Aktorė R. Budrytė: „Scenoje išpildau vaikystės svajones“

Apie darbą teatre, vaidybos studijas ir svajonių išsipildymą su aktore pasikalbėjo teatro viešųjų ryšių specialistė Gabija Chomskytė.

– Šiuo metu studijuoju magistrantūroje, tad aktyviai domiuosi ne tik vaidyba, bet ir režisūros bei judesio sritimis. Nors profesionalioje scenoje vaidmenis kuriu jau kelis metus, vaidybos studijas baigiau palyginus neseniai, todėl jaučiu, kad dar labai daug kas neišbandyta, yra dar ką išmokti.

Tų „svajonių vaidmenų“ yra ne vienas, o net jei pavyktų vieną kitą sukurti – neabejoju, kad atsirastų nauji, dar didesnius iššūkius keliantys tikslai. Visgi, man asmeniškai svarbiausia yra ne konkretus vaidmuo, o kūrybinė komanda. Tai – visa ko pagrindas. Net jei vaidmuo nėra pagrindinis ar itin gilus, darbas su profesionalais, kurie įkvepia, ugdo ir skatina tobulėti, man yra didžiausia vertybė ir siekiamybė.

– Nesu „užsidariusi“ vien tik teatro lauke. Jei atsirastų įdomių projektų ar pasiūlymų, tikrai norėčiau išbandyti save kine ar televizijoje. Visgi, lyginant su kitomis sritimis, teatras mane žavi savo laikinumu, magišku ir jaudulį keliančiu „čia ir dabar“ pojūčiu bei gyva akistata su žiūrovu. Tai leidžia man jaustis gyvai.

– Tikrai taip. Mintys apie vaikystę lydėjo nuo pat repeticijų pradžios, prie jų nuolat grįždavome kūrybiniame procese, o dabar tai išlieka neatsiejama spektaklio dalimi. Tiek Vendei veiksmo metu, tiek man, ją įkūnijančiam žmogui, tenka nuolat tai reflektuoti.

Džiaugiuosi, kad galutiniame taške mūsų su Vende požiūriai sutampa. Man nereikia eiti prieš savo įsitikinimus ar prigimtinę nuostatą apie suaugimą, atsakomybes – mūsų vertybės šiuo klausimu identiškos, o tai leidžia kur kas natūraliau įsijausti į vaidmenį. Be to, esu labai empatiškas žmogus, tad man nereikia dirbtinai bandyti „susilieti“ su heroje ar daryti sudėtingų transformacijų. Vendė man artima, todėl galiu ją nuoširdžiai suprasti, pateisinti ir išjausti kiekvieną jos išgyvenimą.

– Vendė turi natūralų polinkį rūpintis kitais, o namuose matytas mamos pavyzdys padeda jai lengvai ir žaismingai įsijausti į „mamos“ vaidmenį Niekados šalyje. Ji jaučia džiaugsmą ir atsakomybę būdama tokia reikalinga. Tačiau kartu supranta, kad ši rolė nėra jos pačios pasirinkta – ji jai tarsi primetama vien todėl, kad ji yra mergaitė. Ilgainiui tai virsta vidine dilema: tarp noro būti mylimai ir suvokimo, kad jos troškimai yra gerokai gilesni ir platesni nei būti vien „mama berniukams“.

– Kalbėsiu iš Vendės pusės, nes Piteris tikrai manytų kitaip! (juokiasi – aut. pastaba). Asmeniškai matau šiuos santykius kaip tipinę jauno žmogaus pirmą meilę, kuri yra be galo tyra ir nuoširdi. Ji suteikia jėgų ir noro mestis į nuotykius, pamesti galvą, pamiršti atsakomybes, elgtis nutrūktgalviškai ir negalvoti apie rytojų. Ta meilė apsvaigina, bet kartu ir apakina – uždeda rožinius akinius, leidžiančius numoti ranka į akivaizdžius signalus. Todėl jų ryšio nutrūkimas tampa labai skaudžia, bet kartu – be galo pamokančia ir asmenybę formuojančia patirtimi.

– Su šia istorija susipažinau dar būdama maža, kai pamačiau animacinį filmą apie Piterį Peną. Buvau viena tų mergaičių, kurios buvo visiškai įsisvajojusios ir įsimylėjusios šį personažą. Vėliau tą pasaulį, jo istoriją ir patį Piterį Peną pamiršau.

Studijų metais gavome užduotį inscenizuoti ištrauką iš pasakos. Besižvalgydama Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bibliotekoje, visai netyčia radau „Piterio Peno“ knygą – tada akimirksniu sugrįžo prisiminimai, šilti jausmai ir nostalgija. Tai ir tapo pirminiu impulsu vėl atsiversti šį kūrinį, o galiausiai – ir statyti šią istoriją. Tam tikra prasme tai tapo mažosios Radvilės svajonės išsipildymu: galimybe pabūti Vende, nuskristi į Niekados šalį ir išgyventi meilę Piteriui.

– Taip ir ne. Artima pažintis neabejotinai palengvina bei pagreitina kūrybinius procesus. Tai leidžia jaukiai jaustis šalia vienas kito, nuspėti elgsenos ar jausmų niuansus tiek užkulisiuose, tiek pačioje scenoje.

Tiesa, artumas kartais šiek tiek „nuzulina“ budrumą: tampa sunkiau nustebinti scenos partnerį arba pačiam būti nustebintam, nes atrodo, jog jau žinai penkis žingsnius į priekį ir gali numatyti, ką kitas žmogus ruošiasi padaryti. Visgi, kad ir kaip būtų, be galo gera su bendrakursiais susitikti bendruose projektuose. Kai nebestudijuojame kartu, vieni kitų labai pasiilgstame, tad bendras darbas tampa džiugiu ir maloniu pasimatymu.

– Abu autoriai savaip sudėtingi ir skirtingai paliečiantys. Bendrai tariant, be galo mėgstu žaismę tiek Šekspyro, tiek Richterio kūryboje, o kartu ir tuos meilės žaidimus, kuriuos jie atskleidžia. Suprantama, labai prijaučiu tam prigimtiniam poreikiui ir polėkiui mylėti bei būti mylimam, ta pati kertinė mintis atsispindi abiejų autorių tekstuose, dėl to vieno artimesnio negalėčiau išskirti. Kadangi tekstus dar studijų metais rinkomės patys, jie visi mums yra asmeniškai svarbūs ir širdžiai mieli.

– Manau, kad taip. Tradicijos yra labai pakitusios. Įdomu, kiek jaunų žmonių jų vis dar laikosi? Santuoka ar santykiai nebėra grindžiami vien tradicijomis ar įsitikinimais – atrodo, kad ir pati ryšių prasmė bei reikšmė šiuolaikiniame pasaulyje kinta. Skiriamės, tuokiamės, vėl skiriamės – tas ratas gali niekada neužsidaryti. Šiandien net ir pats įsipareigojimas daug kam pasidarė tarsi „nebeaktualus“.

Žinoma, džiugu, kad turime tokią pasirinkimo laisvę, tačiau ji savotiškai išbalansuoja žmogaus vidinį pasaulį. Susidaro įspūdis, jog dabar nebeieškome partnerio, o veikiau bandome ieškoti savęs per tuos partnerius ir jų nuolatinę kaitą. Apie tai, iš dalies, ir yra spektaklis „Artimos“.

– Vaidinti bendraamžiams yra ir šiek tiek lengviau, nes mes kalbame ta pačia kalba, juokiamės iš tų pačių dalykų – tai kuria stiprų bendrystės jausmą. Matau tame didelę prasmę: lyginant su vyresniąja karta, jaunimas teatruose lankosi ne taip gausiai, todėl kurti būtent šiai auditorijai man atrodo tiesiog būtina.

Norisi, kad jie scenoje atrastų sau aktualias temas, kurios sudomintų, paliestų, gal net atsakytų į kokį nors jų vidinį klausimą ir galiausiai jie net pamiltų teatrą bei nuspręstų lankytis jame dažniau.