J. Jučas: „Visas mano gyvenimas – džiazas“

Vaikystėje jį vedė ne į darželį, o į teatrą. Mokyklos direktorius jį kvietė šampano taurės. Buvo metas, kai komunistai plėšė jo fotografijas. Jis „sutuokė“ bene 700 porų ir pirmasis į nepriklausomą Lietuvą prikvietė gausų džiazo žvaigždyną. Be to, dirigavo ir chorui, ir kultūros ministerijai. Apie visa tai – pokalbis su tarptautinio džiazo festivalio „Kaunas Jazz“ sumanytoju Jonu Juču.

– Mano gimtuosiuose namuose nuolat skambėjo muzika, namai buvo pilni natų – nuo klasikos iki įvairių šlagerių. Mama Marija Kajackaitė-Jučienė buvo Kauno muzikinio teatro baleto solistė. Vaikų darželio nelankiau – ji eidavo į repeticijas ir drauge vesdavosi mane, o vakarais dažnai ir spektaklį pažiūrėdavau. Beje, po teatro užkulisius lakstydavau kartu su Liutauru Čepracku, vėliau jis tapo dainininku, buvo „Oktavos“, „Nerijos“ ir kitų ansamblių solistas, galiausiai išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas vairuoti vilkikų… Dvi tetos skambino fortepijonu, o krikšto tėvas tenoras Rostislavas Andrejevas buvo ir Muzikinio teatro vyriausiasis režisierius (vienu metu gyvenome jo namuose). Aplinka – išties muzikali, taigi man buvo lemta mokytis Juozo Naujalio muzikos mokykloje.

Vienu metu mama nutarė, kad dėl silpnų akių (o ir tinginystės) geriau būtų lankyti tuometę tryliktąją vidurinę mokyklą Panemunėje. Čia mane ištiko stiprus kultūrinis šokas – iš baltų, švarių apykaklių aplinkos Naujalio mokykloje patekau į treningų ir dvokiančių sportbačių kompaniją. Tačiau tai mano muzikinių gebėjimų nepaveikė.

Septintoje klasėje subūriau ansambliuką, grojome Gegužės pirmosios proga. Mokyklos direktoriui taip patiko mūsų muzikavimas, kad pasikvietė mane į savo kabinetą, atkimšo butelį šampano, atidarė saldainių dėželę ir pasivaišinome. Man tai buvo labai didelis įvertinimas. Aš pats gal penkiolika metų dirbau muzikos mokytoju, bet niekad septintokui nesiūliau šampano…

– Papasakok apie 1967-aisiais susibūrusią bigbito grupę „Dainiai“. Šiemet mus palikęs Feliksas Ratomskis joje grojo gitara, o Tu, regis, klavišiniais?

– Mano vyresni draugai mokėsi Juozo Aleksonio vidurinėje (tarpukariu – „Saulės“ mergaičių, dabar – „Saulės“ gimnazija), tad grodavome šokiuose. Taip ir atsirado „Dainiai“. Gūdžiais sovietiniais laikais negalėjai nueiti į parduotuvę ir nusipirkti bet kurio instrumento ar garso stiprintuvų – juos gaminomės patys. Tai buvo mūsų paaugliška iniciatyva. Už grojimą šokiuose gaudavome šiek tiek rublių ir juos veikiai investavome į elektrinius vargonėlius.

– 1969–1970 m. su „Dainiais“ išmaišėte beveik visą Lietuvą. Be „The Beatles“ ir „The Rolling Stones“ melodijų ansamblis grodavo ir Tavo sukurtą kompoziciją „Baisus tavo dievas“. Joje skamba tokie Salomėjos Nėries žodžiai: „Baisus tavo dievas, kuriam tu meldies, / Nes tavo malda – kruvina! / Stovėti ant krašto juodos prapulties, / Neverkt laimingiausios pasauly nakties, / Nekeikt, kad išplėšta gražiausia diena!“ Kaip anuomet išdrįsote dainuoti tokius žodžius?

– Šį eilėraštį radau atsitiktinai, patiko, sukūriau dainą. Ji buvo gana populiari ir niekam neužkliuvo.

– Viskas paprasčiau. J. Aleksonio mokykloje sustip­rintai mokė fizikos ir matematikos, į tuometį KPI jau buvo įstoję keli grojantys draugai. Tie dalykai man sekėsi, tad pasekiau bičiulių pavyzdžiu. Tada man nekilo klausimų dėl pasirinkimo: studijavome ir grojome toliau.

Sykį po koncerto prie manęs priėjo kompozitorius Giedrius Kuprevičius ir sako: „Jonai, laikas rimčiau mokytis muzikos.“ Mečiau studijas KPI, bet iškilo problema – galiu būti paimtas į sovietinę armiją. Mama gaudavo menkutę pensiją, tad išsirūpino pažymą, jog esu šeimos maitintojas – taip išsisukau nuo tarnybos. Man labai pravertė Giedriaus muzikos žinios ir profesionalūs patarimai. Jis mano gyvenime labai svarbus žmogus, palaikome puikius santykius iki šiolei.

– 1972-ųjų gegužę Laisvės alėjoje susidegino Romas Kalanta, vyko jaunimo demonstracijos, susirėmimai su milicija. Ar valdžia ėmėsi represijų prieš jus – vakariečių muzikos madas sekančius jaunuolius?

– Tą dieną su ansambliu „Gėlės“ koncertavome Kėdainiuose (tai buvo paskutinis mūsų pasirodymas). Dainininkas Algis Rimaitis atvyko pavėlavęs ir papasakojo, kas vyksta Kaune.

Apsirengiau šviesų kostiumą ir kitą dieną nuėjau į Laisvės alėją. Ją supo kariškiai, nieko neįleido. Rusiškai sumelavau, kad einu į viešbutį. Mane tąsyk tikrai globojo angelai sargai, nes, kaip vėliau paaiškėjo, kagėbistai, užsilipę ant stogų, fotografavo visus, čia atėjusius. Tada, peržiūrėję vaizdus, „tvarkėsi“: ką suėmė, ką atleido iš darbo, išmetė iš instituto. Pasirodo, aš irgi patekau į tuos kadrus. Laimei, mūsų grupė už dyką koncertavo per komjaunuolių susirinkimą. Vienas tų komjaunuolių (jis dar gyvas) jau dirbo Kauno miesto partinėje valdžioje. Pamatęs mane nuotraukose, surinko jas ir suplėšė.

Mūsų kolektyvą tie įvykiai palietė įvairiai: vieną sumušė, nuskuto, kiti pavojų išvengė. „Gėlės“ iširo: du grupės nariai išvyko į Izraelį, kitą paėmė į kariuomenę.

– Stojau į tuometę Vilniaus valstybinę konservatoriją, bet nepriėmė. Vėliau egzaminams mane puikiai paruošė šviesaus atminimo dėstytoja Danguolė Vaitkutė ir po metų pasirinkau neaki­vaizdines studijas Klaipėdoje. Teko diriguoti chorui, esu parašęs nemažai kūrinių ir muzikos spektakliams. Kuriant simfoninį orkestrą Vilniuje, buvo įdomus periodas: sėdėdavome nuo pat ryto pas tuometį švietimo ministrą Henriką Zabulį. Gavęs kvietimą į Kauno filharmoniją, nedvejodamas pasirinkau šį darbą, nes norėjau grįžti į gimtąjį miestą…

– Tiesą pasakius, aš gyvenau neblogai. Dirbau tris darbus: vadovavau saviveiklos kolektyvams, grojau šokiuose, vėliau buvau restoranų „Trys mergelės“, „Pasimatymas“ muzikinių programų vadovas. Prisidurdavau grodamas vestuvėse. Visoje šalyje esu „sutuokęs“ bene 700 porų. Buvo laikas, kai per dieną šitaip galėjai uždirbti vidutinę algą. Tačiau išgertuvių aplinka vargino. Mes, muzikantai, svaigiųjų gėrimų vestuvėse nevartodavome – linksmindavome svečius. Bet kai Lietuvoje rublius pakeitė vagnorkės, po vienų vestuvių suskaičiavau atlygį ir supratau, kad mano uždarbio vertė – vos penkiolika dolerių. Mečiau šį užsiėmimą.

– Anuomet paklausydavau šio žanro įrašų, bet jų nebuvo daug. Lankydavausi „Neringos“ restorane sostinėje, kur skambėdavo tokia muzika. Viačeslavas Ganelinas Vilniuje, universiteto salėje, buvo tokį festivaliuką suorganizavęs. Pasitaikydavo džiazo ir kai kuriose kavinėse Kaune, jau vyko Birštono festivalis.

Pirma užduotis, kurią gavau dirbdamas Kauno filharmonijoje, – surengti džiazo muzikantų turą po Lietuvą. Buvo tokia tarptautinė grupė: Petras Vyšniauskas bei muzikantai iš Vokietijos, Liuksemburgo ir Japonijos. Turas pavyko. Paskui organizavau Birštono džiazo festivalio koncertus Kauno filharmonijoje.

Tada ir gimė idėja – metas mums laikinojoje sostinėje turėti savo festivalį. Pirmąjį organizuoti padėjo būtent filharmonija. Turiu prisipažinti, kad anuomet, 1991-aisiais, ne vienas iš manęs šaipėsi: ar reikia festivalio „treninginiams“ ir „mafijozams“, niekas gi tokios muzikos Kaune neklausys… Gerai, kad nepasidaviau.

– Kas grojo pirmuosiuose festivaliuose? Turbūt teko remtis lietuvių galiomis?

– Nepasakyčiau, kad grojo tik lietuviai, sulaukėme ir svečių iš kitų šalių. Lietuva buvo laisva, tačiau geležinė uždanga dar nebuvo pakilusi. 1994 m. Kaune jau trimitavo garsusis lenkas Tomaszas Stańko, 1995-aisiais koncertavo Johno Scofieldo grupė iš JAV. Vėliau džiazavo visa plejada: Elvinas Jonesas, Charleso Lloydo kvartetas, Jano Garbareko, Nielso-Henningo Ørstedo Pederseno grupės, Béla Fleckas ir daugelis kitų. Šiandien būtų sunku įvardyti džiazo žvaigždę, kuri negrojo Kaune.

– Tačiau juk atkūrus nepriklausomybę mus užklupo ekonominis sunkmetis…

– Buvo vargo ir dėl ekonominės blokados, ypač stigo benzino. Radome jo juodojoje rinkoje, kanistrus laikėme sandėliuke, gerai, kad nekilo gaisras. Komunikuoti su pasauliu irgi buvo labai keblu: interneto neturėjome, taigi, ir elektroninis paštas neveikė. Norint išsiųsti faksą į užsienį, reikėjo užsakyti skambutį per Maskvą, tai galėjo užtrukti net savaitę. Laimė, bendraklasė dirbo pašte, tad mano reikalus sutvarkydavo per dieną.

Sunkmečiu žmonės apskritai į koncertus ar spektaklius neidavo, nebent į tuos neva humoristų, agitbrigadų, popso pasirodymus… Esu dėkingas Vytauto Didžiojo universiteto vadovybei už skirtą salę koncertams – festivaliui tai buvo didelė paspirtis.

– Esu girdėjęs, kad žymūs popatlikėjai neretai yra itin įnoringi: vienas reikalauja poilsio kambaryje specialių baldų, kitas – tik tam tikros rūšies gėlių, trečias – egzotiškų valgių ir gėrimų, palydovių. Kokie džiazo žvaigždžių įgeidžiai?

– Žinoma, kaprizų paisyti teko, tik ne dažnai ir ne viską vykdydavome. Gitaristui J. Scofieldui pareikalavus, pirkome lempinį stiprintuvą su garso kolonėlėmis. Teko pasukti galvą, kur gauti papajų, kurių būtinai reikėjo žymiam saksofonininkui Davidui Sanbornui. Pageidavimuose yra tekę matyti įvairių itin brangių gėrimų. Jų nepirkdavome dėl kainos ir šiaip tai atrodė kvaila.

Turėjome nuotykių dėl garso technikos, ypač su amerikiečiais, mat į jų reikalavimų sąrašą buvo įtraukta pati naujausia įranga. Žinoma, ją gavome, o muzikantai iš JAV, pasirodo, pirmą kartą tokią mato ir nemoka naudotis… Būta klausimų dėl Hammondo vargonų, nuomodavome juos net iš Lenkijos.

Buvo įdomių istorijų su vizomis – nelegaliai vežėme puikų muzikantą Richardą Boną per Latviją. Gerai kad kaimynų pareigūnai su mūsiškiais susikalbėjo ir praleido. Norėčiau nuoširdžiai padėkoti Lietuvos užsienio reikalų ministerijos, pasienio tarnybos atstovams už supratimą ir bendradarbiavimą.

– Ne vienas muzikantas į Kauną grįžo kelis kartus. Čia jiems tinka ir patinka?

– Manau, taip. Mes išties stengiamės, kad festivalio svečiai neturėtų jokių problemų. Bene visi užsieniečiai akcentuoja, kad Kaune sutinka itin šiltą, supratingą ir džiazą labai mylinčią klausytojų bendruomenę. Kelis kartus čia lankėsi ir Gregory Porteris…

– Galbūt „Kaunas Jazz“ yra vienas iš G. Porterio krikštatėvių? Į Lietuvą atvyko nežinomas, o dabar – jau kelių „Grammy“ apdovanojimų laureatas.

– Tikrai taip. Anuomet Gregory išties buvo pradedantysis dainininkas ir labai norėjo koncertuoti Kaune. Mes savo programą jau buvome užpildę, bet įtraukėme jį, nes sutiko su mūsų sąlygomis. Koncertas publikai patiko, Gregory susirado daug draugų ir linksmai leido laiką.

– Kuo garsesnis džiazmenas, tuo solidesnis honoraras. Derėjomės dėl Harbie Hancocko atvykimo – nesulygome kainos. Neįpirkome Stevie Wonderio. Labai norėjau pakviesti amerikiečių gitaristą George’ą Bensoną, bet jis turi savo pasirodymų laiką – niekada nekoncertuoja pavasarį. Buvo ir daugiau žvaigždžių, kurios nepatekėjo Kaune: amžinybėn iškeliavę stebuklingas pianistas Michelis Petrucciani, legendinis Chick Corea, dėl ligos nebegrojantis Keith’as Jarretas.

– Tų svajų marios. Man labai patinka Diana Krall, seniai galvoju apie Norah Jones. Tikiuosi, vienas kitas noras išsipildys.

– Šilti mūsų santykiai su Estija, Suomija. Kartais pavyksta prisiderinti prie į Europą atvykstančių muzikantų ir surengti koncertus (taip nutiko su puikia grupe „Snarky Puppy“). Įdomu, kad tarp šalių egzistuoja šiokie tokie publikų skirtumai: pasitaiko, kad Kaune salė nepilna, o Taline į tos pačios grupės koncertą – anšlagas.

– Be įprastų koncertų, sukūrėme gražių tradicijų: renginiai Vienybės aikštėje, vaikų piešimo akcija ant grindinio, „Džiazo madų“ šou, kariljono koncertas. Projekte „Džiazo gatvė“ groja, palyginti su žanro standartais, paprastesnė muzika. Visa tai padeda pritraukti klausytojų, sudominti juos ir galbūt paskatinti plačiau domėtis tikruoju džiazu. Festivalio koncertai jau senokai vyksta Vilniuje, Palangoje, Joniškyje, Jurbarke.

– Taip jau susiklostė, kad visas mano gyvenimas – džiazas. Indrė, dar būdama vaikas, festivalio metu fojė pardavinėjo bukletus, ženkliukus, marškinėlius. Kitais metais jau jos draugės prekiavo, o Indrė vadovavo… Paskui ji aktyviai įsitraukė į kitus darbus, programos sudarymo, muzikantų parinkimo procesą. Turėjo labai gerą intuiciją: kelis kartus pasirašė sutartis su netrukus „Grammy“ gavusiais muzikantais. Audra į festivalio darbus įsitraukė 1996 m., labai daug prisidėjo prie tolesnės sėkmės.

– Anuomet savivaldybėje pasikeitė keli Kultūros skyriaus vedėjai. Mane rekomendavo šviesaus atminimo žymus choro vadovas Petras Bingelis. Laimėjau konkursą, o festivalio vadžias perdaviau žmonai Audrai. Tada meru buvo Vladas Katkevičius, gerai sutarėme. Su G. Kuprevičiumi man pavyko išspręsti klausimą dėl kariljono ir sutvarkyti Kauno kamerinio orkestro vadovybės reikalus. Svarbiausia – pasisekė pristabdyti privatizavimo bangą: kino teatrų, Centrinio knygyno (dabar, deja, jau privatizuotas). Vėliau atėjo naujas meras su kitokiu žvilgsniu. Iškilo klausimas dėl styginių kvarteto: „Kodėl atlikėjai groja keturiese?“ Atsakome, kad tai juk kvartetas. „Gal gali groti trise – sutaupytume“… Neužsibuvau ten.

Nebuvau partinis, Seimo rinkimuose vienmandatėje pralaimėjau, bet patekau pagal sąrašą. Man, naujokui politikoje, ši patirtis buvo įdomi ir naudinga. Pasiūlymas užimti kultūros ministro postą buvo labai netikėtas. Po įkalbinėjimų sutikau.

Pradžioje buvo velniškai sunku. Kai gavau būsimo Vyriausybės posėdžio medžiagą – pusę mano portfelio užėmė, – galvoju, kaip aš ją perskaitysiu, ką suprasiu? Grįžęs pirmą savaitgalį į Kauną mąsčiau pirmadienį atsistatydinti. Bet paskui gal gėdos jausmas, gal ambicijos pabandyti sukilo. Likau ir dirbau dvejus su puse metų. Teko prižiūrėti UAB „Lietuvos kinas“ privatizaciją, įsigilinti ir koreguoti investicines programas. Ryškiausias mano pėdsakas ministro kabinete – žymiai kilstelėjau kultūros darbuotojų atlyginimus.

– Kaip vertini dabartinę kultūros politiką, protestus?

– Nenorėčiau daug gilintis dėl politinių peripetijų. Mano galva, labiausiai kultūros atstovus įžeidė sričių mainai.

– Iš pranešimų susidarė įspūdis, kad visame pasaulyje patiriama panašių iššūkių ir proveržių. Dirbtinis intelektas jau aktyviai naudojamas populiariojoje muzikoje. Amerikoje įvyko skandalas: skambėjo niekam nežinomos grupės kūrinys, klausytojams labai patiko, o autorius, pasirodo, DI. Manau, ir džiaze naudojami robotai, tačiau čia reikia daugiau išmonės ir kūrybos, kad sudarytų improvizacijos algoritmą. Kažin, ar įmanoma.

– Lietuva – nedidelė šalis, visi vieni kitus pažįsta, sunku būti kritiškam. Džiazas užima nedidelę nišą, sudėtinga rasti kelių į žiniasklaidą, kultūrai ir menui skirti leidiniai vos alsuoja. Kritikus galėtume specialiai festivaliui samdytis iš užsienio šalių. Gal tuomet publikacijos būtų objektyvesnės ir nustotume klausinėti veidrodėlio, kas visų gražiausias.

– Organizacijoje veikiu aktyviai, nors dirba puiki jaunimo komanda. Užmetu akis į programą. Mielai pabūnu „gaisrininku“ – mikliai sprendžiu staiga ištikusius ar pamirštus klausimus. O senjoro diena bėga greitai. Lentynoje laukia neskaitytos knygos, klausau daug muzikos ir labai mėgstu leisti laiką nieko neveikdamas Nidoje arba šiltuose kraštuose kur nors toli nuo Lietuvos.