1936-ieji: Vytauto Didžiojo karo muziejaus pradžia naujajame pastate

Kviečiama susipažinti su Vytauto Didžiojo karo muziejaus naujo pastato statybos istorija. Ją pristato šio muziejaus Karybos istorijos skyriaus muziejininkė Justina Nenortaitė.

1921 m. vasario 16 d., Lietuvai švenčiant 3-iąsias Nepriklausomybes metines, iškilmingai buvo atidarytas Karo muziejus. Jau iš pat pradžių muziejaus pastatas nebuvo itin tinkamas muziejaus veiklai, o ir vėliau būklė vis prastėjo. 1922 m. praėjus vos metams po muziejaus atidarymo buvo pradėta svarstyti apie naujo muziejaus statybą. „1930 m. švenčiant 500 metų sukaktį nuo mirties Lietuvos galybės kūrėjo Vytauto Didžiojo, nuspręsta buvo pastatyti Kaune didžiulius muziejaus rūmus ir pavadinti juos Vytauto Didžiojo vardu“ („Lietuvos aidas“ 1935 m. rugsėjo 1 d., p. 7). Šiam reikalui spręsti sudaryta steigiamoji komisija, kurios pagrindiniai uždaviniai – rūpintis muziejaus statyba, finansiniais bei kitais su muziejaus veikla susijusiais klausimais. Sunkumų kėlė tai, kad tuo metu politinė ir ekonominė padėtis šalyje buvo nelengva, pinigų reikėjo įvairioms sritims, o muziejaus statybos turėjo taip pat nemažai jų pareikalauti.

Muziejaus statybos konkursą laimėjo vieni garsiausių to meto architektų ir inžinierių: V. Dubeneckis, Karolis Reisonas ir Kazys Krikščiukaitis. „Pagal paruoštą prof. Dubeneckio, inž. Reisono ir inž. Krikščiukaičio projektą šio muziejaus pastatymas kaštuosias iki 2 mil. litų“ („Lietuvos aidas“, Nr. 31). Nors konkursas įvyko 1928 m., iki statybos pradžios 1930 m. vis dar buvo diskutuojama dėl muziejaus koncepcijos. Muziejus turėjo atskleisti Lietuvos praeitį, pasakoti apie kovas už Lietuvos nepriklausomybę, palaikyti ryšį tarp visuomenės ir kariuomenės, nepamiršti jau susiformavusių tradicijų ir švenčių, kurių centras būtent ir buvo pats muziejus. Tai patvirtino ir spauda: „Karo muziejus visai Lietuvos visuomenei liko visų valstybinių bei tautiškų sukaktuvių ir iškilmių centru, tautinio susipratimo, tėvynės meilės ir pasiryžimo ginti savo laisvę ir nepriklausomybę stiprinančiu šaltiniu, mūsų garbingos praeities ir mūsų ilgų kovų dėl valstybės nepriklausomybės garbingu relikvijų saugotoju, paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę, vieta, Laisvės varpo laikina buveine (kol bus atvaduota sostinė), mūsų karo invalidų prieglauda. Tai yra šventa kiekvienam lietuviui vieta, tai yra mūsų šventovė, mūsų Romuva.“ („Lietuvos aidas“ 1934 m. vasario 7 d., p. 8). Naujojo pastato statybos pradėtos vykdyti už senojo Karo muziejaus pastato, ten, kur visi buvo jau įpratę lankytis ir muziejų matyti.

Minint Lietuvos kunigaikščio Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines, 1930 m. buvo padėtas kertinis muziejaus akmuo, prezidentas Antanas Smetona iškilmingai pasirašė kertinio akmens padėjimo aktą. Savo kalboje prezidentas teigė, kad „būsimas muziejaus rūmas – mūsų tautos pasiryžimo ženklas gyventi ir tarpti, rišant praeitį su dabartimi, saugoti savo laisvę visose žemės srityse, iš kurios penki akmens čionai padėti. Visos tautos lėšomis, jos vaikų dosniomis aukomis išaugs mūsų muziejaus rūmai.“ Kalboje minimi akmenys buvo atvežti iš penkių Lietuvos sričių, Nepriklausomybės kovų, Klaipėdos ir Vilniaus krašto vadavimo vietų. Realūs darbai prasidėjo 1931m., juos aprašė ir spauda: „Šiandien iš ryto pradėta statyti Vytauto muziejus. Jau nužymėta muziejaus ribos, eina paruošiamieji darbai.“ („Lietuvos žinios“, 1931 m. gegužės 28 d.). „Statybos darbai eina visu tempu. Dabar jau dedami pamatai. Dalis namo, kurio vietą turi užimti muziejus, jau baigiami griauti.“ („Lietuvos žinios“, 1931 m. birželio 10 d., p. 5). „Jau ruošiama medžiaga ir stogui dengti. Viduje daromos įvairios konstrukcijos luboms ir I aukšto betoniniai darbai daugumoj jau baigti. Arkada, jungianti patį muziejų su bokštu baigta ir jau pradėti bokšto statybos darbai.“ („Lietuvos žinios“, 1931 m. rugsėjo 2 d., p. 4). Lėšų trūkumas prailgino statybas. Dar 1934 m. spaudoje minima, kad „Vytauto D. muziejui baigti dar reikalinga per 600.000 litų.“ („Lietuvos Aidas“,1934 m., p. 8).

Pasitelkus visuomenę „Vytauto Didžiojo muziejaus statybai visuomenės aukas rinko Vytauto Didžiojo komiteto iždo sekcija ir visa eilė skyrių, esančių ir Lietuvoje ir užsienyje“ („Lietuvos aidas“ 1934 m. vasario 28 d.), valstybines institucijas ir surinkus reikiamas sumas tų pačių metų pavasarį darbai ėjo į pabaigą. Nors naujojo pastato darbai dar nebuvo baigti „Karo muziejus jau persikelia į naujai įrengtas Vytauto D. muziejuje jam skirtas patalpas. Iš senojo Karo muziejaus pastato išnešti visi eksponatai. Senasis trobesys šiomis dienomis bus pradedamas griauti. Vytauto D. muziejaus rūmuose Karo muziejus savo eksponatus laikinai sudėjo didžiojo salėje, bet visuomenei lankyti dar negreit jie bus išstatyti, nes tuo tarpu Karo muziejaus eksponatams galutinai išdėstyti per maža įrengta patalpų“ („Lietuvos aidas“ 1934 m. rugsėjo 7 d.). Tų pačių metų lapkritį buvo atsisveikinta ir su senuoju muziejaus bokštu: „Užvakar rytą paskutį kartą karo muziejaus senajame bokšte pakilo valstybinė vėliava. Pakilo, bet per keliolika metų kasdien įprasto jos nuleidimo vakare nebesulaukė. 10 val. Priešpiet ji amžinai atsisveikino su senuoju bokštu“ („Lietuvos aidas“, 1934 m. lapkričio 10 d. p. 8). Nuo Karo muziejaus nebuvo atskiriamas ir greta esantis sodelis, tai vienas kitą papildantys elementai „sodas su visomis karo muziejaus ceremonijomis buvo ir bus ne vien Kauno, bet ir visos Lietuvos gyventojų ir turistų labiausiai lankoma vieta“, tad ir sodelis laukė savo eilės atsinaujinti.

Statybos darbai nebuvo vienintelis klausimas, kurį reikėjo spręsti. Statyboms einant į pabaigą buvo numatytas ir muziejaus pavaldumas. Karo muziejus su sodeliu ir paminklu „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ patikėtas Krašto apsaugos ministerijai, likę muziejai, kurie turėjo būti po vienu stogu – Švietimo ministerijai. Muziejaus patalpų paskirstymas buvo itin opus klausimas, kurį būtų buvę protinga spręsti dar statant muziejaus pastatą, tą pastebėjo ir to meto spauda „tautos lėšomis statomo muziejaus patalpų pasiskirstymas turėjo būti apsvarstytas ir jos turėjo būti pasiskirstytos dar prieš pradedant muziejų statyti, o juo labiau prieš vidaus įrengimą“. Buvo svarstymų, kad pastatytame muziejuje „numatyta sutalpinti Karo muziejus, Čiurlionies galerija, reorganizuotas Miesto muziejus, pedagoginis muziejus, nes visi jie yra reikalingi erdvesnių patalpų ir galėtų tuo tarpu sutilpti“ („Lietuvos žinios“, 1935 m. kovo 29 d. p. 5). Galiausiai buvo nutarta po vienu stogu įkurti du muziejus – Karo muziejų ir Čiurlionio galeriją (vėliau Kultūros muziejus). 1934 m. lapkričio 21 d. buvo priimtas ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus statutas, o naujame muziejuje veikė 12 skyrių, buvo kuriamos ekspozicijos iš turimų ir vis dar renkamų eksponatų.

Buvo numatyta eksponuoti pulkų vėliavas, mūšių trofėjus, schemas, žemėlapius, nuotraukas, paveikslus ir t.t. Lietuvos aviacijai parodyti nuspręsta eksponuoti ANBO I lėktuvą „Trečią salę užims aviacija. Jos viršuje bus pakabintas mūsų aviacijos pasididžiavimas – pirmojo Anbo modelis“ („Lietuvos aidas“, 1935 m. gegužės 23 d., p.7). Atskira salė paskirta – „Lituanicai“ „Dar 1934 m. metais Ministerių kabineto nutarimu Dariaus ir Girėno skyriui įruošti buvo paskirta viena iš salių apatiniame Vytauto Didžiojo muziejaus aukšte. Vėliau šis nutarimas buvo pakeistas ta prasme, kad Dariaus ir Girėno skyriui vietą duoti buvo įpareigotas Karo Muziejaus viršininkas, – iš skaičiaus jam paskirtų patalpų antrame Muziejaus aukšte“ ( „Lietuvos žinios“, 1935 m. gegužės 21 d., p. 8).

Naujojo Karo muziejaus pastato iškilmingas atidarymas įvyko 1936 m. vasario 16 d. Iškilmėse dalyvavo garbūs visuomenės, kariuomenės, politikos ir įvairių organizacijų atstovai. Kalbas sakė Prezidentas Antanas Smetona, muziejaus viršininkas brg. gen. V. Nagevičius. Prezidentas įvertindamas V. Nagevičiaus darbą muziejaus vardan apdovanojo jį Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ordinu.

Po iškilmingo atidarymo visi buvo pakviesti apžiūrėti naujojo muziejaus. „Jei prieš kiek laiko susirūpinę dėl labai netinkamų sąlygų kruopščiai apžiūrinėdavome mūsų nepriklausomybės kovų ir karo istorijos senajame karo muziejuje sukimštus eksponatus, šiandieną iš karto atsikvėpi įėjęs į erdvias kultūringas Karo muziejaus naujojo būsto patalpas Vytauto Didžiojo muziejuje. Su džiaugsmu ir pasididžiavimu čia seki tuos brangius mūsų nepriklausomybės kovų liudininkus, kurie dar taip neseniai tebebuvo prisiglaudę prie drėgnų buvusios pašiūrės sienų. Čia linksmiau ir reikšmingiau į žiūrovą prabyla visi tie eksponatai, nuotraukos, ginklai, biustai ir daugybė kitų išstatytųjų daiktų, kurie mūsų nepriklausomybės kovotojų rankose laisvės kovų metu virto ne tik mūsų kariuomenės, bet ir visos tautos brangenybe“ („Lietuvos aidas“, 1936 m. vasario 17 d., p. 3).