Džiugesio kupinas sugrįžimas į jaunystę

Latviai „bobų vasarą“ vadina atsigręžimu į vasarą, o tūkstančiai kauniečių tai, kas vyko saulės ir šilumos nestokojusią ketvirtadienio popietę Kauno halėje, gali pavadinti atsigręžimu į jaunystę. Čia spalio pirmą dieną įvyko įžanginis, masiškiausias, pagrindinis Senjorų mėnesio renginys.

Sausio 1-osios duomenimis, kaip nurodo Registrų centras, Kaune iš 312 285 gyventojų 37 123 yra 65–74 metų amžiaus, 24 364 – nuo 75 iki 84 metų ir dar vyresnių kauniečių šių metų pradžioje buvo registruota 10 033.

Taigi, daugiau nei 71,5 tūkst. Kauno miesto gyventojų – pensinio amžiaus, pagyvenę žmonės, kurie pastaraisiais metais ne tik oficialiai vis dažniau pavadinami senjorais. Tarp jų – ir Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis, tuoj po naujų šalies savivaldybių tarybų ir merų rinkimų, vyksiančių ateinančių metų kovo 7-ąją, švęsiantis (balandį) savo 70-ąjį gimtadienį. Iš anksto sveikiname...

Jei kam nepriimtinas ispaniškas žodis, šiandien kreipiantis į pagyvenusį bendrapilietį, pravartu susipažinti su tuo, ką nurodo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Konsultacijų bankas. Remiantis prieš 13 metų Vilniuje išleistu „Tarptautinių žodžių žodynu“, žodis senjora savo reikšme yra „ponia; pagarbus ispaniškas kreipimasis į moterį“ (iš isp. Señora), o. senjoras (isp. señor) – „ponas; pagarbus ispaniškas kreipimasis į vyrą“.

„Tačiau šios šaknies žodis turėjo ir kitų kelių į lietuvių kalbą: pranc. seigneur (iš lot. senior „vyresnysis“) – liet. senjoras „vid. amžių V. Europos feodalas“, ist. „grupės vasalų valdovas (siuzerenas)“. „Tarptautinių žodžių žodyne“ teikiama ir kuopinė daugiskaita – senjorai „kokios nors grupės, organizacijos vyriausieji arba buvusieji nariai“. Šią reikšmę dabartinėje kalboje pastiprina anglų kalba, plg.: angl. senior – liet. vyresnysis, pagyvenęs ar vyresnis žmogus (žr. „Anglų-lietuvių kalbų žodyną“). Pastarąja reikšme moteriškosios giminės daiktavardžio forma dabartinėje kalboje, galima sakyti, nusistovėjo su galūne -ė – senjorė; skiriami „ispanų ponia“ senjora ir eufemiškasis „pagyvenusi ponia“ senjorė“, – paaiškinimą pateikia Konsultacijų bankas.

Taigi, esame senjorai (šių eilučių autorė – taipogi), arba tie, kurie link to eina, ir senjorais taps, kai sulauks garbaus amžiaus. („Keturiasdešimt metų – jaunystės senatvė, penkiasdešimt – senatvės jaunystė“, – Viktoras Hugo). Tai jo laikais, tikriausiai, taip buvo? Tačiau dabar 50 metų žmogui, kaip mano kaimynas (pusiau lietuviškai) sako, – „pats gazas!“…

„Niekas nejaučia, kaip praeina jaunystė, bet visi pajunta, kada ji jau praėjusi“ (Seneka)... Išsipuošusius, žvaliai nusiteikusius švęsti kauniečius prie šoninių durų senosios Kauno halės (kažkada ir aš jos scenoje ne sykį dainavau, netgi tapau vieno anuomet populiaraus konkurso diplomante, atlikdama Giedriaus Kuprevičiaus dainą „Čigonė“), pasitinka jauna moteris ir sako: „paruoškite rankinukus“.

Į tokį tradicinį nemokamą renginį einu pirmą kartą, todėl klausiu, gal pažymėjimus reikia rodyti, kad įleistų? Girdžiu: „nereikia man jūsų pažymėjimų, atidarykite rankinukus“. Maloniai nustebina, todėl pasitikslinu, ar kas dovanų duos? „Kokių dar dovanų? – tikrinsim, ką nešatės“, – be jokios šypsenos veide paaiškina apsaugos darbuotoja. Ir tuoj pat jau kitų (gal jos pavaldinių?) rankos puola spaudinėti atvertas rankines, jei budrios akys praleido „kontrabandą“…?

Viduj prie durų skaidraus plastiko maišas pildomas, tikriausiai, laikinai „nusavintais“ mineralinio vandens buteliukais, dalis jų – nugerti, bet ir tų neleidžiama įsinešti. Į bendrą maišą krenta sausainių, vaflių, kitų saldumynų pakuotės. Netgi obuoliai! Gal sakau, taip atsiliepta į Maisto banko priminimą apie tai, kiek šimtų tūkstančių šalies žmonių (ir kauniečių) stokoja maisto, tai visas surinktas maišas kad ir „menkų gėrybių“ keliaus jiems?

Žmonės prie durų nervinasi, pyksta. Apsaugininkai teisinasi, kad ne jie tokią tvarką sugalvojo. Visose arenose būna taip, dėl terorizmo grėsmės.

Čia Justino Marcinkevičiaus žodžiai iš dainos, kurią tikrasis „Rondo“, tai yra 50-metį šiemet švenčiantis Brolių Tautkų „Rondo“, atliko ir spalio 1-ąją Kauno halėje. Toje pačioje, kurioje ši grupė prieš keliasdešimt metų išgyveno nemažai triumfo akimirkų. Tos šimtus kartų daugybėje Lietuvos (Latvijos – irgi) miestų, miestelių erdvėse atliktos dainos labai reikėjo ir šiandieninio Kauno garbiajai publikai. Todėl kol ji skambėjo halėje, tūkstančiai telefoninių švieselių lingavo muzikos ritmu. Daug kam jos reikėjo ir kaip nusiraminimo po išgyventų „netikėtumų“ prie halės....

„Aš – ne teroristė, tikrai nieko nesprogdinsiu. Esu širdininkė, be vandens porą valandų neišbūsiu, neatimkit mineralinio“, – ko ne verkdama prašo viena žilagalvė. Kita moteris griežtai sako, kad jos sutuoktinis, su kuriuo į koncertą atėjo, serga glikemija. Vienų ligų atveju kažkam reikia pastoviai gerti daugiau vandens, kitu („kai cukrus krenta“) – tuoj pat ką nors saldaus į burną įsidėti. Bet jokie paaiškinimai nepadeda, – situacija prie durų nesikeičia. Atseit, vandens buteliuką ir saldumynų galima nusipirkti pačioje halėje.

Nors visi puikiai supranta, kad ne obuoliai ar sausainiai, ne mineralinis vanduo gali halėje sprogimą sukelti. Prie ko čia pasitikėjimas ar kokia pagarba žilam plaukui? Ar terorizmo grėsmė, jei pusiau nugertas mineralinio buteliukas, visvaldybės nurodymu, traktuojamas kaip koks sprogstantis mišinys? Bet Kaune, pasirodo, šiais laikais ir obuoliai sprogsta (gal yra tokia veislė – „bombos“). Todėl Kaune ir jauni, ir seni renginių lankytojai turėtų tai suprasti bei vykdyti, ką visvaldybė įsako. Ir nekelti už jų (kaip mokesčių mokėtojų) pinigus pastatytose ar renovuotose arenose konkurencijos komersantams, įsinešdami pigiau įsigytas prekybcentryje prekes. Yra, pagaliau viduj prekybos automatai – mineralinis – 1,3 euro kainuoja. Neturi grynųjų ar monetų – tavo problema! Pirk bufete – antkainis didesnis...

Beje, įdomu, kam priklauso firmos, kurioms mero V. Matijošaičio laikais garantuota nemaža apyvarta pelningo maitintojų bei girdytojų verslo, visada klientūros pilnoje „Žalgirio“ arenoje ar renovuotoje Kauno halėje?

...Tiesa, po bloknotu mano rankinėje gulėjusio šokoladinio batonėlio žvitri apsaugos akis nepastebėjo, – įsinešiau į halę ir pasidalinau su dviem žiūrovėmis, sėdėjusiomis kaimynystėje. Susipažinome su Anele. Sakė, Kaune gyvenanti visai neseniai. Atsikėlė iš Šakių, kur ilgai dirbo savivaldybėje. Į halę atėjo dėl Brolių Tautkų „Rondo“ – grupės, kuri „daugiau kaip prieš 40 metų koncertavo mūsų kraštuose ir grojo tokią muziką, dainavo dainas, kokių iki tol nebuvome girdėję“.

Ir dar Anelė, kaip kaunietė, norėjo halėje pamatyti „gyvą Kauno merą“, bet nepavyko. Po koncerto iš kitų žiūrovių, kasmet ateinančių į tokį renginį, sužinojome, kad mero jame irgi niekad nematė. „Mes – ne jo kompanija... O žmogus gal serga ar gėdijasi tarp senjorų būti, – nepaklausi?“.

Nuskambėjo halėje ir „Ainių“ atliekamas „Senjorų himnas“, kuriam muziką sukūrė mano geras pažįstamas Giedrius Kuprevičius, o žodžius – Gintaras Patackas. Nuo scenos Kauno vicemeras Mantas Jurgutis, keliais sakiniais pasveikino garbiąją publiką. Buvo dar vienas jaunas „Vieningo Kauno“ politikas, kuris įteikęs apdovanojimus keletui nusipelniusiųjų, su jais scenoje nusifotografavo. Ir net dalį koncerto, nepasiduodamas senjorų šėlsmui, sėdėjo ramus pirmoje eilėje, neprarasdamas „politinio orumo“.

„Labai svarbu, kad savo laiku Kauną, Lietuvą kūrę ir dabar pagal išgales tebedirbantys ar aktyviai dalyvaujantys visuomeniniame gyvenime mūsų gerbiami senjorai sulauktų deramos pagarbos. Pasirūpinom, kad jie galėtų išgirsti savo mylimus dainininkus ar ansamblius. Kaip Senjorų reikalų komisijos narė, visada stengiuosi prieš pagrindinį, tikriausiai, ir masiškiausią, Senjorų mėnesio renginį apklausti kiek įmanoma daugiau įvairių senjorų organizacijų. Šiais metais renkant būsimo koncerto dalyvius, išryškėjo aiškus favoritas – Brolių Tautkų „Rondo“. Kiek mažiau balsų sulaukė Rytis Cicinas su šokėjomis iš grupės „Rokada“, taip pat „Žemaitukai“ ar „Rubininis choras“.

Atsižvelgėme ir į kitus senjorų prašymus. Pavyzdžiui, suteikti galimybę jiems apsilankyti VDU Botanikos sode ar Zoologijos sode ne spalio 1 dieną, kai renginių tiek daug, jog ne visur įmanoma suspėti. O dar buvo prašymas pratęsti didelio populiarumo sulaukiančią akciją „Senjorų kava“, ir todėl tarėmės drauge su verslo atstovais, kaip šį senjorų prašymą patenkinti“, – halėje prieš koncertą naujienų portalui „Kas vyksta Kaune“ sakė miesto savivaldybės tarybos narė, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų frakcijos seniūnė Vaida Pranarauskaitė.

Halės publika ošė tikrąja to žodžio prasme. Scenoje Brolių Tautkų „Rondo“ turėjo ir rimtą pastiprinimą – prieš keliolika metų pirmąjį televizijos šou „Chorų karai“ konkursą laimėjusį „Šampaninį Kauno chorą“. Jam, kaip žinome, vadovauja „Rondo“ įkūrėjo (drauge su broliu Gintautu Tautkumi) Alvido Tautkaus sūnus kompozitorius, muzikos prodiuseris, koncertmeisteris (visų titulų nespėjau užsirašyti) Raigardas Tautkus. Jei atvirai, tai buvo gera vienoje scenoje matyti ir „senimą“ ir jo pamainą – jaunimą. Ypač – muzikuojančius skirtingų vienos šeimos kartų talentingus atstovus.

Halėje visi dainavome ir apie laukų gėlę, ir apie Margaritą, ir apie Eglę – sesę. Šokome: kai kas sėdėdamas, kai kas – salės šonuose, plojome, skandavome „Lietuva“. Garsiai, ne prasčiau nei Sajūdžio mitinguose. Nes nemažai „Rondo“ dainų dar sovietmečiu buvo tiems laikams labai drąsios, raginančios kovoti už laisvą Lietuvą.

Kol skirstėsi iš halės senjorai, o vienai jų prireikė greitosios medicinos pagalbos, „Kas vyksta Kaune“ žurnalistė koridoriuje, užkulisiuose, trumpai pakalbino Alvidą Tautkų. Beje, gavau iš jo dovanėlę – mineralinio vandens buteliuką (matė, kad ištroškau, – aut. past.).

Su jubiliejine programa šaunūs muzikantai dabar keliauja per Lietuvą. Suplanuota net trisdešimt koncertų. Tačiau paskutinę šių metų dieną jie vėl sugrįš į Kauno halę.

Tradiciniame senų metų palydų ir naujųjų sutiktuvių koncerto antrojoje dalyje gros ir dainuos Brolių Tautkų „Rondo“, taip pat Raigardo vadovaujamas „Šampaninis Kauno choras“. O pirmoje koncerto dalyje populiariausias Stasio Povilaičio repertuaro dainas atliks kiti publikos numylėtiniai – solistai Liudas Mikalauskas ir Eugenijus Bavikinas kartu su pučiamųjų instrumentų ansambliu „Brass Bravo“.

Kaip sako L. Mikalauskas: „nenorėtume sugrįžti gyventi tais laikais, bet tada skambėjusios dainos ir dabar – auksinės“…