Kaune šį savaitgalį debiutuoja Gintaro Varno režisuojamas spektaklis „Kartoteka“, nukeliantis į Antrojo pasaulinio karo metus ir sugražinantis į šias dienas. Vaidinime stingdo chaoso ir beprasmybės būsena, tačiau nestinga ir šviesos. Spektaklis sukurtas pagal žinomo lenkų dramaturgo, poeto Tadeuszo Różewicziaus pjesę „Kartoteka“, parašytą 1959-aisiais.
Per naktį peržvelgs visą gyvenimą
Spektaklio „Kartoteka“ veiksmas vyksta pagrindinio herojaus kambaryje. Veikėjas yra vienišas, nusivylęs, pasimetęs, tebejaučiantis praėjusio karo traumas, pavargęs, praradęs savo gyvenimo kontrolę. Jo namai primena gatvę, kurioje su įvairiais reikalais vis atsiranda įvairaus plauko žmonės. Vaidinime pristatomi skirtingi pagrindinio veikėjo gyvenimo epizodai, primenantys biografijos puslapių rinkinį – kartoteką.
Pasak režisieriaus Gintaro Varno, kūrinyje netruks siurrealizmo, metafizikos ir net sapnų poetikos.
„Ši pjesė pasakoja apie vaizduotės pasaulį, prisiminimus, sapnus, vizijas, gyvenimo personažus, kurie grįžta nuo pat vaikystės laikų. Čia atgyja įvairūs sutikti žmonės, kurie pateikia savo sąskaitas, skolas, baksnojama ir į sąžinės reikalus, primenamos išdavystes, netgi žmogžudystė. Pagrindinis veikėjas Herojus neturi vardo, bet kartu turi daugybę vardų, kas kaip nori, taip į jį kreipiasi. (…) Tai viso gyvenimo kartoteka, kuri prabėga per vieną nemigo naktį“, – kalbėjo G. Varnas.
Pasiteiravus, kodėl būtent dabar ėmėsi kurti pagal šią lenkų pjesę, režisierius teigė, kad tam atėjo laikas.
„Mūsų laikas yra tarp dviejų karų (Antrojo pasaulinio ir Rusijos karo Ukrainoje, galbūt Trečiojo pasaulinio) yra kažkoks keistas laikas, kuriame kiekvienas turi įvertinti savo gyvenimą“, – teigė G. Varnas. Jis pridūrė, kad vos kelis spektaklius per jo karjerą pavyko sukurti taip lengvai, sklandžiai, be kančių, kaip šį. „Gimė, tarsi savaime“, – atskleidė jis.
Groteską ir absurdą sustiprins lėlių choras
Pagrindinį – Herojaus – vaidmenį kuriantis aktorius Dainius Svobonas atviravo, kad buvo įdomu susipažinti su lenkų autoriumi T. Różewicziumi taip artimai bei kurti su absurdu, grotesku ir tikrove susipynusį pasakojimą, kuriame dingsta laikas, vardai, pavardės.
„Kodėl spektaklis turėtų dominti žiūrovus? Nes tai yra susitikimas su savimi. Kiekvienas žmogus bus paragintas atlikti savo gyvenimo kartotekos peržvalgą“, – tikino D. Svobonas.
Jo kuriamas personažas spektaklyje prisimins savo gyvenimą nuo 5 iki 80 metų amžiaus. Tuo periodu jis bus vadinamas apie penkiolika vardų.
„Esamasis laikas yra tobulas praeities žudikas. Pats žiauriausias, nes nesusijęs su savo auka“, – spektaklio ištrauką pateikė aktorius ir pridūrė: „Spektaklyje yra ir šviesos, kuri privers susimąstyti: daryti taip, kaip reikia, ar išlikti savimi? Šis personažas išlieka savimi“, – atskleidė D. Svobonas.
Kostiumų ir lėlių dailininkė Julija Skuratova pažymėjo, kad spektaklyje stiprų įspūdį kurs penkios lėlės.
„Lėlės vaidina chorą, pagal pjesę tai trys seniai, komentuojantys ir dalyvaujantys veiksme. Vaidins ir kitos dvi lėlės: viena pasakos Herojaus vaikystės atsiminimus, o kita kalbės jo vaikystės draugo lūpomis. Lėlės itin tinka pavaizduoti tai, kas nerealistiška, tarkim, poeziją, groteską“, – teigė J. Skuratova.
Lengvai nėrė į vaidmenis
Veikėjo Herojaus tėtį ir mokytoją vaidinantis aktorius Saulius Čiučelis išskyrė, kad groteskiškus personažus jam įdomu kurti.
„Įdomi spektaklio konstrukcija, personažai ateina iš Herojaus sapnų, prisiminimų, vizijų. Jie neturi buitiškumo“, – pažymėjo S. Čiučelis ir šypsodamasis pasidalino: „Kartu su Herojaus mamą vaidinančia aktore Inga Mikutavičiūte nustebome, kai per pirmą repeticiją režisieriui skirstant vaidmenis paaiškėjo, kad būsime Dainiaus Svobono tėvai. Repeticijos prasidėjo nuo išgąsčio, o baigėsi didžiule laime“, – šypsodamasis kalbėjo aktorius.
Mamos ir damos vaidmenis kurianti aktorė Inga Mikutavičiūtė dalinosi, kad kūrybinis procesas buvo lengvas, įdomus ir įtraukiantis.
„Kūrybinis procesas klojosi lengvai, nes režisierius itin pasitiki aktoriais, suteikia laisvę. Be to, šioje pjesėje beveik nėra nereikalingų žodžių, čia viskas sutelkta į minties išsakymą, tai atpalaidavo, skatino vaizduotę. Tiesiog neri į vaidmenį ir mėgaujuosi“, – teigė I. Mikutavičiūtė.
