Į valstybės saugomų sąrašą norima įtraukti du žinomus Kauno objektus: ką tai reikštų miestui?

Valstybės saugomo objekto statusas nėra vien formalus teisinis sprendimas. Tai reiškia, kad vertybė laikoma svarbia ne tik vietos bendruomenei ar savivaldybei, bet ir visai valstybei.

Praktikoje tai dažniausiai lemia griežtesnius reikalavimus bet kokiems tvarkymo, rekonstrukcijos ar aplinkos keitimo darbams, didesnį paveldosaugos specialistų vaidmenį sprendimų priėmime ir aiškesnes ribas, kas su objektu gali būti daroma, o kas – ne.

Gyventojams tai suteikia daugiau aiškumo ir saugumo, o miestui – pareigą planuoti pokyčius atsakingiau, žvelgiant ne tik į dabartinius poreikius, bet ir į ilgalaikę perspektyvą.

Ryškiausias iš šių dviejų objektų – Kauno Ąžuolyno parkas, kurio reikšmingumo lygmuo Kultūros vertybių registre įvardijamas kaip nacionalinis.

Kauniečiams tai kasdienė erdvė – pasivaikščiojimams, sportui, renginiams ar tiesiog poilsiui, tačiau oficialiuose dokumentuose atsiveria gerokai platesnis vaizdas.

Registre nurodoma, kad Ąžuolyno parkas pradėtas formuoti XX a. ketvirtajame dešimtmetyje natūralioje istorinėje ąžuolų augimvietėje, egzistavusioje šioje vietoje tūkstančius metų. Vėliau parkas buvo perplanuotas 1955 m., tvarkytas 1976 m., o 1967 m. jame įrengtas Dainų slėnis.

Prie parko kūrimo ir tvarkymo skirtingais laikotarpiais prisidėjo žinomi specialistai: 1935 m. projektą parengė architektas Jonas Kova-Kovalskis, 1955 m. – architektas Vladimiras Zubovas kartu su dendrologu Broniumi Matulioniu, 1976 m. parko tvarkymo projektą rengė architektė Teklė Šešelgienė.

Šie vardai liudija, kad Ąžuolynas nebuvo paliktas savieigai – jis sąmoningai formuotas kaip peizažinis parkas, derinantis gamtinę aplinką ir miesto poreikius.

Pagal planavimo sprendinius Ąžuolynas apibūdinamas kaip peizažinis parkas, susidedantis iš trijų gatvėmis atskirtų dalių: Didžiojo ąžuolyno su Dainų slėniu, Mažojo ąžuolyno ir Adomo Mickevičiaus slėnio.

Registre primenama, kad Mažojo ąžuolyno dalis tarpukariu buvo vadinama Parodos kalnu – 1922–1936 m. čia veikė Žemės ūkio ir pramonės parodos, tapusios svarbia to meto Kauno visuomeninio gyvenimo dalimi. Nors laikui bėgant kai kurių parko dalių struktūra pakito, pats peizažinio parko principas išliko esminiu šios vietos bruožu.

Svarbi Ąžuolyno vertės dalis slypi ir nematomuose, bet dokumentuose fiksuotuose sluoksniuose. KVR nurodoma buvusios oranžerijos su šiltnamiais vieta – 1930 m. pastatyta centrinė oranžerija siekė apie 15 metrų aukštį, tačiau po karo sodininkystės statiniai sunyko, o XX a. pabaigoje buvo nugriauti.

Taigi, parkas kito kartu su miestu, bet neprarado savo esminės tapatybės.

Ypatingą reikšmę Ąžuolynui suteikia Dainų slėnis – natūralus amfiteatras Girstupio slėnyje. Registre pažymima, kad 1937 m. čia buvo surengtos Joninių iškilmės, po kurių ši vieta pradėta vadinti Dainų slėniu, o nuo 1938 m. jame vyko regioninės ir įvairių organizacijų šventės, tęsiančios Lietuvos dainų švenčių tradicijas. Dabartinė amfiteatro struktūra ir estrada įrengta 1967 m. pagal architekto Vladimiro Zubovo projektą, o 2024 m. erdvė atnaujinta, minint Dainų šventės šimtmetį.

https://kaunas.kasvyksta.lt/2024/06/14/miestas/pagrindiniai-dainu-slenio-atnaujinimo-darbai-jau-baigti-foto/

Registre taip pat pabrėžiama „gyvoji“ parko vertė. Ąžuolynas priskiriamas „Natura 2000“ saugomoms teritorijoms ir apibūdinamas kaip natūralus miško parkas su beveik 800 ypatingą apsaugą turinčių senųjų paprastųjų ąžuolų, kurių dalis siekia 100–320 metų amžių. Tai viena iš nedaugelio vietų Lietuvoje, kur tokio masto natūrali ąžuolų augimvietė išlikusi miesto centre.

Antrasis objektas – Banko tarnautojų namas – savo masteliu gerokai kuklesnis, tačiau ne mažiau reikšmingas miesto istorijai. Pastatas į Kultūros vertybių registrą įrašytas 1993 m., o jo reikšmingumo lygmuo įvardijamas kaip regioninis.

Namo projektą 1924 m. parengė inžinierius Aleksandras Gordevičius ir architektas Feliksas Vizbaras, o pastatas pastatytas 1925–1926 m. Tai istorizmo stiliaus gyvenamasis namas, kuris Kaune buvo vienas didžiausių ir planine struktūra sudėtingiausių tokio tipo pastatų ir vienas pirmųjų pradėjęs formuoti tuometinę Kalnų, dabar – V. Putvinskio, gatvę.

Pastatas projektuotas kaip Lietuvos banko tarnautojų gyvenamasis namas – jame buvo 25 butai šeimoms ir 17 butų vienišiems asmenims, veikė bendra skalbykla, name gyveno kūrikas ir kiemsargis, o tvarką prižiūrėjo banko atstovas.

Tai buvo savotiškas „miestas mieste“, atspindėjęs tarpukario Kauno institucijų tvarką ir socialinę struktūrą. Ypatingą pastato reikšmę atskleidžia ir jo kultūrinė istorija: vakarinio korpuso penktame aukšte veikė baleto šokėjo Anatolijaus Obuchovo studija, vėliau – Valstybės teatro veikla, taip pat Lietuvos banko tarnautojų kooperatyvo žaidimų salė.

Šis namas buvo ir daugelio iškilių asmenybių gyvenimo vieta. Čia vaikystę praleido gydytoja ir tremtinė Dalia Grinkevičiūtė, vėliau name gyveno bankininkai, teisininkai, redaktoriai, visuomenės veikėjai.

Pastatas patyrė ir okupacijų laikotarpius – hitlerinės Vokietijos okupacijos metais jame buvo Kauno nacionalsocialistų rūmai, po karo – sovietinės kariuomenės karininkų šeimų būstas. XXI a. pradžioje šiame name gyveno ir filosofas Leonidas Donskis.

Abu objektai – ir Ąžuolynas, ir Banko tarnautojų namas – šiandien atsidūrė tame pačiame procese neatsitiktinai - vienu atveju kalbama apie unikalią gamtos ir kultūros erdvę, kitu – apie pastatą, kuriame susikaupė tarpukario valstybės, miesto ir kultūros istorijos sluoksniai.

Sprendimas dėl jų paskelbimo valstybės saugomais objektais taps ne tik teisiniu veiksmu, bet ir aiškiu pasirinkimu, kaip Kaunas mato savo paveldą – kaip vertę, kurią būtina saugoti nuosekliai ir ilgalaikėje perspektyvoje.