Istorikė I. Balčiūnė tyrinėjo tamsiąją vaikystės pusę: kodėl ir kaip sovietmečiu atsikratydavo vaikais

I. Balčiūnės knyga „Augintiniai. Atsikratymas vaikais sovietmečio Lietuvoje“ vasario 13 d. buvo pristatyta Kauno paveikslų galerijoje eksponuojamos parodos „Pasaka“. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“ erdvėje – vaikų darželio miegamąjį imituojančioje „Pietų miego“ salėje. Knyga sudaryta iš keturių dalių: I dalyje rašoma apie (ne)reikalingus tėvus ir (ne)reikalingus vaikus (vaikų namus, spec. globos ir ugdymo įstaigas), II dalyje – apie (ne)reikalingų vaikų problemų dinamiką, III dalyje – apie nėštumo nutraukimą, o IV dalyje - apie vaikžudystę. „Tai tyrimas ne apie vaikus ir vaikystę, o apie tėvų, suaugusiųjų santykį su vaikais“, - teigė knygos autorė.

Rengdama knygą I. Balčiūnė tyrinėjo sovietmečio publicistiką, sakytinius liudijimus, spausdintus prisiminimus, įvairių institucijų dokumentus. Pagrindiniais šaltiniais tapo archyviniai dokumentai.

„Bandžiau suvokti, kaip veikė institucinis aparatas, įstaigos, kaip keitėsi ministerijų, vykdomųjų komitetų nutarimai, potvarkiai. Nagrinėjau vidinę korespondenciją, parodančią, kas vyksta įstaigų viduje, dalis jų buvo su slaptumo žyme, dalis išbraukyta. Kitas man labai įdomus šaltinis buvo moterų laiškai, siųsti į žurnalo „Tarybinė moteris“ redakciją. Šis labai populiarus žurnalas ėjo net 300 tūkst. vnt./mėn. egzempliorių tiražu ir sulaukdavo galybės moterų laiškų. Juos skaitant tarsi atsiduri psichologo kabinete – atsiveria įvairiausios gyvenimo problemos. Pastebėjau labai daug laiškų apie vidinį skausmą, įstrigo vienos moters laiškas apie patiriamą smurtą – vyras ją ir vaikus nuolat mušė, girtuokliavo. Moteris laiške klausė, ar yra galimybių sutrumpinti eilę butui gauti. XX a. 6-8 deš. smurto šeimose buvo labai daug: tiek fizinio, tiek psichologinio“, – akcentavo istorikė I. Balčiūnė.

Sudėtingiausiu šaltiniu tapo liudijimai. Istorikė kalbino žmones, gyvenusius vaikų globos įstaigose, taip pat sistemos darbuotojus – pedagogus, valdininkus, ginekologus ir kt.

„Jautrūs liudijimai. Jie atviravo, kad viena ar kita daryti jiems buvo trauma“, – pažymėjo tyrėja ir pateikė citatą iš knygos: „Man tai buvo didžiulė trauma. Psichologinė. Aš neįsivaizdavau, kaip galima iki pietų priiminėti gimdymus ir gelbėt vaikus, o po pietų [atlikti aborto operacijas – I. B.]... Nesuvokiama.“

Knygos pristatyme Kaune dalyvavęs humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos istorijos instituto mokslininkas Dangiras Mačiulis pažymėjo, kad kalbinti žmones knygos tema istorikei nebuvo lengva, dalis žmonių išvis atsisakė kalbėti.

„Su viena liudytoja suvedžiau Ievą, klausiu kaip sekėsi, ji sakė, kad iš pradžių pasakojo ir verkė ji, o po to ji kalbėjo, o Ieva klausėsi ir verkė. Jei esi pakankamai jautrus žmogus – akumuliuoti per save visas skaudžias, traumuojančias istorijas nėra paprasta. Tačiau būtina rinkti žmonių liudijimus, jų dėka atsiranda niuansų, nutylėtų svarbių dalykų“, – pabrėžė D. Mačiulis.

Istorikė pažymėjo, kad nustebino „kotletų“ atvejis. Jai imant interviu iš pašnekovo, sovietmečiu gyvenusio globos įstaigoje, išgirdo apie labai skanius kotletus, kur mėsa buvusi tokia, kokios šiais laikais niekur nei su žiburiu nerasi.

„Pasigilinau į tos globos įstaigos archyvą ir radau sanitarinių patikrų dokumentus iš dešimtmečio, kai kalbintas žmogus ten gyveno. Mėsos ten – nebuvo! Minėti kotletai buvo pagaminti ne iš mėsos, bet tikiu, kad jam tai buvo patys skaniausi kotletai“, - kalbėjo istorikė I. Balčiūnė.

Knygos autorė atkreipė dėmesį, kad dauguma vaikystę prisimena sentimentaliai ir nostalgiškai, tad siekiant objektyvumo, stengtasi kalbėti faktų kalba.

„Vaikystės tyrimai yra turbūt jautriausia įmanoma istoriografija ir tyrimų objektas vien dėl to, kad mūsų asmeninis santykis su savo vaikyste yra labai komplikuotas. Jis labai jautrus, gali kelti daug sentimentų, nostalgijos, o gal sunkių emocijų. Vaikystė sovietmečiu augant mylinčioje, rūpestingoje šeimoje buvo vienokia, o vaikystė gyvenant vaikų namuose – kitokia. Apie tai daug nekalbama, tad man buvo įdomu tirti istoriją, apie kurią nešnekama, bijoma atvirauti ir šiandien“, – teigė istorikė I. Balčiūnė.

Istorikę nustebino vaikų namų dokumentuose rastas faktas, kad vasarą, kai kaime pats darbymetis ir nėra, kur palikti vaikų, tėvai juos vasarai atiduodavo į kūdikių namus.

„Dabar svarstome, kaip galima atiduoti vaiką, bet jei yra problema – reikia ją spręsti, nepaliksi gi vieno namuose. Tuomet tėvai priimdavo tokius sprendimus“, – svarstė istorikė.

Parodos „Pasaka“. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“ kuratorė, bendruomenių platformos „Mažosios istorijos“ įkūrėja Auksė Petrulienė atkreipė dėmesį, kad knygoje pristatomi ryškūs sovietmečio gyventojų portretai.

„Staiga atsiduri kokioj apšnerkštoj kūdikių namų valgykloj arba abortmacherės patalpoje, o gal atsistoji prie šiukšlių konteinerio, kur išvysti į 1975 m. „Tiesos“ kovo numerį susuktą negyvą kūdikį – skamba lyg įspūdingo filmo pradžia, bet tai tikros istorijos iš sovietmečio. Ryškūs žmonių portretai: smurtautojo vyro, arba to, kuris paklaidino savo mažamečius vaikus, kad nereikėtų jų išlaikyti ir sušaldė juos kokios statybvietės tualete“, – momentus iš knygos vardino A. Petrulienė.

Knygoje atskleidžiama, kad sovietmečiu viešoje erdvėje buvo formuojamas moters kaip tyros, bet ryžtingos mergaitės paveikslas. Realybėje tokios moterys reprodukcinę sistemą ribodavo beveik vien abortu. Iš Vakarų ateinančios kontraceptinės priemonės buvo laikomos blogiu. Nepageidaujamą nėštumą moterys nutraukdavo ne tik ligoninėje, bet ir namuose, tarkim, panaudojant dviračio rato stipiną.

„Vyras pradėjo rėkti išsigandęs: „pašalink greitai o tai ne aš pašalinsiu. Ir pradėjo mane terorizuot valgyk savo atskirai, motina neleidžia nei į vyrtuve ieiti nei išsivirti nei nusiprausti. (…) O naktį pareina vyras iš Milašienės abu su motina puolinėja mušti daryk abortą“, – knygoje cituojamas S. N. laiškas „Tarybinės moters“ redakcijai 1968 m. (kalba netaisyta).

„Kažkas kraupaus, aš atsimenu, (...) nuskausminimas, aš pagalvoju, minimalus. (...) Ir tu, atėjęs gydytojas, tu privalai per darbą [per vienos dienos darbą - I. B.] padaryti 15 abortų maždaug. (...) su kolega dviese, čia tas vakuumas ir su spirale tokia riete patikrini. Tai tokia patalpa – procedūrų kabinetas. Tu įeini, apsirengi, užsimauni pirštines. Toks bliūdas, toks dezinfekavimui, pirštines pamirkai, ten moterį įstumia, ta moteriškė įeina, nu, toks įspūdis kaip skerdykloj. Tau tą moterį įstumia, tu paguldai ją, padarai tą, staigiai suleidi vaistus, greit greit greit padarai, nes reikia jau kitą, kita už durų stovi, tą išstumi", - knygoje cituojamas istorikės interviu.

„Aš atsimenu, Kalniečiuose dirbau ir buvo Didysis penktadienis. Jau didžiausiai abortmacherei atėjo nėštumo nutraukimui – atsiurbimui turbūt, konsultacijoj nenutraukdavo, atsiurbimai būdavo – nu, visiem pakirto kojas ir niekas nedarė. (…) Niekas taip nenukalbėjo, aišku, ir nesakė. Gal kokia sanitarė ir pasakė, kad – ar proto neturi?“, - knygoje cituojamas istorikės I. Balčiūnės kalbintas žmogus (kalba netaisyta).

„Ar kas pasikeitė? Šiais laikais apie tuos atvejus mes žymiai daugiau žinome, žiniasklaida vis praneša apie kriminalinio aborto atvejus, vaikžudystės atvejus. Sovietmečiu tai buvo slepiama, neišeidavo į viešumą, bet jų buvo daugybė, konvejeris“, - sakė istorikė I. Balčiūnė.