Jau 36 metus taksi vairuojanti kaunietė Jolanta Kuprevičienė skaičiuoja, kad per ilgus darbo metus yra nuvažiavusi 1,5 mln. kilometrų. Iškvietimų per tiek metų būta pačių įvairiausių, bet ji niekada nepamirš 1991-ųjų sausio naktų, kai vežė žmones į Sitkūnus, Juragius ir Vaižganto gatvę. Ji ne kartą buvo užpulta naktį, pasitaikė atvejų, kai kvietė kolegas į pagalbą dėl agresyvių keleivių, jau atmintinai moka „juoduosius“ Kauno adresus, kur vykstant tenka panaudoti drąsos rezervus. Bet šiandien Jolanta drąsiai taria: „Myliu savo darbą, dirbsiu, kol judėsiu!“, – ir atidariusi dureles kviečia pokalbį pratęsti savo pilkame mersedese.
Vos įsėdus pasitinka gaivus salono kvapas, priekyje priklijuotas rūkyti draudžiantis lipdukas, skamba radijo stoties „M-1 plius“ muzika. „Mersedesą valau kasdien, turiu aukštus švaros standartus, noriu, kad keliaujantieji jaustųsi jaukiai ir saugiai“, – sako Jolanta ir pritildžiusi muziką pradeda pasakoti 36 metus trunkančią kelionę Kauno gatvėmis.
Pradėjo nuo Kauno taksi parko
Kaunietė Jolanta Kuprevičienė iš pradžių įsidarbino Kauno taksi parke užsakymų centro skambučių operatore. Sužinojusi, kad darbovietė komplektuoja vairuotojų mokymo grupes, moteris užsirašė į kursus. Jau turėjo mėgėjo teises, bet čia reikėjo įgyti ir naujų kategorijų, tad 9 mėnesius mokėsi kelių eismo taisyklių, vairavimo, išmoko rinkti variklį ir net įgijo trečią autošaltkalvio kategoriją.
Baigusi kursus gavo pasiūlymą dirbti taksi vairuotoja.
„1988 m. spalio 7 d. pirmą kartą išriedėjau taksi automobiliu į gatves. Neįtikėtinai nustebino, kad pirmoji darbo diena buvo vainikuota 5 rublių arbatpinigiais“, – šypsodamasi prisiminė pašnekovė.
Tuomet Kauno taksi parke buvo 750 automobilių ir dirbo beveik 1,5 tūkst. vairuotojų. Moterys dėl saugumo dirbo iki 22 val. Skilus Kauno taksi parkui, Jolanta perėjo dirbti į bendrovę „Greitasis taksi“. Žlugus įmonei, jai teko dirbti firmose „Taksi greičiau“, „Vyto taksi“, „Etransport“. Šiuo metu ji darbuojasi bendrovėje „Uber“.
Iš Kauno jai yra tekę vežti klientus į Lenkiją, Latviją, Estiją, Baltarusiją. Ji dar mena, ką reiškia naudotis popieriniais žemėlapiais, mat anuomet nebuvo išmaniųjų navigacijų.
Dalyvavo Baltijos kelyje, Sausio 13-osios įvykiuose
Jeigu reikėtų įsivaizduoti laiko tarpą, kiek Jolanta Kuprevičienė dirba taksiste, derėtų sugrįžti į istorinius Lietuvai metus: 1988-aisiais prasidėjo Atgimimas, 1989-aisiais vyko Baltijos kelias, 1990 m. buvo atkurta Lietuvos Nepriklausomybė, o 1991 m. vyko kruvini Sausio 13-osios įvykiai. Šiuo istoriniu Lietuvai periodu Jolanta ir pradėjo vairuoti taksi.
„Su kolegomis taksistais dalyvavome Baltijos kelyje. Menu, 1989 m. rugpjūčio 23 d. važiavome į Palangos kempingą pailsėti. Tuomet būdavo susirenka du bičiulių taksistų ekipažai ir kur nors keliauja. Baltijos kelyje sustojome prie Kryžkalnio į bendrą eilę. Buvome pakylėti, jautėsi tautos bendrystė, neįtikėtinai nustebome, kad dalyvavo tiek daug pilietiškų žmonių. Iki pat Palangos – jokių tarpų. Kūrėme istoriją!“, – prisiminimais dalinosi taksistė Jolanta Kuprevičienė.
Pašnekovė prisiminė ir toliau sekusius lemtingus Lietuvos įvykius.
1991 metų sausio 13-osios naktį ji praleido ant ratų. Taksistams, medikams ir kitiems naktį dirbusiems specialistams buvo liepta stebėti miesto gatves, o jei pastebės kariškių judėjimą, neramumus gatvėse ar kažką panašaus – nedelsiant pranešti dispečeriams.
„Kelias naktis taksistai patruliavo Kaune per Sausio 12-13 d. įvykius. Žmones vežėme į Sitkūnus, Juragius, Vaižganto gatvę, kur buvo visi susirinkę, jei kariškiai bandytų, ką nors daryti. Visus žmones vežėme nemokamai, jautėme, kad tos naktys bus lemtingos Lietuvai, norėjome prie to kaip nors prisidėti ir mes, paprasti taksistai“, – sakė J. Kuprevičienė.
Jos laikas – naktis
Jolanta mėgsta tamsų paros metą, tad dirba nuo 18 val. iki tol, kol būna užsakymų – 2 val. nakties ar net paryčių. Moterų taksisčių ji sutinka nedaug, prieš kokius 6 metus Kaune jų skaičiavo vos keturias, o dabar taksisčių žymiai daugiau, tačiau dažniau jos renkasi dieninį darbo laiką.
Darbą Jolanta įprastai pradeda nuo degalinės, ten ramiai išgeria kavos, susikaupia, o tuomet sėda laukti užsakymų.
„Koks yra naktinis Kaunas? Gražus miestas, tik jaunimas naktį laksto kaip pamišęs, lyg nuo grandinės nutrūkęs. Palyginus su Vilniumi, ten visą parą vyksta veiksmas, o Kaune judesys naktį aprimsta, gatvės ištuštėja“, – sakė pašnekovė.
Taksistė prasitarė, kad Kaune yra vietų, kur nelabai norisi važiuoti, tačiau vis tiek važiuoja.
„Raudondvario plente yra „Holivudo“ bendrabutis, taip pat bendrabučiai Partizanų g. 3, 5, 7 ar A. ir J. Gravrogkų g. 17, kur tenka vežti priklausomybių kamuojamus žmones. Tačiau metams bėgant dalis gyventojų tvarkosi, vaizdas po truputį keičiasi“, – pastebi ji.
Pašnekovė negali pamiršti atvejo, kai su keleiviu vijosi autobusą.
„Vienas nuožmaus veido žmogus priėjęs prie taksi automobilio pasakė, kad ką tik išvyko paskutinis autobusas į Rokiškį, jis teturi 7 eurus ir pasiteiravo, ar spėsim jį pavyti. Maniau, pagausim prie „Savo“. Teko gerokai paspausti, bet pasivijom jį tik Jonavoje. Įlėkę į stotį matom, kad, jis jau išvažiuoja. Ėmiau stabdyti autobusą, rodyti signalus, mosuoti rankomis, galiausiai jo durys atsidarė ir paėmė keleivį. Vyriškis norėjo man duoti tuos 7 eurus, bet jam dar reikėjo įsigyti autobuso bilietą, tad nieko neėmiau. Jis žadėjo susirasti mane vėliau ir sumokėti užsirašė telefono numerį. Džiaugiausi, kad spėjome, kad pavyko padėti keleiviui, o pinigai buvo paskutinėje vietoje. Tiesa, praėjus daugiau, nei mėnesiui sulaukiau jo skambučio, kvietė susitikti ir sumokėjo už tą ekstremalią kelionę“, – mena J. Kuprevičienė.
Buvo šešiskart užpuolę
Taksistė įsitikino, kad naktinis darbas neatsiejamas nuo rizikos – šešis kartus buvo užpulta. Tiesa, ji atkreipė dėmesį, kad anksčiau taksistų bendruomenė buvo itin bendruomeniška, tad per racijas pranešusi apie nedraugiškus keleivius, akimirksniu sulaukdavo kolegų pagalbos.
„Seniau, kai vakare skriedavo avarinį signalą įsijungęs taksi – policija žinodavo, kad taksistai skuba į pagalbą kolegoms ir niekas nestabdydavo, suprasdavo, kad skubam gelbėti. Kartą Žaliakalnyje girtas keleivis naktį atsisakė mokėti už kelionę, nelipo iš mašinos, teko pasiginčyti, nors nemėgstu į konfliktus veltis. Tuomet padėjau jam išlipti, ištraukiau iš automobilio. Vyras atkuto ir vožė man per veidą. Tada gavo atgal. Mačiau, kad geruoju nesibaigs, tad puoliau į automobilį per racijas kviestis pagalbos. Bet jis neatstojo, ėmė gainiotis mane aplink automobilį. Ačiū Dievui, per raciją spėjau riktelėti adresą ir kolegos iš balso suprato, kas dedasi. Netrukus jis mane pagavo, čiupo už striukės, aš išsinėriau iš jos ir likau tik su trumpom rankovėmis. Laimei, tuo metu kaip tik atskubėjo pagalba – privažiavo pilnas kiemas taksistų. Be proto daug! Situaciją pavyko greit išspręsti, bet kas žino, kaip būtų pasibaigę, jei pagalba nebūtų atvykusi…“, – kalbėjo Jolanta Kuprevičienė.
Į pagalbą kolegoms skuba ir ji pati – teko vidury nakties vykti prie Romainių kapinių, kur vienam taksistui nuleido padangą. „Gera padėti, juk esam kolegos, bendruomenė“, – teigė vairuotoja Jolanta.
Kartais kelionės virsta vakarėliais
Vairuotoja džiaugiasi, kad per daugiau kaip tris dešimtmečius užsidirbo ilgamečių klientų pasitikėjimą, tarp kurių išskirtų 18 metų vežiojamą norvegą ir keliolika metų ją kviečiančius du danus. Vos atskridę iš užsienio, jie skuba skambinti Jolantai.
Darbe pasitaiko ir linksmai nusiteikusių kompanijų, tuomet kelionė virsta nedidele švente.
„Menu kaip vežiau keleivius į naują barą „14 stotelė“. Jie prasitarė, kad vyksta į roko vakarą. Radijas kaip tik užgrojo grupės „AC/DC“ kūrinį „Hells Bells“, kompanija sukluso, pagyrė garso takelį, pradėjo dainuoti. Kadangi mėgstu tokią muziką, vežiojuosi „AC/DC“, „Def Leppard“ ir panašių grupių kompaktus, uždėjau vieną, pagarsinau muziką ir visi linksmai važiavome, buvo vakarėlis taksi automobilyje. Stogas kilnojosi! Gera prisiminti“, – šypsodamasi kalbėjo J. Kuprevičienė.
Keleiviai irgi įsimena keliones su Jolanta.
„Neseniai vežiau smagią kompaniją: vienas jaunas vyras stebėjosi, kad pirmą kartą gyvenime važiuoja su taksi vairuotoja moterimi, o kitas prisiminė, kad dar vaikystėje jį su tėvais vežiau didele mašina – 6-viečiu „Minivenu“. Sakė, kad ši vaikystės kelionė jam paliko neišdildomą įspūdį. Tiek metų praėjo, o mane dar prisimena“, – stebėjosi taksistė.
Šiuo metu Jolanta dirba „Uber“ platformoje ir yra pasiekusi aukščiausią – deimantinį – lygį. Programėlė skaičiuoja, kad per 4 mėnesius vairuotoja atliko 921 kelionę, o 600 keleivių įvertino šias keliones 5 žvaigždutėmis.
„Aš – perfekcionistė, myliu savo darbą ir stengiuosi jį atlikti gerai. Siekiu, kad mano keleiviai būtų patenkinti. Vežu atidžiai, kasdien valau automobilį“, – pažymėjo ji.
Nuotaikas reguliuoja „Žalgiris“
Veždama keleivius J. Kuprevičienė laikosi kelių taisyklių: vengia kalbų apie sportą, religiją, politiką, kad nekiltų konfliktas. Fone dažniausiai skamba radijas „M-1 plius“, pasak jos, tai sukuria neutralią atmosferą.
Ji pastebi, kad klientų nuotaikas stipriai veikia Kauno „Žalgirio“ krepšinio rungtynių rezultatai.
„Kai išlošia – tada visi geri, mieli, draugiški ir paslaugūs, bet jei tik pralošia – matyti agresija, pyktis, kiti vairuotojai lekia susinervinę, pypina, užlindinėja prieš pat nosį, koliojasi, burbuliuoja per stiklą. „Žalgiris“ stipriai reguliuoja miesto nuotaikas!“, – teigė ilgametė taksistė.
Vaidino spektakliuose su mistikos elementais
Jolanta Kuprevičienė yra vaidinusi keliuose spektakliuose-pasirodymuose taksi automobilyje: 2022 m. – „Taksai. Bandymai įveikti atstumus“ (rež. Kristina Werner), o 2023 m. pasirodė projekte „Taksai. Kryptis – Kaunas“ (projekto idėjos ir scenarijų autorės – Kristina Werner ir Adelė Šuminskaitė), kur jos kelionės kryptis vadinosi „Kauno šnabždesiai“.
„Pastarajame spektaklyje mano tema buvo mistika. Žinau, kad turiu angelą sargą. Jis mane yra išgelbėjęs ne iš vienos situacijos. Turėjau labai stiprią avariją veždama keleivius į Palangos oro uostą. Gabenau dvi moteris, kurios ties Kėdainiais sugalvojo važiuoti senuoju keliu, mat taip vaizdingiau. Išvažiuojant iš Kėdainių naujoje sankryžoje pamačiau iš šono artėjantį baltą „Nissan“, jis važiavo net nestabdydamas, staiga gavau smūgį į galą, mano mašina apsivertė ant šono, ant dviejų ratų, o iš priekio tuomet atvažinėjo vilkikas. Tik spėjau pagalvoti: čiuošim po „fūra“ ir bus amen. Bet staiga kažkokia nematoma ranka apsuko mano mašiną 180 laipsnių kampu, pastatė ant ratų ir – nosimi į Kauną. Kažkas apsaugojo. Iškviečiau policiją“, – pasakojo Jolanta.
Kaip pati sako, angelo sargo apsaugą ji patyrė ir dar vienos kelionės metu. Už miesto norėjo ja pasinaudoti.
„Porą dienų prieš kelionę valiau mašiną ir pro šalį kaip tik ėjo įgaliotinis, pasisveikino, pasiteiravo, ar naktį dirbdama turiu kuo apsiginti. Atsakiau, kad ne. Tada jis įdavė man į rankas dujų balionėlį. Po dviejų dienų už miesto mane pasikėsino išprievartauti. Griebiau balionėlį ir visą išpurškiau, tada išmečiau tą vyrą iš mašinos ir tiesiu taikymu nuvažiavau į policiją. Laimingai baigėsi, lyg kas Iš Aukščiau apsaugojo“, – mena Jolanta.
Pailsi namuose
Kaip po daugybės kilometrų miesto gatvėmis vairuotoja pailsi? Daugiausia laiko ji skiria šeimai: dukrai, anūkei, žentui, kuris, beje, irgi dirba vairuotoju, tiesa, tolimųjų reisų.
„Su žentu randame bendrą kalbą – jis villkiko vairuotojas. Menu, prieš 18 metų užsimaniau būti vilkiko vairuotoja, darbo stažas ir kategorijos leido, bet tuomet nebuvo komplektuojama grupė, žadėjo pranešti, kai rinks. Sutapo, kad panašiu metu pradėjo lauktis dukra. Pagalvojau, aš išvažiuosiu, žentas išvažiuos, ką jinai viena Lietuvoje su vaiku darys, nes jau sirgo išsėtine skleroze. Nusprendžiau likti dirbti taksiste. (…) Pailsiu namuose. Grįžusi leidžiu sau aštuonias valandas pamiegoti, tai vienintelė mano pramoga ir prabanga. Atsikėlusi namie tvarkausi, gaminu šeimai valgyti, rūpinuosi. Anksčiau su kolegomis dar vykdavome žvejoti, bet tie laikai jau seniai praeity… Ištiko gyvenimas“, – sako 36 metus taksi vairuojanti Jolanta kuprevičienė.
Atsisveikindama ji taria: „Linkiu visiems mylėti savo darbą, gerbti žmones ir būti vieni kitiems supratingesniems. Iki pasimatymo kelyje!“.