„Senjoro lipdukas“ sukėlė diskusiją: gali tapti meškos paslauga?

Pastarosiomis dienomis viešojoje erdvėje kilusi diskusija dėl „Senjoro lipduko“ – oranžinio ąžuolo lapo – pasiekė ir Vairavimo mokytojų gildiją. Nors iniciatyvos autorės noras skatinti pagarbą ir kantrybę kelyje yra sveikintinas, Gildija šią idėją vertina kitaip, iš praktinės eismo saugumo eismo psichologijos pusių.

Susisiekimo ministras Juras Taminskas taikliai pastebėjo, kad tai būtų papildoma administracinė našta ir tarptautinės praktikos neturinti priemonė. Tačiau Gildija mato dar vieną pavojų – tai tam tikrų vairuotojų stigmatizaciją. Jau nekalbant apie galimas diskriminacijos dėl amžiaus apraiškas.

„Klevo lapas“ Lietuvoje ant pradedančiojo automobilio informuoja kitus eismo dalyvius apie įgūdžių trūkumą, kuriems formuoti teisės aktai numato tuos dvejus metus. Kitose šalyse yra savų panašaus pobūdžio informacinių lipdukų, pavyzdžiui, L17.

„Ąžuolo lapas“ taptų ženklu, parodančiu asmens amžių, o tai kelyje gali tapti ir greičiausiai taptų ne pagarbos, o agresijos ar pajuokos bei kitokio nesaugaus elgesio apraiškomis. Eismo dalyviai privalo gerbti vieni kitus ne dėl lipdukų, o dėl to, kad tai numato KET 4 punktas. Jei kažkam norisi matyti lipduką ant kito automobilio dėl jo vairuotojo amžiaus ir taip nebūtinai pagrįstai „būti informuotam“ dėl kažkokio galimo netinkamo elgesio, tai problema tikrai yra ne lipdukas, o paties tokio vairuotojo supratimo apie eismą ir pagarbą kitiems eismo dalyviams stoka.

Vairavimo mokytojų gildija palaiko kitą kelią, kurį siūlo tokios šalys kaip Italija. Vietoje žmogaus kaip tokio „paženklinimo“, jam suteikiamos galimybės jaustis kelyje saugiai ir užtikrintai. O tam skiriami resursai ir sudaromos sąlygos, kad vyresni žmonės galėtų atnaujinti vairavimo teorijos ir praktikos žinias bei gebėjimus.

Dauguma mūsų vyresnių visuomenės narių vairavimo egzaminą išlaikė prieš 30, 40 ar daugiau metų. Per tą laiką įvyko daug pokyčių, atsirado naujų ženklų, keitėsi sankryžų infrastruktūra, automobilių techninės galimybės, padidėjo eismo intensyvumas. Vyresni žmonės vengia vairuoti ne todėl, kad nemoka vairuoti, o todėl, kad nebesijaučia visaverčiais šiuolaikinio eismo dalyviais. Kodėl Lietuvai nepasekus siūlomu Italijos pavyzdžiu?

Užuot diskutavus apie lipdukus, Gildija siūlo Susisiekimo ministerijai imtis lyderystės valstybiniu lygiu sukuriant ir kuruojant programą, bendradarbiaujant su AB „Regitra“ bei vairavimo mokyklomis, skirtą vyresnių vairuotojų, pavyzdžiui, įgijusių teisę vairuoti prieš 30 ar daugiau metų, savanoriškam teorinių žinių ir praktinių įgūdžių patikrinimui bei atnaujinimui skatinti. Lėšų tokiai programai Gildijos nuomone labai norint būtų surasta, ir neatrodo, kad jos būtų didžiulės. Bet būtų parodytas valstybiniu lygiu reikšmingas dėmesys visuomenei, pagarba ir dėmesys jos vyresniems nariams, būtų padėta jiems atnaujinti savo žinias ir įgūdžius, kaip užtikrintai dalyvauti šių dienų eisme. Programa galėtų apimti tokius punktus, o kiek į ją įsitraukti bei kur dalyvauti, spręstų patys vyresni vairuotojai:

Mūsų tėvai ir seneliai nusipelno ne lipduko, o realios pagalbos ir deramo dėmesio iš naujo integruojantis į šiandienos gatves. Lipdukas nepadės greičiau priimti sprendimo sudėtingoje situacijoje. Tą gali padėti tik savanoriškai atnaujintos žinios ir profesionalų pagalba bei patarimai.

Vairavimo mokytojų gildija dar kartą kviečia Susisiekimo ministeriją diskutuoti ne apie naujus lipdukus, o imtis valstybinės lyderystės tokiai programai, kuri, be jokios abejonės, bendrai prisidėtų prie realaus eismo saugumo Lietuvos keliuose didinimo.