Šalia Kauno ąžuolyno parko augęs archeologas prof. Vykintas Vaitkevičius sako, šis parkas yra unikalus ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Šiandien jo išlikimas – pavojuje. „Ąžuolynui kyla daug grėsmių: į jį veržiasi miestas, įkurdinėjami šviesų parkai, svarstoma apie daugiaaukštę automobilių stovėjimo aikštelę“, – atkreipė dėmesį jau kelerius metus ąžuolyno istoriją tyrinėjantis profesorius.
„Kauno ąžuolynas yra ne tik gamtinė, bet ir kultūrinė vertybė. Į jį turime žvelgti kaip į didžiausią brangenybę“, – teigė archeologas, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas prof. V. Vaitkevičius. Leidinyje „Būdas“ (2024, Nr. 2) jis su kolega tyrėju Giedriumi Kuliešiumi išspausdino tyrimą: „Kauno ąžuolyno istorijos atodangos“. Paprašėme pasidalinti svarbiausiomis įžvalgomis.
Išliko, nes nepriklausė miestui
Didžiausias miesto teritorijoje esantis ąžuolynas Europoje – Kauno ąžuolyno parkas – užima apie 70 hektarų. 2018 m. duomenimis, čia auga 618 vertingų medžių: 552 ąžuolai ir 96 liepos.
„Ąžuolynas iki šių dienų išliko tik todėl, kad nepriklausė miestui. Dalis jo buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio nuosavybė, XVI a. antroje pusėje valda atiteko Šv. Kryžiaus bažnyčiai, o 1771-1845 m. priklausė vienuoliams karmelitams. Jei būtų buvęs miesto – būtų iškirstas be jokios žymės, kaip Savanorių prospektas, Ąžuolų (dab. Pelėdų) kalnas, kur augusio ąžuolyno nelikę nei pėdsako. Dabar Ąžuolyno parkas patenka į miškų ploto kategoriją, o jį siekiama perimti, kad taptų miško parku ir atitektų savivaldybei, o savivaldybė – grobuonis“, – sunerimęs prof. V. Vaitkevičius.
XIX a. ąžuolynas atiteko Kauno tvirtovei – karinei komendantūrai, tad jokios civilės statybos čia nebuvo leidžiamos.
Maždaug iki 1928 m. ant Vytauto kalno, Radijo rajone, buvo suplanuoti sklypai, prasidėjo statybos. Visi sklypų savininkai buvo lietuviai – tautos žiedas, šviesuoliai, signatarai, dėstytojai, rašytojai, karininkai, visuomenininkai, vertinę ąžuolyno kaimynystę.
Įdomu, kad nuo Vytauto parko kalno atsiverdavo svarbiausias reginys į miestą, būtent čia sukurta apie šimtą atvirukų su ikoniniu Kauno vaizdu į Laisvės alėją, Soborą.
Ąžuolynas pavojuje
Profesorius V. Vaitkevičius teigia, kad šiandien ąžuolynas yra rimtame pavojuje, priežasčių tam – ne viena.
„Ąžuolynas dūsta nuo miesto, dėl įvairių priežasčių nyksta ąžuolai, tarša – viena jų. Baisu, kaip elgiamasi su ąžuolais už šios teritorijos ribų: mašinos, asfaltas, jokių apsaugos metrų. Lietuvoje medis laikomas tarsi stulpu, kolona. Eini ir matai: užasfaltuotos šaknys, pažeistas kamienas, įrenginėjamos automobilių stovėjimo aikštelės. Žmogus neturi išugdyto jausmo, pagarbos gamtai, dėl to labai skaudu. Raskite mokyklą Lietuvoje, kur būtų rimti gamtosaugos, aplinkosaugos pagrindai, juk sąmoningumą skatinti reikia nuo mažų dienų. Vaikas nežino, jam neperduodama“, – kalbėjo prof. V. Vaitkevičius.
Į pokalbį įsijungęs tyrėjas, mokslinio tyrimo apie Kauno ąžuolyną bendraautorius Giedrius Kuliešius irgi augo šalia Kauno ąžuolyno parko. Jis pastebėjo, kad ąžuolynas prieš 20-30 m. buvo žymiai tankesnis.
„Nusausinimas, melioracija – ąžuolai vargsta, džiūsta, kenčia. Didelis skaudulys – sklypas Vydūno al. 4, kurį norima „nugrobti“ automobilių stovėjimo aikštelei. Tai būtų didelis parko vientisumo pažeidimas“, – teigė G. Kuliešius.
„Ką reikia pastatyti, kad tilptų galybė automobilių? Juk matote, kiek susirenka į koncertus Dariaus ir Girėno stadione. Dar sako, kad tas sklypas istoriškai nesusijęs su ąžuolynu… Gėdos turėtų! Tai būtų tarsi iš kūno išrėžtas gabalas“, – aiškino prof. V. Vaitkevičius.
Jis pažymėjo, kad nuo eilinių gyventojų yra tarsi atskirtas parke įrengtas lengvosios atletikos metimų sektorius.
„Zoną užsodino gyvatvore, bet juk laukymės visada buvo visų. Tai iškylų, renginių vieta. Jį atskirti nuo parko lankytojų neteisinga“, – teigė prof. V. Vaitkevičius.
Gražusis A. Mickevičiaus slėnis – apleistas
Problemų turi ir Gričiupio parkas – buvusi šiaurinė Ąžuolyno riba.
„Gričiupio upelis vargsta, ten leidžiamos nuotekos. (…) Nesaugomas ir drūčiausias, daugiau kaip 5 metrų skersmens, apie 350-ies metų ąžuolas, augantis tarp KTU Chemijos laboratorijos ir Lietuvos zoologijos sodo. Beje, šis medis nukentėjo per zoologijos sodo renovaciją. Iki tol drūčiausias ąžuolas augo Margio gatvelėje, šalia Sugiharos namų, bet jį nupjovė, esą gyventojai išreikalavo dėl keliamos grėsmės… Liūdna, dvi dienas jį pjovė, žmonės verkė, atminčiai rinko skeveldras“, – pasakojo prof. V. Vaitkevičius, po Kauno ąžuolyną vedžiojantis ekskursijas, kurios trunka ir penkias valandas.
Mokslininkas išskyrė Perkūno aikštės viduryje stovintį ąžuolą: „Senieji gyventojai pasakojo, kad senovės lietuviai ten meldėsi, šalia šventoji ugnis kūrenosi, tokia legenda. O svarbiausia baltų vieta buvo Adomo Mickevičiaus slėnis, ten rastos Perkūno kulkos, akmeniniai kirveliai. Jie buvo paaukoti maždaug prieš 2,5 tūkst. metų“, – teigė prof. V. Vaitkevičius ir pridūrė, kad rašytojas A. Mickevičius tą slėnį paskelbė gražiausiu pasaulyje, o jį pamatyti turistai vykdavę net iš visos Europos.
„To meto Europa Kauną žinojo tik A. Mickevičiaus dėka. O kaip slėnis atrodo dabar?..“, – kalbėjo prof. V. Vaitkevičius.
Tyrimo apie Kauno ąžuolyną bendraautorius G. Kuliešius antrino: „A. Mickevičiaus slėnis šiuo metu yra labai apleista vieta, neprižiūrima, ten išlaužyti suoliukai, į Gričiupio upelį leidžiamos nuotekos, tvyro nemalonus kvapas. Pagal gamtos grožį A. Mickevičiaus slėnis turėtų patekti į Lietuvos lankytinų vietų TOP-5. Pernai slėnio vardui suėjo 200 metų, o pats Ąžuolynas skaičiuoja jau 400 metų“, – sakė G. Kuliešius.
Jungtis su LDK
Kauno ąžuolyne augantiems ąžuolams yra 100-320 metų, minėtam drūtuoliui – apie 350 m. Liepų amžius siekia 70-180 m. Ką sako ąžuolų amžius?
„Atimkim 350 metų ir pateksime į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus. Šis ąžuolynas yra jungtis su LDK. (…) Kaunas galėtų tapti vieta, kur važiuotų žmonės vien dėl ąžuolyno, ne dėl koncerto, sporto įvykių ar čempionatų. Jie gautų ekopaslaugas, terapiją. Pernai LSMU baigė pirmoji miško terapeutų laida. Tik laiko klausimas, kada šeimos gydytojas skirs miško terapiją vietoj vaistų – tarkim, per dieną 2 val. pavaikščioti ąžuolyne. Norisi tikėti, kad tai taps masiniu reiškiniu. Mes nevertiname ąžuolyno, kai atvažiuos užsienio ekspertai ir stebėsis, kokį lobį turime, gal tada ir mes susimąstysime?“, – svarstė prof. V. Vaitkevičius.
Kur Europoje artimiausi ąžuolynai mieste?
„Rygoje, Taline, Varšuvoje nėra. Kaunas išskirtinis! Kiti įsimintini ąžuolynai: Stokholme didelė universiteto miestelio dalis yra ąžuolyne, kitas nepaprastai svarbus ir mažai kam žinomas yra Paryžiuje vešantis ąžuolynas, užimantis apie 1 tūkst. hektarų, kur nuo seno įkvėpimo semtis važiuodavo impresionistai, literatai“, – sakė prof. V. Vaitkevičius ir tęsė: „Ąžuolynas nėra mums pavaldus, jis nėra mūsų aikštelė, jis lygiavertis. Kol jisai yra, tol ir mes esam. Jei mums patinka smogo pilni miestai – tebūnie, tuomet iškirskime medžius ir gyvenkime su dujokaukėmis“, – susimąstyti ragino prof. V. Vaitkevičius.
Pašnekovai teigė, kad miškas, žaluma miesto vidury yra unikalu, tą reikia atsakingai saugoti.
„Besilankydamas Amerikoje užsukau į Niujorko centrinį parką, vaikščiodamas po jį galvojau, kad jei jo nebūtų – Niujorkas nebūtų Niujorkas. Kaip ir Kaunas be ąžuolyno parko nebūtų Kaunas. Šis parkas yra kauniečių identiteto dalis. Turime tikrą lobį pačiam miesto vidury! Žmonės atsigauna, žydi būtent parkuose, o ne dangoraižiuose, ar susmirdusiose gatvėse. Mes esame gamtos dalis, turime jai rodyti deramą pagarbą“, – pabrėžė G. Kuliešius.
Projektą „Kauno unikalumas laiko įspauduose ir dabartyje“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
