Tarp Lietuvos ir Šveicarijos gyvenantis prof. Michel Roland Magistris šiemet tapo vienu pirmųjų Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) garbės daktarų. Energingas gydytojas tiki, jog ateities medicina žmonėms suteiks daugiau atsakomybės.
„Gydytojas pacientams suteikia reikalingų žinių, pataria, tačiau pacientai patys turi rūpinti savo sveikata“, – kalbėjo žinomas gydytojas.
Tapote LSMU garbės daktaru. Kaip vertinate šį titulą?
Tai tikrai vertingas, įpareigojantis ir prasmingas darbo įvertinimas. Didžiuojuosi juo. Tikiuosi ir toliau tęsti savo darbus bei nuveikti dar daugiau Lietuvos ir Šveicarijos žmonių labui. Esu Ženevos universiteto medicinos fakultete atsakingas už bendradarbiavimą su Rytų Europos šalimis ir žiūriu į tai atsakingai. Jau dvidešimt metų bendradarbiaujame su LSMU. Nuveikėme tikrai daug.
Pakalbėkime apie jūsų studijų metus. Ar visada tvirtai žinojote, jog tapsite gydytoju?
Mokyklą baigiau Kalifornijoje (JAV), o vėliau studijavau Ženevoje (Šveicarija). Iš pradžių baigiau kineziterapiją, o baigęs studijas dirbau kineziterapeutu. Tačiau norėjau siekti daugiau, todėl kiek vėliau baigiau mediciną. Neurologu tapau studijuodamas Ženevoje ir Paryžiuje, o vėliau ir Monrealyje. Vėliau specializavausi neurofiziologijos srityje ir tapau Neurologijos klinikos neurofiziologijos padalinio vadovu Ženevos universiteto ligoninėje. Su kolegomis iš Lietuvos dalyvavau daugelyje Šveicarijos ir tarptautinių mokslo projektų. Mums bendradarbiaujant buvo apgintos kelios disertacijos, publikuoti straipsniai pripažintuose žurnaluose.
Mano šeimoje medikų nebuvo, tačiau mūsų vaikai pasirinko mediciną. Praeitais metais dukra Donia baigė mokslus LSMU ir dabar dirba Šveicarijoje. Visada jai sakiau, kad prieš renkantis mediciną reikia viską gerai apsvarstyti, nes tai yra itin sudėtinga profesija, tačiau ji man tik pasakė: „tėti, aš tai padarysiu geriau nei tu“. Ji pasirinko savarankiškai ir atsakingai. Visada ją palaikiau ir didžiavausi.
Su kokiais pacientais dirbote savo karjeros pradžioje?
Mano pirmoji darbovietė – psichiatrijos ligoninė. Jaunystėje svajojau, kad atsirastų gydymas išsėtine skleroze sergantiems jauniems žmonėms bei griūtų siena, skyrusi Vakarus nuo Rytų. Pastaroji svajonė išsipildė, o gydymo galimybės labai pagerėjo.
Nuolatiniai gydytojo darbo palydovai – gyvenimas ir mirtis.
Taip. Tačiau tiesa ta, kad visi kada nors mirsime. Manau, jog turėtume žinoti daugiau apie mirtį. Tanatologija (mokslas apie mirtį,- aut.past.) turėtų būti įtraukta į studijų programą. Vėlu jauniems gydytojams apie tai mokytis naktį iš budinčios slaugytojos.
Kokius pagrindinius pokyčius pastebėjote medicinoje?
Pasikeitė ištyrimo galimybės, atsirado daug naujų ir efektyvių vaistų. Tačiau padaugėjo biurokratijos, ėmė didėti atstumas tarp paciento poreikių, lūkesčių ir skubančio gydytojo. Naujosios technologijos palengvina medikų darbą, leidžia atlikti tikslesnius tyrimus, tačiau gydytojo tai nepakeis. Gydytojai vis labiau siekia perduoti savo žinias ir atsakomybę lėtinėmis ligomis sergantiems pacientams.
Ar lengvai gydytojai atsisako savo galios ir suteikia šias žinias pacientams?
Yra gydytojų, kurie jaučiasi aukščiau pacientų ir nepakankamai bendrauja su jais, nenori ar nemoka suteikti reikalingų žinių. Juk gydytojas ir pacientas turi vieną tikslą – sveikatą. Taip pat ir santykiuose tarp dėstytojo ir studentų. Dėstytojas, kuris studentams perduoda savo žinias, moko juos būti atsakingais ir mąstyti savarankiškai, tarsi perduoda jiems savo galias.
Tai reiškia, jog gydytojas turi būti ir geras mokytojas?
Be abejonės. Juk geras mokytojas savo mokinius turi išmokyti savarankiškumo, prisiimti atsakomybę ir nuolatos mokytis.
Kaip vertinate studentus, kurie diplomų įteikimo dieną sveikatos apsaugos ministrui Vyteniui Povilui Andriukaičiui atsuko nugaras?
Pažįstu V. P. Andriukaitį. Jis yra aktyvus politikas, kuris siekia pokyčių. Gerbiu jį už tai. Tačiau teigiamai vertinu ir studentus. Tai laisvi laisvos šalies piliečiai, kurie išreiškė savo nuomonę ir tai buvo padaryta labai taktiškai, tyliai. Juk vėliau atsiimdami diplomus jie visi paspaudė ranką ministrui. Viskas buvo labai diplomatiška, o galimybė išreikšti savo nuomonę yra laisvų, brandžių ir gebančių savarankiškai mąstyti žmonių požymis.
Kaip manote, kokius pokyčius medicinoje galėsime stebėti po 20-ies metų?
Ateina naujų, modernių ir alternatyviai bei drąsiai mąstančių gydytojų karta. Manau, jog po kelių dešimčių metų naudosime mažiau vaistų. Būsime atsakingesni vartodami medikamentus, tačiau bus ir daugiau susikalbėjimo tarp gydytojų ir pacientų. Aš optimistas. Tik patys geriausi jaunuoliai renkasi mediciną. Kaip tuomet ateitis gali būti bloga (juokiasi, – aut.past.)?
Jei naudosime mažiau medikamentų, galbūt labiau pasikliausime Rytų medicina?
Tik jei ji bus veiksminga ir nekenks žmogui. Pats rytų medicinos nepraktikuoju. Ne todėl, kad laikau ją neveiksminga ar esu nusistatęs prieš. Dar daug ko apie tai nežinome ir negalime būti tikri dėl šalutinių poveikių bei ją siūlančių asmenų kompetencijos. Oficialioje Vakarų medicinoje viskas yra griežtai kontroliuojama, o čia kontrolės tikrai trūksta. Jei vieno ar kito gydymo metodo veiksmingumas bus įrodytas ir bus aišku, kad tai nekenkia, aš tikrai nebijosiu to naudoti. Turime atskirti tikrus gydytojus nuo žolelėmis ir burtais žadančių išgydyti ekstrasensų, šamanų ir kitų šarlatanų.
Kuo užsiimate norėdamas pailsėti?
Anksčiau pilotavau lėktuvus ir nardžiau. Dabar, kai vaikai jau gyvena savarankiškai, norėčiau dar daugiau keliauti su žmona. Pasvajoju ir apie anūkus (juokiasi, – aut. past.).
Kalbino Karolina Marcinkevičiūtė
