonu nuėjom į „Barus“.

– Reikia motorizuotis, – nutarėm.

– Ir dar kokį ginklą – tada jau laisvė. Kiek jos gali būt.

– Parūpinsim, – pasakiau, ir tai buvo mūsų vaikiškų kalbų viršūnė.

Palikau juos su Seniu, o pats išėjau pirkti produktų Džiugui. Vaikščiojau per lietų, jausdamas to naujo gyvenimo žavesį, o į giedrėjantį protą pamažu ėmė smelktis gyvenimiškesnės mintys.

Bet apie tai – rytoj.

Šiandien neblogai paskaičiau, šįkart apie Petkevičaitę-Bitę (Jasaičio monografiją) – labai tiko po Vivekanandos tą jo Karmą išvysti istorinėj realybėj ir kartu pagalvot apie save. Po pietų išėjom prie Merkio ir Šalčios santakos, toj gamtos grožybėj buvo dar įdomiau jausti savo naująją būklę.

Nuo šiol mes jau mirę, ir jei dar gyvenam – tegalim tai priimt kaip likimo dovaną. Bet ir ta dovana neturi per daug žavėti.

Tačiau mes nesam akli šunyčiai, daug ką suprantam, ko kiti nesupranta, ir daug ką galim, ko kiti negali.

Todėl savo pareigą turim remti ne emocijom, o protu.

Mano supratimu, tai turi reikštis taip.

1. Šitas politinis pakilimas yra spontaniškas, dėl to trumpalaikis. Jis greit išsisems, ir jei kas laimės – tai daugiausia reakcija. Dabar mes nieko negalim padaryti, todėl svarbiausia – neišsiduoti.

2. Su reakcijos stiprėjimu vyks natūrali diferenciacija, ir mūsų pa­reiga yra ją skatinti, parodant, kad tai dėsningas valstybės destrukcijos padarinys.

3. Po šio dabar vykdomo tarptautinės įtampos atpalaidavimo ateis kuriamo susidūrimo metas – tas atpalaidavimas yra ne kas kita, kaip laiko pasirengti tam susidūrimui išlošimas. Mes turim būt pasirengę ne kam kitam, o kaip tik tam lemiamajam momentui. Pasirengę patys ir parengę kitus.

4. Priemonės. Patiems: pasirūpinti, kad karo atveju neišeitume kariuomenėn; turėtume veiklią organizaciją su visais įmanomais veiklos būdais. Kitiems: kuo didesnė žmonių dalis suprastų ir remtų mūsų programą; dėl to vykdyti platų bendro politinio švietimo (legaliom priemonėm) ir specialios politinės agitacijos (nelegaliom priemonėm) darbą.

5. Tikslas vienas: atsikovoti politinę nepriklausomybę.

Šitus dalykus, man rodos, dar reikia išaiškinti, nes jaunuoliškas šūkčiojimas dabar jei ką ir gali padaryti, tai tik sukliudyti pasiekt tą didįjį tikslą.

Beje, 50-mečio proga išsiuntinėti Lietuvos jaunimo atsišaukimą būtų nebloga. Gerai būtų, jei tas atsišaukimas kartu su kreipimusi į pasaulio jaunuomenę ir apskritai visuomenę pasiektų ir užsienį ir būtų paskelbtas per radiją. Bet užsieniu dabar pernelyg pasitikėti negalima.

Tokia būtų bendriausiais bruožais nuolatinio darbo ir šių metų darbų programos. Jos bus išdėstytos artimiausiame susitikime ir aptartos.

Savaime suprantama, kad apie savo tradicinius darbus galvoti beveik negaliu – bent jau jų vykdyti. O apleisti nesinorėtų, nes, kol dar gyvenu, dirbti neprošal. Tik jaučiu, kad ramiųjų darbų metas pasibaigė, kad daug kas turės keistis, o ypač – dienoraščio pobūdis: šitoks yra pernelyg rizikingas dalykas, jaunuoliškumo recidyvas.

Galvoju apie savo dienoraščio pavojingumą (o jei staiga krata!), bet nerašyt negaliu. Reikės ką nors sugalvoti, ieškot naujų to dokumento rašymo būdų, o šią dalį kuo skubiau išvežt į Bazilionus ir paslėpt.

Šiandien, nors ir atmestinai, užfiksavau neparašytus „Kraštotyros“ dalykus ir galvojau apie jos visumą – šalia „Dienoraščio“ tai irgi bus fundamentalus veikalas. „Štrichus“ gal padarysiu anksčiau, o viso darbo imsiuos, turbūt, prieš „Lygumas“. Gerai padirbėjus, išeitų labai įdomi Lietuvos XX a. antros pusės panorama kaimo požiūriu. Rasiu laiko, ateis toks laikas, padarysiu – tikiu. O dabar reikia neužleist tik tų kasdieninių pastabėlių, ir šiame bare bus tvarka. Laikas atkreipt dėmesį į publicistiką ir beletristiką. Ypač pastarąją!

Taigi savo šio savaitgalio darbus įvykdžiau ir grįžtu toliau skverbtis link disertacijos.

Galvoju apie programą ir atsišaukimą, bet nuo šiol apie tai dienorašty nebešnekėsiu.