Grafų Tiškevičių pėdsakais: Raudondvario dvaras prakalbo istorijomis

Rugsėjo 19 d. Raudondvario dvare Kauno rajono muziejaus surengta ekskursija „Istorinis pasivaikščiojimas grafų Tiškevičių pėdsakais“ subūrė istorija besidominčius smalsuolius.

Šeštadienio vidudienį, 11 val., prie pagrindinės dvaro ansamblio dalies nedrąsiai rinkosi būrelis ekskursijos dalyvių. Iš viso dalyvavo 9 žmonės. Oras pasitaikė šiltas, palankus pasivaikščiojimui aplink Raudondvario pilį ir jos pastatus. Susipažinę tarpusavyje, dalyviai patys surado kelią į ekskursijos pradžios tašką, kur jų jau laukė muziejininkė Ugnė Ražinskaitė.

Ekskursija prasidėjo viduje, pilies dalyje, kur kadaise gyveno patys grafai Tiškevičiai.

„Tikrasis Raudondvario aukso amžius prasidėjo, kai pilį įsigijo grafai Tiškevičiai", – pabrėžė U. Ražinskaitė, primindama, kad prieš juos čia šeimininkavo Radvilos bei Vorlovskiai.

Gidė pasakojo, kad dvaras Tiškevičiams priklausė apie šimtą metų, kol Pirmojo pasaulinio karo metais čia įsikūrė vokiečių štabas, o pati šeima taip ir negrįžo. 1944-aisiais besitraukiantys vokiečiai rūmus padegė. Vis dėlto sovietmečiu jie buvo atstatyti, tačiau jau kitokios išvaizdos: bokštas neteko dantytos viršūnės, o fasadas – balkono.

Vaikštant po muziejaus patalpas, grupė sustojo ir prie kompozitoriui Juozui Naujaliui skirtos ekspozicijos. Kambarys buvo nedidelis, pripildytas įvairų J. Naujalio daiktų, tačiau lankytojai daugiausia klausė gidės pasakojimo, o eksponatus apžiūrinėjo paeiliui. U. Ražinskaitė atskleidė, jog J. Naujalis buvo grafams tarnavusios giminės atžala, kurio talentą pastebėjęs Benediktas Emanuelis Tiškevičius išsiuntė jaunuolį mokytis į Varšuvą.

Istorinius faktus gidė paįvairino ir lengvesnėmis istorijomis. Ji papasakojo apie vieną J. Naujalio mokinį dirigentą, kuris mėgdavo pramiegoti koncertus. Norėdamas jį pamokyti, kompozitorius padovanojo jam žadintuvą, tačiau šis, deja, kartą subraškėjo dirigento kišenėje viduryje atliekamo pasirodymo.

„Visiems buvo daug juoko, bet koncertas sulaukė didelio pasisekimo", – šyptelėjo gidė.

Ekskursijai tęsiantis, siaurais mediniais laiptais, saugant galvas nuo žemų lubų, dalyviai kilo į bokštą. Grupė sustojo prie ekspozicijos, kurioje eksponuojamos autentiškos XIX a. ekscentriško grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus kelionių ir šeimos narių fotografijos. Kambario viduryje kabojo iškaba prancūzų kalba, žyminti grafo meninę ir etnografinę kelionę po Afriką, ant kurios likusios ir, spėjama, kulkų žymės.

Dalyviams kylant dar aukščiau, prie vienos patalpos stovėjo maža stiklinė vitrina su įvairiais rastais dvaro daiktais. Joje labiausiai lankytojams į akį krito masyvus metalinis raktas.

„Manoma, kad jis galėjo būti nuo grafų laidojimo kriptos, sunaikintos kartu su pirmąja Raudondvario bažnyčia per karą“, – atskleidė U. Ražinskaitė.

Norintiems gidė leido siaurais, vos ne kopėčioms prilygstančiais laipteliais užlipti iki pačios bokšto viršūnės, kur buvo galima iš arčiau apžiūrėti kitas Benedikto Henriko Tiškevičiaus nuotraukas.

Nusileidus žemyn, U. Ražinskaitė papasakojo ir apie dvaro biblioteką. Iš sąskaitų knygų paaiškėjo, kad Tiškevičiai skaitė ne tik rimtą, religinę literatūrą, bet ir ūkinius leidinius bei nuotykių romanus, o grafienės prenumeravo madų žurnalus su spalvotomis Paryžiaus, Berlyno ir Vienos madų iliustracijomis.

Vėliau ekskursija persikelė į lauką. Prie bokšto U. Ražinskaitė lankytojams rodė iš jo sienos kyšančius metalinius strypelius ir klausė, kam jie skirti. „Vynuogėms?" – spėjo lankytojas Laisvūnas. Pasirodo, beveik pataikė: „tai buvo atrama šimtamečiam vynvyčiui, kadaise puošusiam pilį“. Čia pat gidė paaiškino, kad bokšto viršuje matomos šaudymo angos yra tik dekoracija. Rūmai niekada nebuvo nei puolamoji, nei gynybinė vieta.

Leidžiantis į parką, prie ūkinių pastatų gidė lankytojams uždavė dar vieną klausimą: kodėl virtuvė dvare stovėjo atskirame pastate? Lankytojai kolektyviai spėjo, kad dėl kvapų, tačiau teisingą atsakymą atspėjo kaunietė Kristina: „Dėl gaisro."

„Grafai bijojo, kad ugnis sunaikins gausias meno kolekcijas“, – pridūrė U. Ražinskaitė.

Dalyvių būrys toliau kantriai sekė gidę dvaro takeliais, lydimi paukščių čiulbėjimo. Aplink supo rudenio gamta, slepianti ne kasdien matomus augalus, tokius kaip tulpmedis.

Prie didžiosios oranžerijos gidė vėl kreipėsi į grupę ragindama spėti, ką čia augino grafai. Lankytojai minėjo gėles, daržoves, bulves, šparagus, kol galiausiai gidė į klausimą atsakė pati.

„Raudondvaryje augino ananasus, kuriuos net veždavo parduoti į Vilnių. Išliko dvaro tarnautojo laiškas apie nepasisekusią prekybą – Vilniuje niekas nenorėjęs mokėti tiek, kiek prašyta“, – dalinosi U. Ražinskaitė.

Ekskursija baigėsi prie buvusios ratinės, maniežo ir žirgų gardų komplekso, kur kadaise stovėjo net 21 grafų karieta. Padėkoję už ekskursiją, dalyviai po valandą trukusio pasivaikščiojimo dalijosi įspūdžiais.

„Atitiko lūkesčius, norėjau sužinoti apie Raudondvario dvarą", – sakė Gabrielė, pridurdama, kad ekspozicija daugiau pasakojo apie Tiškevičių anūką Benediktą Henriką nei apie visą giminę.

Netoliese gyvenanti pora Laisvūnas ir Irena, prisipažino pirmą kartą dvare apsilankiusi su ekskursija. Irenai labiausiai įstrigo, kiek daug grafas keliavo ir domėjosi fotografija.

„Patiko, būtinai sugrįšim“, – sakė jie.

Ekskursijos dalyviai skirstėsi ne tik daugiau sužinoję apie Tiškevičių istoriją, bet ir iš naujo atradę Raudondvario dvarą.