95-metį mininčios „Ąžuolyno“ vaistinės vadovė E. R. Dieninytė: „Čia lankydavosi ir žvaigždės, ir nusikalstamo pasaulio atstovai“ (foto)

Žaliakalnyje iki šių dienų veikia 1931 metais atidaryta „Ąžuolyno“ vaistinė. Kaip ji sugebėjo išlikti per įvairius istorinius laikotarpius ir sulaukti net 95 metų? Šįmet duris užvėrus 1925 m. įkurtai „Vilties“ vaistinei Kaune beliko vos dar viena ilgaamžė vaistų buveinė – 1936 m. įkurta „Panerių“ vaistinė. Apie vienos seniausių vaistinių Kaune istoriją, auksinį kolektyvą ir grėsmes vos atgavus Nepriklausomybę pasakoja ilgametė „Ąžuolyno“ vaistinės vadovė Eglė Rasa Dieninytė.

Vaistinė Žaliakalnyje, šalia Ąžuolyno parko, duris atvėrė 1931 m. rugpjūčio 31 d. Pirmuoju jos savininku tapo vaistininkas Aleksandras Underis. Įstaigos metraštyje rašoma, kad tuo metu vaistinėje dirbo provizorius, provizoriaus padėjėjas ir mokinys. Veiklos pradžioje aptarnauta daugiau kaip 4 tūkst. receptų, mažmeninė apyvarta viršijo 14 tūkst. Lt, o už medikamentus be receptų gauta 34,5 tūkst. Lt. Vaistinės patalpas sudarė receptūros kambarys, asistentų kambarys ir materialinis kambarys, iš viso – 61,37 kv. m. Interjeras spindėjo modernumu ir prabanga.

1962 m. vaistinės patalpos prasiplėtė iki 90 kv. m gamybinių patalpų ir 87 kv. m pagalbinių, išaugo darbuotojų skaičius, apyvarta.

Nacionalizavus vaistines jos buvo sunumeruotos, šiai priskirtas Nr. 67. Tik 1979 m. pabaigoje jai suteiktas „Ąžuolyno” pavadinimas, sukurta speciali emblema.

Vaistinė duris atvėrė K. Petrausko g. 27, tik 1986 m. persikėlė į dabartinį pastatą K. Petrausko g. 40. Šie pokyčiai įvyko ilgus metus vadovaujant Liucijai Vėsienei.

Vėlyvojo modernizmo laikotarpiu – 1970-1990 m. – Lietuvos vaistinės buvo atnaujintos ir ėmė garsėti išskirtiniais interjerais. Juos kūrė garsūs Lietuvos architektai ir menininkai. Oficinos stebino menų sinteze: apdailos medžiagų ir baldų kuriamą atmosferą papildė freskos, skulptūros, vitražai, keramika, odos dirbiniai. Puošniausios vaistinės buvo Kaune, kur Vyriausiosios farmacijos valdybos tarprajoninės kontoros viršininku darbavosi provizorius Vytautas Sedelskis (1928-2010). Vaistinių puošybai jis skyrė ypatingą dėmesį. Jam valdant buvo pastatyta ir rekonstruota daugiau kaip 100 vaistinių, įrengtos farmacinių įrenginių dirbtuvės. Puošnumu itin garsėjo „Teatro“ ir „Vilties“ vaistinės. Jų architektas – Jonas Maciulevičius.

„O kokie įspūdingi odiniai pano buvo „Teatro“ vaistinėje! Koks puošnus interjeras! Atrodo, užėjus į šią vaistinę net sveikata pasitaisydavo. Bet atėjo laikas, kai vaistinių vadovus ėmė persekioti, šantažuoti, kad parduotume įstaigas. Ačiū Dievui, mums pavyko atsilaikyti", – kalbėjo E. R. Dieninytė.

„Ąžuolyno“ vaistinė garsėjo kaip viena gražiausių Kaune. Oficinoje pacientus stebindavo trykštantis fontanas, įspūdingas, gigantiškas varinis rankų darbo šviestuvas, ąžuoliniai baldai ir prašmatnios durys.

Eglė Rasa Dieninytė prie „Ąžuolyno“ vaistinės kolektyvo prisijungė baigusi farmacijos studijas, 1988-ųjų sausį. Tuo metu vaistinė užėmė jau 500 kv. m, joje dirbo 23 darbuotojai. Į dailias Kauno vaistines net rengtos ekskursijos.

„Menu, armėnai, gruzinai, rusai ir kiti žmonės iš visų sąjunginių respublikų vykdavo pažiūrėti, kokios įspūdingos mūsų vaistinės. Pas mus buvo labai gražus interjeras, oficina, pirmasis kambarys. Nutikdavo ir linksmų dalykų: aplink fontaną sėdėdavo žmonės, jis reguliuodavosi iš rūsio. Kai nueidavau jį įjungti ir išgirsdavau, kad žmonės rėkia, reiškia, srovė per didelė, visi jau maudosi, tada primažindavau“, – šypsodamasi pasakojo E. R. Dieninytė.

Paprastesnį rūbą vaistinė persirengė prieš 2000-uosius. Tuometė įstaigos vedėja L. Vėsienė nutarė, kad viduje per tamsu ir pakeitė interjerą: išardė fontaną, nukėlė didžiulį šviestuvą, įrengė atviras vaistų spintas. Ir senoji vaistinės magija, tarsi, išgaravo.

„Buvo išties prietema, pasitaikydavo, kad atėję žmonės pasiteiraudavo, ar čia laidojimo namai? O kur vaistinė?“, – šypsodamasi mena E. R. Dieninytė. Šviestuvas dabar ilsisi rūsyje, o senosios ąžuolinės durys – atnaujinamos. Beje, išliko autentiškos marmurinės grindys ir palangės.

2000-aisiais E. R. Dieninytė tapo įstaigos vadove.

„2000 metai buvo išlikimo laikotarpis, galvojome, ar banditai mūsų „nepatvarkys“, nes taip vyko kitose vaistinėse, pvz., Pilies. Vyko „prichvatizacija“. Su kolektyvu sutarėme, kad man parduos visas akcijas. Vaistinei palikome 100 kv. m, o dar tiek pat skyrėme privačiai klinikai – gydytojų kabinetams. Taip išlikome“, – kalbėjo ji ir pridūrė: „Buvome ir likome odos ligų vaistine. Anuomet net turėjome su venerinėmis ligomis siejamą pravardę, nes veikė Odos-veneros ligų dispanseris, mūsų klientai buvo sergantieji venerinėmis ligomis. Pereinamuoju laikotarpiu, kai banditai siautėjo – mūsų nelietė, nes visi jie gydėsi pas mus. Blogiukai visada buvo mūsų pacientai.“

Vaistinė visuomet buvo gamybinė, viename kambaryje darbuotojai sukdavo tepalus, kitame gamindavo lašus akims ir t.t. Atskira patalpa buvo skirta kolektyvo vakarėliams.

Apie 2000 m. čia dirbo maždaug 20 darbuotojų, tuo metu vaistinė aptarnavo Odos ir veneros ligų ligoninę bei kitas gydymo įstaigas. Iki šių dienų vaistinėje gaminami vaistai, didžiausią asortimento dalį sudaro dermatologiniai medikamentai.

Pokalbio metu E. R. Dieninytė ne kartą akcentavo, kad įstaigoje darbuojasi ilgametis draugiškas kolektyvas.

„Kolektyvas – auksinis! Štai mūsų vakarėlių kambarys. Iki 5 val. ryto užsibūdavome. Balius mėgdavome! Švęsdavome gimtadienius, vestuves, Kalėdas, Naujuosius metus. Rugsėjo 25-ąją minime Tarptautinę vaistininko dieną, kolektyvą pavaišinu picomis. Per jubiliejus lekiame į sodybą. Pernai „Drobėje“ surengėme linksmą diskoteką, šokome skambant Džordanos dainoms, per kitą šventę džiaugėmės „Hiperbolės“ grupės kūriniais. Viena kolegė pas mus darbavosi net 50 metų, prieš trejus metus išėjo į pensiją, bet vis aplanko, neseniai kartu paminėjome jos 80-metį. Kur kitur dar taip rasi?”, – kalbėjo įstaigos vadovė.

Dabar ilgiausia čia dirbančia vaistininke laikoma Birutė Malinauskienė, jos stažas – 42 metai.

„Aš irgi negalvojau, kad liksiu čia visam gyvenimui, o jau ir man beveik keturi dešimtmečiai praskriejo!", – pažymėjo E. R. Dieninytė.

„Ąžuolyno“ vaistinėje anksčiau veikė vaistininkių choras (vadovas Antanas Paulavičius, koncertmeisteris Bronius Čiurlys). Veikloje dalyvavo vaistininkės iš Kauno, Jonavos, Garliavos, Noreikiškių, Sargėnų ir net Kazlų Rūdos.

Vaistininkės kartu vykdavo į ekskursijas, pvz., 1978 m. lankėsi Lvove. Per šventes jos rengdavo kulinarinių sugebėjimų konkursus, rudens gėrybių ir rankdarbių parodas. Darbuotojos rūpindavosi, kad ant vaistinės palangių visuomet žydėtų gėlės.

Pokalbio pabaigoje pasvarstome apie ateitį. Kas toliau?

„Tikimės sulaukti 100 metų! Juk nedaug beliko. „Ąžuolyno“ vaistinė iki šių dienų išlaikė senosios vaistininkystės tradicijas, šią vertybę tikimės perduoti ateities kartoms", – viliasi E. R. Dieninytė.

Dabar vaistinėje darbuojasi 14 žmonių. Pašnekovė užsiminė, kad tikėjosi ateityje vaistinę perduoti į patikimas dvynių dukrų rankas, tačiau jos farmacija nesusidomėjo. Viena pasirinko dermatologiją, o kita – kardiologiją.

Pašnekovė mena, kad vaistinės klientais per tiek metų buvo patys įvairiausi žmonės, taip pat ir žinomos asmenybės, pvz., netoliese, Perkūno alėjoje, gyvenęs krepšininkas Arvydas Sabonis.

„Kai A. Sabonis užeidavo, siūlydavau iškart eiti be eilės, o jis atsakydavo, baikit, baikit, palauksiu savo, ir laukdavo. Man čia yra tikroji žvaigždė, didis žmogus, o ne įvairūs susireikšminę veikėjai. Beje, jis į vaistinę užsuka iki šiol", – pažymėjo pašnekovė.

Kokia farmacininkų ateitis? „Vaistininkai, tikiu, išliks, jų nepakeis dirbtinis intelektas, netikiu, kad ši profesija išnyks. Žmonės pas mus ateina ne akcijų medžioti, o pasikonsultuoti su profesionalais, pasiguosti, pabendrauti. Žmogiškas ryšys visada išliks svarbus", – įsitinusi E. R. Dieninytė.