Apie gyvenimą po gyvenimo kviečiančioje susimąstyti Kauno bienalėje – provokuojantys kūriniai

Su Kauno bienalės meno koordinatore ir komunikacijos asistente Barbora Krinicinaite apeiname „Stumbro“ gamykloje eksponuojamą pagrindinę festivalio parodą „Gyvenimas po gyvenimo“. Čia darbus pristato žinomi užsienio menininkai: Alex Mackin Dolan, Cudelice Brazelton IV, Phung-Tien Phan, Niklas Taleb, Max Göran, savo kūrybą pristato ir lietuvės Patricija Baronaitė, Saulė Gerikaitė, Violeta Dabrilienė ir kt.

Nuo 1906 metų šalia stoties veikianti „Stumbro“ gamykla parodai pasirinkta neatsitiktinai. Kauno bienalė siekia išnaudoti istorines, nenaudojamas Kauno erdves, atverti jas žiūrovams. „Stumbro“ patalpose, kur eksponuojama paroda, anksčiau veikė sandėlis. Dabar pramoninės patalpos atgimė naujai.

„Per parodos atidarymą šiose patalpose sulaukėme rekordinio lankytojų skaičiaus, įvairaus amžiaus žmonių. Menas veikia visus: vieniems jis kelia džiaugsmą, kitiems susidomėjimą, o tretiems – sumišimą. Bet svarbiausia – jis skatina susimąstyti apie save ir laiką, kuriame gyvenime“, – kalbėjo B. Krinicinaitė.

Ji pažymėjo, kad Kauno bienalė prasidėjo nuo tekstilės parodų, o dabar čia galima išvysti ir vizualinį meną, kitas meno technikas, žaidimą su įvairiomis būtimis: šviesa, garsu, vaizdu.

„Ką simbolizuoja šių metų bienalės šūkis „gyvenimas po gyvenimo“? Daugelis žmonių apie tai susimąsto vykstant virsmams, susidūrus su mirtimi, stipriais pokyčiais. Pagrindinė bienalės žinutė – nesvarbu, koks reiškinys buvo mūsų gyvenime, didelis ar mažas, jis pakeitė mus, kultūrinį ir socialinį supratimą“, – aiškino festivalio atstovė.

Apžvelkime kelis eksponatus. Parodos „Gyvenimas po gyvenimo“ pradžioje lankytojų dėmesį patraukia garso ir vaizdo instaliacija „Berniukas suriko vilkas“, kurios autorė – švedų menininkė Max Göran.

Menininkė pakeitė savo lytį, o to vėl sugrįžo į prigimtinę lytį. Šis pokytis, virsmai didžiuliu mastu paveikė jos santykį su tėvu – vilkų medžiotoju. Beje, Švedijoje tai labai populiarus sportas.

„Menininkė instaliacijoje kūrė ryšį su tėvu, bet tuo pačiu ir su gyvūnu. Ji naudojo vieno suomių mokslininko darytą eksperimentą, kai jis norėjo parodyti, kad vilkai nėra pavojingi žmonėms: užsipylė kraujo ant savo veido ir nuėjo į mišką, o atbėgę vilkai tik nulaižė jo veidą, nepuolė. Menininkė instaliacijoje tą patį atkūrė su Čekoslovakijos vilkšuniais. Tai – vienas įspūdingiausių Kauno bienalės darbų“, – sakė parodos atstovė.

Šalia eksponuojamas JAV menininko Cudelice Brazelton IV kūrinys „Švelni korozija“ (Pomados namai). Šis meno kūrinys atspindi sudėtingą vergovės realiją, kai to meto vergai JAV gyveno lūšnose.

„Siūloma susimąstyti, ką reiškia turėti tokią perspektyvą ir įlįsti į šiuos namus žmogui, kuris kilęs iš tos giminės. Namelio erdvė kelia įvairius pojūčius ir užduoda klausimą: kaip mes matome pasaulį dabar, vergovei seniai pasibaigus?“, – komentavo B. Krinicinaitė.

JAV menininkė Brianna Leatherbury pristato instaliaciją „Našta“ – variu dengtas skulptūras, eksponuojamas šaldymo kamerose. Ruošdamasi šiam projektui menininkė įtakingiems JAV verslininkams uždavė klausimą: kokį vieną daiktą jie nusineštų į savo kapus. Ekspozicijoje matyti vieno verslininko atsakymas – rankų darbo kolonijinio laikotarpio medinė indauja.

Žinomas filmų kūrėjas John Smith kūrinyje „Būti Johnu Smithu“ nagrinėja savo tapatybės krizę, gilinasi, ką reiškia būti šiuo žmogumi, koncentruojamasi į anglakalbėje kultūroje populiariausią Johno vardą. Autorius pradeda refleksijas nuo vaikystės iki šių dienų, nagrinėdamas savo būtį, tarsi aiškindamasis, iš kur ta krizė atėjo ir kaip ją pavyko išspręsti.

JAV menininkas Alex Mackin Dolan pristato kūrinį „Be pavadinimo (Maistas smegenims: pilna versija)“. Čia eksponuojami trys žaidimų automatai. Autorius klausia: kiek laiko žmonės užtrunka žaisdami azartinius žaidimus ir savo gyvenimą paskirdami priklausomybėms? Ką pamatysime atsigręžę į savo nugyventą gyvenimą? Menininkas kalba apie Las Vegaso kultūrą, svarsto apie smegenų atlygio sistemą – dopaminą ir serotoniną ir nevalingą kartojimą, siekiant laimėti kuo daugiau žetonų. Lankytojams leidžiama pažaisti su eksponuojamais žaidimų automatais.

Lietuvė Anastasija Sosunova pristato instaliaciją „Destrukcijos parkas“. Inspiracija jam paimta iš Palangoje 1999 m. kauniečio Tomo Kažemėko įkurto Destrukcijos parko, kur lankytojai galėdavo naikinti buitinę techniką beisbolo lazdomis ar kūjais ir taip išlieti susikaupusį pyktį. Savotiška destrukcijos erdvė įrengta ir „Stumbro“ gamykloje. Kūrinys skatina susimąstyti, kiek technologijų įrangos išmetama, koks žmogaus ir technologijų santykis, ar jos pakeis žmogų ir pan.

Italijoje gimusios menininkės Ruoru Mou instaliacija „Išdžiūti pakabinti, rankinę laiko“ atspindi jos vidinį santykį su Italijos „fashion culture“ ir Kinija, iš kur ir ateina visos medžiagos. Eksponuojami dirbtinės odos lakštai kviečia susimąstyti apie madą kuriančius paprastus darbininkus, imigrantus ir jų darbo sąlygas bei firminių daiktų kopijas ir jų vertę.

Lietuvės Patricijos Baronaitės kūrinys „Lietuva Votum“ pateikia drabužius, kurie asocijuojasi su šarvais, kova, tikinčių žmonių padėkos Dievui už patirtas malones simboliu votu. Menininkės kūrinys siūtas su metalo siūlais, tai sudaro šarvuoto drabužio įspūdį.

Jungtinės Karalystės menininkė Ella Fleck pristato instaliaciją „Purškalas“ – ekrane demonstruojamas vyrų susirašinėjimas diskordo kanale, į kurį slapčia įsitraukė menininkė. Šiame pokalbių kanale vyrai diskutuoja apie feromonus, neurolingvistinį programavimą ir kitas pasąmonės valdymo technikas, naudojamas siekiant gauti seksualinių ir romantinių santykių su moterimis. Virš meno kūrinio iš vamzdžių eina feromonų garai. Stabtelėjus siūloma susimąstyti apie santykį tarp vyro ir moters.

„Dauguma bienalės kūrinių paliekama mūsų interpretacijai, šiuolaikinis menas tą ir skatina daryti. Įdomiausia dalis, kai pats suvoki naują esmę“, – sakė Kauno bienalės atstovė B. Krinicinaitė.

Paroda „Gyvenimas po gyvenimo“ „Stumbro“ fabrike veiks iki lapkričio 23 d. Lapkričio 21-23 d. vyks specialūs Kauno bienalės uždarymo renginiai.