J. Grigaitė: „Suburtynė“ – erdvė, kurioje išdrįstama tiesiog būti“

Kai šio renginio iniciatorė Skaidra Jančaitė, kuri jau 40 metų žinoma kaip sakralinės muzikos atlikėja, koncertuojanti Lietuvos ir užsienio bažnyčiose, mokyklose, koncertų salėse, kurianti performansus gatvėse, bokštuose, medžiuose, pirmą kartą 2020 m. suorganizavo šį renginį, negalvojo apie jokį tęstinumą, bet dauguma dalyvių šįmet rugpjūčio 14 d., Žolinių išvakarėse, į „Suburtynę“ sugrįš jau septintąjį kartą.

Pačiai S. Jančaitei, kurios muzikinis profesionalus kelias kupinas atviros multikultūrinės pajautos, šis folkloro žanras vos kelerius metus iki „Suburtynės“ dar buvo nauja ir nepažinta forma. Pakalbinus susidarė įspūdis, kad ši kūrybinio polėkio pilna asmenybė, kurios improvizacijos persmelktos eksperimentinės savasties raiškos, gaivališkai priėmusi pačią sutartinę „Suburtynės“ idėjai atsivėrė gana iš lėto.

Tuo metu jos vadovaujamas ansamblis „Skaidrumos“ su sutartinėmis tik pradėjo pirmąsias savo keliones. Kaip pati Skaidra juokiasi – norėjo būtent jas – mergaites išbandyti ir tik tada nuspręsti, ar kas nors su tomis sutartinėmis gausis. Ar toks savotiškas priėjimas per kito patirtis buvo paprasčiausia strategija tiriamaisiais tikslais, ar tai pasilikta galimybė atsirasti asmeniniam santykiui su sutartine? Tai kelia ne tik nuostabą dėl „Suburtynės“ gimimo, bet ir smalsumą pažinti asmenybę, kuri panašu, žino formulę, suburiančią tokią gausą žmonių.

Idėją giedoti sutartines 24 valandas 2019 m. iškėlė latvių teatro režisierius, etnokultūrologas ir Lietuvos pantomimos teatro pradininkas Modris Tenisonas. Jo ir latvių menininkės S. Orinskos 2007–2014 metais veikusioje meno laboratorijoje „Laboratory of stage art“ Skaidra Jančaitė mokėsi Butho meno ir šiuolaikinio šokio.

Jau čia, vedini atjautos ne tik baltiškosios kultūros tradicijoms, bet ir užtiktam atgarsiui kitose pasaulio kultūrose, per meną ir saviraišką ėmė kurti savotiškus dvasinius saitus. Ypatingo menininkų dėmesio sulaukė japonų pasaulėjauta, kuri per tamsiąsias savo istorijos puses leido sutikti neįtikėtinai panašią į baltus etninės Japonijos grupės – ainų – dvasinę kultūrą. Jai palaikyti ir buvo skirta pirmoji „Suburtynė“.

Gal tame kultūriniame skirtume, tarp kartu gyvenančių japonų ir ainų bei toli nuo vienas kito egzistuojančių pasaulėjautų panašume ir yra ryšio raktas? Gal sutartinių pavidale atkartojant patį informacijos ir istorijų perdavimo principą jis gali tapti palaikymo forma? Kaip ir ainų istorijos, lietuviškosios sutartinės retai užrašinėtos, jos kasdienių darbų ritmuose, pagaunant aplinkos – paukščių, vėjo, medžių – garsus, kuriančius melodiją, buvo perduodamos iš lūpų į lūpas.

„Suburtynė“ nėra įprasti mokymai ar folkloro festivalis. Tai bendruomeninis 24 valandas trunkantis sutartinių vyksmas, kurio esmė yra ne pasirodymas publikai, o bendras patyrimas per balsą, ritmą ir buvimą kartu.

S. Jančaitė sutartinių giedojimą apibūdina kaip savotišką lietuvišką meditaciją ir maldą, kurioje svarbiausia ne sceninis atlikimas, o žmogaus vidinis susitelkimas ir bendruomeninis ryšys. Tai gali būti priimama kaip svarbi praktika ryšiui su tradicija atkurti, tačiau susibūrus giedojimui neieškoma praeities liudijimų atliekant pareigą, nebandoma atkurti tikslių sutartinių paskirčių, veikiau per išgyvenamą būvį instinktyviai leidžiamasi būti išrištiems. Juk kaip Skaidra minėjo, mes niekada tiksliai nežinosime visų prasmių, kurios buvo svarbios mūsų protėviams, todėl perduodant sutartinėse išgiedamas istorijas labiau išryškėja sinergetinis efektas, o ne turinys.

„Suburtynės“ programoje svarbią dalį užpildo ne tik sutartinių kolektyvai. Šįmet renginyje pasirodys sutartinių giedotojos iš Zapyškyje (Kauno r.) įsikūrusios „Kūrybos ir užimtumo stubos“, „Kadujo” iš Kauno, „Gaudė“ iš Ringaudų (Kauno r.), „Ginėja“ iš Elektrėnų ir kt. Programoje dalyvauja ir nauji sutartinių ratai, duetai: „Sesės”, „Merkū“, „Upė“, „Ratas“ ir kt., dovanojantys nepaprastą galimybę pažinti, patirti ar pasimokyti dainuojamųjų, šokamųjų ir žaidybinių sutartinių. Siekiantieji gilesnių potyrių kviečiami pavieniui įsilieti į giedotojų ratą terapiniam patyrimui. Vieniems tai gali būti eksperimentas, kitiems – gilaus kvėpavimo ir ritmo pajautos praktika.

„Man atrodė, kad virš manęs ir po manimi nieko nėra. Bet man nebaisu. Visą mano svorį, kurį iki šiol nešiojausi, tie tyvuliuojantys sutartinių, lyg „mainytuvių“ garsai aplink mane pamažėle atrodė tarsi vandenimis išglostė... išvelėjo... išsupo…“, – dalinasi viena dalyvė.

„Pirmą kartą aš ilgai stebėjau giedotojus, sutartinių kolektyvus ir eilinius prisijungusius dalyvius iš šono ir net nepagalvojau, kad galėčiau išdrįsti prisijungti ir aš. Atrodė, aš niekaip neperprasiu giedojimo taisyklių, mano balsas tai jau tikrai nedera, bijojau ne suklysti, o sugadinti susigiedojusį būrį. Mačiau kaip ir kiti jaudinasi, vos judina lūpas, gieda be garso, bet linguoja kartu ir nesitraukia, o aš... vis ieškojau priežasčių nusikreipti... Net vaikų valandėlėje, kurią Skaidra vedė keliamečiams mažyliams, išdalinusi įvairius barškalus, aš mieliau rinkausi maskuotę už fotoaparato. Už tai pakankamai erdvės pasidariau tyrinėjimui“, – antrina kita dalyvė.

Vienas žaviausių momentų, mano akimis, yra, kai renginį netikėtai papildo improvizuoti judesio, poezijos ir instrumentiniai inkliuzai. Kai kurie jų į giedamą sutartinę įsitraukia spontaniškai, ieškodami naujo ritmo ar sąskambio, tokiais netikėtumais išjudindami nedrąsios publikos sąstingį. Kai kurie taip iščiurlena smalsumą, kad nepastebi kaip patys žaismingai įtraukia publiką bendromis improvizacijomis. Tai labai savotiškas „Suburtynės“ etapas prieš kulminaciją, kai žmogus atsiveria bendrystei, įnešdamas savo autentikos dalį, kurią prieš „bendrą pasirodymą“, kaip instrumentą reikia susiderinti. Jei kas yra stebėję orkestrą prieš koncertą, gal atkreipė dėmesį į tai, kad kol kažkas tampo, barbena, griežialioja savo instrumentus, stumdo, dėlioja daiktus, tiesiog muistosi, vėdinasi natomis ar sukritę kikena, įsivyravusi kakofonija yra tokia natūrali, žavi, kad gali nučiupti save visame tame girdint melodiją. Tuo momentu tu pradedi suvokti, kad klausytojas irgi yra kūrėjas.

Ir tu išdrįsti visame tame tiesiog būti. Man atrodo, yra labai svarbu mokytis bendrystės harmonijos. Nors sutartinė pačiam žmogui gali būti priimtina kaip relaksacinė priemonė modernioje skubančioje kasdienybėje, bet jų struktūra labiau patenkina kitą prigimtinį žmogaus poreikį – būti bendrystėje. O gebėjimas nurimti, sustoti, susitelkti yra ne sąlyga, o veikiau gerasis šalutinis efektas, atliepiant kvietimui „sutarti“.

„Per šią parą stebėjau tą patį reiškinį vis iš naujo. Žmonės, kurie vieni kitų nepažinojo, po kelių valandų jau žvilgsniais vienas kitą lietė taip, lyg būtų susitikę ne pirmą kartą. Išdalintos natos pamažėle buvo padedamos į šoną. Nepatogumą keitė juokas, nespėtus pakartoti žodžius – nauji žodelyčiai, sukuriantys nepaprastą ritmą judesiui. Užpildytos stebėtojų kėdės netrukus jau traukiamos į pakraščius, siekiant padidinti erdvę“, – prisimimais dalinasi renginio dalyvė.

2026-ieji metai Lietuvoje yra paskelbti atmintinais Kanklių metais, tad „Suburtynėje“ išskirtinė vieta skiriama šiam prie sutartinių derančiam instrumentui. Kanklininkė Laura Lukenskienė ves kankliavimo pamoką. Kanklių metais minima pirmojo lietuviško Skriaudžių kanklių ansamblio 120-ies metų sukaktis bei siekiama pagerbti kankles, kaip svarbų tautinės kultūros simbolį. Kankliavimo tradicijas siekiama įrašyti į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą, tad „Suburtynė“ yra ta vieta, kurioje visi iniciatyvūs kanklininkai kviečiami dalintis kankliavimo tradicijomis, patyrimais ir asmeninėmis šios praktikos prasmėmis, kad kitais metais „Suburtynė“ vyktų, apjungdama jau tris į UNESCO paveldą įtrauktus reiškinius: kryždirbystę, sutartines ir kankliavimą.

Nuo pat pirmos „Suburtynės“ menininkus S. Jančaitę, M. Tenisoną ir S. Orinską vienijanti veikla čia sukūrė kūrybinę erdvę atvirumui – nepaprastoms kultūrinių panašumų sąsajoms būti. Kaip ir kasmet vyks menininkų grupės iš Latvijos „BUTŌ Lab“, kuri buvo įkurta 2021 m. Simonos Orinskos iniciatyva, performansas „Femina Corporalis”. Juos bus kuriama garso, judesio ir vaizdo instaliacija, kurioje ritualas tampa kolektyvinės moteriškos gyvybingumo, gydymo ir gyvybės jėgos tęstinumo išraiška.

„Turime senovinį, animistinį gyvenimo modelį, vėliau – krikščioniškus sluoksnius, istorinę patirtį, susijusią su pavergimu, tautos traumomis ir priklausomybe. Visa tai sudaro baltų moteriškąjį archetipą, kuriame yra tiek šviesių, tiek tamsių, nesąmoningų srovių. Performanse tyrinėsime šį turinį, remdamosi savo močiutės pasakojimais, taip pat – kaip tai pasireiškia šiuolaikinės moters kūne“, – dalinasi Simona Orinska.

„S. Jančaitės „Suburtynėje“ dalyvauju ne pirmą kartą ir kaskart many auga kažkoks keistas virpulys bei nerimas pagalvojus, kaip mes priimsime vienas kitą suderėjimo patyrime? Tai taip jaudina. Mes nežinome, ką patirsi tu, bet būtent todėl manau verta ateiti“, – kviečia pernai dalyvavusi dalyvė.

Kiekvienas žmogus šį renginį pamato ir pajaučia skirtingai. Vienam tai tampa pirmu susitikimu su sutartinėmis, kitam – bendrystės patirtimi, trečiam – tiesiog reta proga visai parai sustoti. Yra žmonių, kurie po pirmosios „Suburtynės“ išeina ne su atsakymais, o su klausimais, kurių iki tol sau net nebuvo uždavę. Galbūt todėl apie „Suburtynę“ sunku papasakoti. Ją lengviau patirti.

---