„Unikali vieta Kaune, kur telpa visa Lietuva. Tačiau ne visi kauniečiai ją žino“, – nuo 1966 metų Kauno centre veikiančią „Saulutės galeriją“ pristato ilgametė jos darbuotoja Loreta Martinkevičienė. Anksčiau norint patekti į šį tautodailės saloną net reikėdavo įsigyti bilietą. Tie laikai jau seniai praeity, o „Saulutė“ jau beveik šešis dešimtmečius kviečia lankytojus į įspūdingą šiaudinių sodų, kraičio skrynių, verpsčių ir tautinių juostų pasaulį.
Apie „Saulutės galeriją“ pasakoja nuo 1992 m. čia dirbanti vyriausioji buhalterė Loreta Martinkevičienė.
Sutelkė tautodailininkus
Buvusiuose žydų pirklio Dovydo Ritenbergo XIX a. statybos namuose 1966 m. įsikūrė Lietuvos liaudies meno draugijos skyrius, šiuo metu vadinamas Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrija. Šįmet ji mini 58-tą gimtadienį. Patalpose iš pradžių telkėsi savamoksliai, rankomis kūrę liaudies meną.
Šiuo metu Kauno bendrija telkia apie 400 tautodailininkų: audėjų, mezgėjų, kalvių, drožėjų, puodžių, skulptorių, grafikų, tapytojų, keramikų, juvelyrų, pynėjų, o galerijoje galima rasti daugiau kaip šimto meistrų darbus. Jauniausiam meistrui – 19 m., jis gamina apyrankes, o vyriausiai – 94-eri, tai kojinių mezgėja Vida Tarnapavičienė.
Rengia parodas, plenerus
„Čia nerasite jokių gaminių iš plastmasės, sintetikos – viskas tik iš natūralių medžiagų. Net pirštinių siūlai pagaminti Lietuvoje, iš Skriaudžiuose augančių avių kailio“, – pasakojo L. Martinkevičienė ir pridūrė: „Čia rengiamos šiaudinių sodų parodos, eksponuojami keramikų, kalvių darbai, vyksta tapytojų plenerai. Iki Nepriklausomybės atkūrimo norint užeiti į šią parduotuvę reikėdavo įsigyti bilietą, nesvarbu, pirksi ką nors, ar ne. Prie durų buvo stalelis, sėdėjo kasininkė. Galima sakyti, ši galerija buvo prilyginama muziejui.“
Galerijoje yra kelios prekių sekcijos: tekstilė (mezginiai, siuviniai, lininiai drabužiai, juostos, lėlės), medžio dirbiniai (prieverpstės, rūpintojėliai, kryžiai), metalas (kalvių darbai), keramika (puodynės, puodeliai, ąsočiai, vazos, namų židiniai), pinti gaminiai (šiaudiniai sodai, krepšiai, padėklai, kalėdiniai žaisliukai), odos gaminiai (darbo knygos, fotoalbumai), gintaro dirbiniai (papuošalai, rožančiai), tapyba (paveikslai, atvirukai). Dalis prekių turi tautinio paveldo produkto sertifikatus.
Sugrįžę aplanko „Spurginę“ ir „Saulutę“
„Tai unikali vieta, vienintelė tokia parduotuvė Kaune. Čia telpa visa Lietuva: kryždirbystė, puodininkystė, audininkystė ir kt. Mūsų meistrai audžia, kaip prieš šimtą metų, kaip žiedė puodus prieš šimtmetį, taip ir dabar. Saugojame etnokultūros tradicijas, puoselėjame tautodailę “, – teigė L. Martinkevičienė ir pažymėjo, kad į Kauną užsukę svečiai ar užsienio lietuviai skuba aplankyti panašiu metu Kaune įkurtas „Spurginę“ ir „Saulutės galeriją“.
Po daugelio metų čia sugrįžę lankytojai palieka stiprų įspūdį.
„Ateina 10-15 metų Lietuvoje nebuvęs žmogus iš Amerikos, Australijos ir stebisi: čia ta senoji „Saulutė“?! Ir matau žmogaus akyse ašaras… Dėl tokių akimirkų dirbčiau ir veltui, žmonių džiaugsmas viską atperka. Kartą užėjo vaikinukas, pasiteiravo, ar čia ta senoji liaudies meno „Saulutė“. Sakė, kad jam Amerikoje gyvenanti močiutė daug apie šią vietą pasakojo. Gaila, kad ji negali atvykti į Lietuvą, tai jis iškart puolė skambinti telefonu, nors ten buvo ankstus rytas. Pradžiuginta močiutė liepė pažiūrėti, kas toj ir kitoj parduotuvės vietoj yra. Jai buvo brangi ši vieta. Emocingas pokalbis palietė ir mus“, – kalbėjo L. Martinkevičienė.
Praeiviai nustemba
Pasitaiko, kad ir po daugiau kaip 50 veiklos metų, apie galeriją pirmą kartą sužino ne vienas miesto senbuvis. Pašnekovė svarstė, kad jaunimas apie šią įstaigą, ko gero, išvis negirdėjęs. Kai prieš kelerius metus rekonstravo S. Daukanto gatvę, kur „Saulutės galerija“ įsikūrusi, praeiviai eidami vis žvilgteldavo į vitriną pasitaisyti plaukus. „O tada įsižiūrėdavo, kas yra viduje, matydavome, jų akys tik plečiasi, plečiasi ir nekantraudami jie užeidavo į vidų, stebėdavosi, kad Kaune yra tokia vieta. Kartą gretimame name gyvenantys žmonės užėję tarė, kad labai ne laiku įsikūrėme, o mes atsakėme, kad veikiame čia jau daugiau kaip 50 metų. Jie apstulbo“, – šypsodamasi kalbėjo L. Martinkevičienė.
Į galeriją užsuka nemažai užsieniečių. „Nors būna apsistoję Vilniuje, bet jie specialiai atvyksta į Kauną spurgų pavalgyti ir į galeriją lauktuvių iš Lietuvos“, – pažymėjo ilgametė darbuotoja.
Domisi gintaru, saulutėmis, juostomis
Kas domina lankytojus? Pasak darbuotojų, jei užsieniečiai atskrenda lėktuvu – įsigyja smulkmenas: gintarus, pirštines, o jei su mašina – perka ąsočius, puodynes, paveikslus. Lietuviai domisi juostomis, saulutėmis, rūpintojėliais, o vietoj gėlių dovanoms perka paveikslus su gėlėmis. Prieš rugsėjį vaikams perkami kiškučiai, varlytės, vėriniai. Artėjant Vėlinėms populiarios rankų darbo žvakės.
„Žmonės klausia, ar tikras gintaras, jei apyrankė tik 6 eurai, bet prekės yra „iš pirmų rankų“, neturime lentynų mokesčių. Liaudies meistrai išlaiko šią parduotuvę, moka nario mokestį“, – pažymėjo L. Martinkevičienė.
Brangiausia prekė šiuo metu – austas juostų kilimas už 800 eurų, pigiausia – medinis paukščiukas už 20 ct.
Iki rugpjūčio pabaigos „Saulutės galerijoje“ kabo Lietuvos dainų šventės 100-mečiui skirta paroda, kurioje – Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos meistrų darbai. Eksponuojamos specialiai šiai progai sukurtos menininko Manto Mikulevičiaus saulutės, vienuolės sesers iš Paštuvos vienuolyno Ijolės Adomavičiūtės austas tautinis sijonas ir kt.
Populiarėja kraičio skrynios
Pašnekovė atkreipė dėmesį, kad prieš vestuves dabar perka ir jauniesiems dovanoja kraičio skrynias, pirmas į ją įdėtas daiktas būna Santuokos liudijimas.
Jau kurį laiką populiarėja baltų vestuvės ir baltų krikštynos, tad aktyvėja austų juostų pirkimas ceremonijoms.
„Jau nebeliko piršlių rankšluosčių, nunyko tradicija karti piršlį. Dabar austus rankšluosčius perka ir deda į urną“, – teigė L. Martinkevičienė.
Krikštynoms įprastai perka keramikinius angelus ir pan.
Reikia remonto
Pašnekovė pažymėjo, kad patalpoms reikia remonto, tačiau stinga lėšų.
„Išgyvename iš prekybos ir nario mokesčio. Esame priklausomi nuo turizmo – vasarą būna lengviau, žiemą sunkiau. Pirmiausia susimokame už elektrą, kuria žiemą ir šildomės, už vandenį, tuomet pajamų mokestį, „Sodrai“. Pasunkėjo, kai pakilo elektros kainos, bet tiekėjai nuolaidų nedaro. Kreipėmės dėl paramos į verslininkus, jie klausė, o kas man iš to? Rašėme savivaldybei, tačiau sulaukėme atsakymo, kad esame neįdomūs… Visame pasaulyje liaudies menas yra vertinamas. Mes reprezentuojame Lietuvą, tokios įstaigos prilyginamos muziejams, jie turi išlaikymą kaip muziejus“, – akcentavo L. Martinkevičienė ir pridūrė: „Kad tokia įstaiga išliktų, reikia mylėti Lietuvą, tradicijas, stengtis jas puoselėti, saugoti, o tautodailininkai tą ir daro.“
Galerijoje dvelkia autentika: interjeras, baldai čia mažai pakitę nuo įkūrimo.
Ar sulauks „Saulutės galerija“ šimto metų? „Mūsų prekės nebrangios – puodelis kainuoja trys eurai, varpelis – eurą, apie kokią prekybą internetu galima kalbėti? Siuntimas brangiau kainuoja. Išlikimui reikėtų daugiau pirkėjų, bet pirmiausiai – idėjinių žmonių, kurie dirbtų su meile Lietuvos kultūrai“, – teigė L. Martinkevičienė.
Projektą „Kauno unikalumas laiko įspauduose ir dabartyje“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
