„Valstybinės žemės perdavimas savivaldybėms suteikia joms daugiau galių priimti vienašalius ir kartais labai abejotinus sprendimus dėl teritorijų užstatinėjimo”, – įsitikinęs Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto Teritorijų planavimo centro vadovas dr. Evaldas Ramanauskas. Plačiau apie tai pakalbėti jis sutiko atsakydamas į naujienų portalo „Kas vyksta Kaune” užduotus klausimus.
– Savivaldybės, bent Kauno miesto, ir anksčiau galėjo perimti valstybinės žemės sklypus, jei tik vietos valdžiai (nebūtinai vien merui) kildavo noras ką nors pastatyti nusižiūrėtoje teritorijoje. Tuomet derindavo reikalus su šalies centrine valdžia ir pasiekdavo savo tikslą, kuris (kalbant apie konkrečius statinius) gal anksčiau nebuvo fiksuotas jokiame Kauno miesto vystymo strateginiame plane. Bet kai prireikia tikslui pateisinti, atsiranda ir priemonė, pavyzdžiui, „prieš 15 metų numatytas planas” (statybai miesto valdžios rūmų?) prie Kauno pilies. Savivaldybei, skubančiai užsakyti rūmų techninį projektą, toks „pamarinuotas viešumas” – parankus, o visuomenei?
– 2014 metais patvirtintame Kauno miesto bendrajame plane šioje teritorijoje yra numatyta mišri centro zona, kurioje galimas urbanizuotos teritorijos vystymas. 2016 metais parengtas detalusis planas „Teritorijos tarp P. Vileišio tilto, Jonavos g., Šauklių g. ir Šv. Gertrūdos g., Kaune, detalusis planas” buvo keičiamas 2023 metais.
Šių planų rengimo metu buvo atliktos visos privalomos viešinimo procedūros. Bendrasis planas, taip pat detalieji planai buvo suderinti, patikrinti ir patvirtinti. Todėl visos reikiamos viešinimo procedūros buvo atliktos, ir visuomenė galėjo susipažinti su šios teritorijos planavimo sprendiniais. Detaliajame plane konkrečiai nurodytos galimos žemės paskirtys – visuomeninės paskirties teritorijos, bendro naudojimo teritorijos, želdynai, susisiekimo teritorijos. Tiesa, pernai dalyje šiuo metu sprendžiamo sklypo papildomai numatyta ir galimybė komercinei paskirčiai…
Tai, kad savivaldybė nusprendė šią teritoriją panaudoti savo poreikiams – perkelti savivaldybės administracijos institucijas, yra teisėtas jos sprendimas, tačiau kokiu būdu jis priimtas, tai jau kitas klausimas. Dalis visuomenės, architektų, kultūros veikėjų mano, kad ši teritorija galėtų būti panaudota reikšmingesnių visuomeninių kultūros objektų statybai. Jiems galima visiškai pritarti, nes savivaldybės institucijos turėtų būti išdėstytos miesto centre, arčiau dabartinio pagrindinio savivaldybės administracijos pastato, kuris daug patogiau pasiekiamas.
Senamiesčio vieta prie Kauno pilies yra jautri kultūros paveldo požiūriu, taip pat ji svarbi miesto svečiams, lankytojams, todėl šios teritorijos panaudojimas turėtų būti skirtas kultūrinei, pramoginei, bet ne administracinei paskirčiai.
– Norėčiau dar paklausti, ar dažnai susilaukia Jūsų vadovaujamas centras Kauno miesto savivaldybės kvietimo profesionaliai ją pakonsultuoti, įgyvendinant pačios susigalvotus „momentinius” arba ilgiau trunkančius statybų planus?
– Savivaldybė turi savo įmonę SĮ „Kauno planas”, kurioje dirba teritorijų planavimo, urbanistikos, transporto, inžinerinės infrastruktūros specialistai. Todėl pagrindiniai klausimai, žinoma, yra sprendžiami jau ilgą laiką veikiančios įmonės specialistams padedant. Esant poreikiui, atskirais klausimais, kai reikalingas išsamesnis mokslinis teritorijos vystymo pagrindimas, yra kreipiamasi ir į mūsų institucija. Tais atvejais tenka bendradarbiauti su SĮ „Kauno planas”. Visgi, reikia pasakyti, kad galutinį sprendimą dėl teritorijos vystymo priima užsakovas – Kauno miesto savivaldybė.
– Šių metų pradžioje miestams ir miesteliams, pagal anksčiau atliktus Žemės įstatymo pakeitimus, perduota valstybinė žemė. Kauno savivaldybei patikėta valdyti mieste daugiau nei 5 tūkst. ha valstybinės žemės. Panašų perdavimą Aplinkos ministerija dabar rengia ir kaimo vietovėse esančioms savivaldybėms. Pagrindinis tikslas – spartesnis žemės nuomos, sklypų padalinimo, patikėjimo sutarčių sudarymas. Per kiekvieną Kauno miesto savivaldybės tarybos posėdį daugiausia politikų svarstomų klausimų yra susiję su žemės sklypų naudojimu. Tiesa, kai kuriais atvejais nusišalina nuo svarstymo tiek nuo 2015-ųjų tiesiogiai Kauno meru išrinktas Visvaldas Matijošaitis, pirmininkaujantis posėdžiui, tiek 3 tarybos nariai – jo sūnūs bei žmona. Sprendimą, kokio jiems reikia, taryba priima „bendru sutarimu”. Tai gal visai gerai, kad valstybinė žemė greičiau bus „įveiklinta”, kai yra „miesto rankose”?
– Žemės valdymo perdavimas savivaldybėms sutrumpina procedūras bei paspartina sprendimų priėmimą. Jei žemė bus panaudota visuomenei naudinga kryptimi – viešųjų erdvių formavimui, parkų steigimui, gatvių įrengimui, vaikų įstaigų kūrimui bei kitų reikšmingų aplinkosauginių klausimų sprendimui, kas ypač svarbu didėjant klimato kaitos grėsmei, tuomet viskas bus gerai.
Tačiau esmė yra ta, kad šio proceso negalima užtikrinti, nes nėra nustatyta jokių reikalavimų dėl valstybinės žemės panaudojimo tikslų ir jos apsaugos. O svarbiausia – nėra jokios centrinių valdžios institucijų – Vyriausybės, Aplinkos ministerijos kontrolės dėl racionalaus žemės panaudojimo. Todėl negalima atmesti atvejų, kad savivaldybės gali savo nuožiūra nepaisyti daugelio darniojo vystymo principų, strateginių šalies tikslų, susijusių su klimato kaita, ar kitų visuomenės poreikių.
Kaip rodo patyrimas, savivaldybių vadovai, tenkindami vystytojų pageidavimus, dažnai spaudžia tiek savo specialistus, tiek planų rengėjus sudaryti kuo platesnes statybos galimybes, neretai verčia numatyti užstatymą vandens telkinių pakrantėse ar kitose saugotinose vaizdingose vietose. Žemės sklypai dalinami statyboms, visai neįvertinant to, kad daugelio miestų plėtros teritorijų trūksta želdynų, viešųjų erdvių, infrastruktūros koridorių, stinga vaikų įstaigų. Svarbu pastebėti, kad žemės sklypai užstatymui formuojami taip pat potvynių grėsmės zonose, neatsižvelgiant į galimas neigiamas pasekmes.
– Prieš keletą dešimtmečių entuziastai puoselėjo dvimiesčio planą ir svajojo sujungti Vilnių bei Kauną, su stipriu administraciniu centru pakelėje – gal Elektrėnuose. Daug numatė strategijų, bet iš visų jungčiai įvykti strateguotų veiksmų savivaldybėms nepavyko sutarti net dėl vieningo dviem didmiesčiams viešojo transporto bilieto įvedimo. Abu miestai dabar plečiasi, nebūtinai artėdami vienas prie kito, „įveiklindami” neužstatytas teritorijas savo pakraščiuose. Jau ir miškų žemė statytojams parūpo. Bet..?
– Dvimiesčio idėją iškėlė gerb. prof. Jurgis Vanagas, kuris siekė sudaryti galimybes Vilniui patekti į aukščiausią tarptautinį miestų lygmenį, kas visais požiūriais miestui ir šaliai suteiktų naują ekonominį bei socialinį įvaizdį. Šios idėjos įgyvendinimui reikalingi planavimo dokumentai, valstybinis valdymas, tačiau nei vieno, nei antro nėra.
Pagal dabartinį teisinį reguliavimą, teritorijų plėtojimo klausimus kiekviena savivaldybė daugiau sprendžia atskirai. Tyrimais nustatyta, kad savivaldybės savo bendruosiuose planuose pagrindinį dėmesį skiria urbanistinei plėtrai, kuri daugeliu atvejų kelis kartus viršija esamas užstatytas teritorijas ir yra nepagrįsta. Kai kuriose savivaldybėse nauja plėtra net 5-8 kartus viršija esamas užstatytas teritorijas (pavyzdžiui, Elektrėnų).
Tokiu būdu tik skatinama urbanistinė drieka, kuri vyksta visomis kryptimis be jokios strategijos. Dvimiesčio atveju, tai – labai žalingas procesas, nes taip nėra sudaromos prielaidos kompaktiškoms urbanistinėms struktūroms formuotis, kas būtų ypač svarbu efektyviam jo funkcionavimui.
Galima teigti, kad savivaldybės teritorijų planavimo srityje, siekdamos kuo greitesnės ekonominės naudos, nepaiso nei urbanistinių principų, nei ekologinių reikalavimų, nei kitų naujų galimų klimato kaitos grėsmių pasekmių. O racionalų teritorijų naudojimą ir darnią plėtrą turinti užtikrinti Aplinkos ministerija šio proceso nevaldo.
Pavyzdžiui, užsienio šalyse, tokiose kaip Olandija, Vokietija, Danija ir kitose, teritorijos naudojamos žymiai atsakingiau. Šiose šalyse urbanistinių struktūrų suformavimui naudojama žemės sklypų konsolidacija, sprendžiamas gamtinių teritorijų atkūrimas, siekiama pirmiausiai kuo efektyviau panaudoti esamas užstatytas teritorijas, atlikti jų konversiją ir pan. Tuo tarpu Lietuvoje priešingai – žemė nesaugoma ir netausojama, dažnai jos visiškai nesiekiama panaudoti kokybiškos aplinkos formavimui.
– Tačiau Lietuvoje gal taip vadinamos kaimiškosios savivaldybės su valstybine žeme kaip tik elgsis ir sąžiningiau, ir atsakingiau nei miestuose?
– Abejotina. Perdavus valstybinę žemę kaimo vietovėse, atveriami savivaldybėms dar vieni nauji keliai vystyti „žemės prekybos verslą” dėl tariamų investicijų, nepaisant viešojo intereso. Tikėtina, sprendimai dėl teritorijų planavimo ir žemės naudojimo taps dar labiau priklausomi nuo siaurų interesų grupių ar savivaldybės norų, kurie dažnai būna nepagrįsti.
Remiantis esama savivaldybių žemės naudojimo ir teritorijų planavimo patirtimi, akivaizdu, kad mūsų šalyje žemė dažniausiai naudojama be jokios kontrolės, ribojimų ir pagrindimo.
Todėl įvertinant tokios veiklos minėtas neigiamas pasekmes, savivaldybėms neturėtų būti perduota teisė valdyti valstybinę žemę, neužtikrinus kontrolės ir esminio žemės panaudojimo pagrindimo.
