Mados, meno, kultūros ir gyvenimo būdo prekių ženklai ir jų komunikacijos projektai, vos per kelias minutes sutikta daugybė besisveikinančių, gyva ir atvira asmenybė, savy besinešiojanti besąlygišką meilę bitėms – taip skambėtų trumpoji Dovilijos Torrau pristatymo versija, kurią pildyti savais atsakymais ši moteris palieka stebėdama dideliu žvilgsniu.
Savo pirmos vasaros dalies laiką Kaunui ir Preilai skirianti komunikacijos specialistė buvo sutikta prieš pat išvykstant į pajūrį. Žemę, kur ieško balanso tarp darbo ir poilsio režimų. Nuo dovanų – vardinio stiklo su medumi – pokalbį pradėjusi kaunietė uždavė nuoširdų toną, o su juo kilo ir klausimas, ką norėtų pamatyti žmonės, pažadinti po šimto metų? Netrukus atsakydama, jog asmeninį smalsumą kelia miesto vaizdas, prisiminė senuosius archyvus. Stebėjosi, ką gebėjo sukurti žmonės per laiką bei tuo metu, o įvertindama dabartines technologijas ir progresą, mintyse bandė suvokti ateities įspūdį.
Apie ką visa tai?
„Patirtis. Per gyvenimą daraisi įvairiaspalvis, taip suvokiu, koks žmogus yra beribis. Jis gimsta labai geras lyg balta drobė, kuriai su laiku tenka prisitaikyti. Vieni tai vadina traumomis, kad ir kaip pristatytume, stipriai kintame. Nors kartais labai skaudu, visa tai yra apie džiaugsmą – galimybės turėjimą tai patirti. Ir iš tiesų, tas, kas neužmuša, sustiprina. Juk vėliau, atsigręži atgal ir matai, kiek nuostabių dalykų nutiko – šiuo klausimu smegenys veikia dėkingai, dažniausiai juk prisimename gerus momentus.
O žmonės, kaip ir prekės ženklai, apie komuną. Jie nori priklausyti tam tikrai bendruomenei, kuri atitinka jų vertybes ar poreikius. Juk kartais, be didelių diskusijų, perkama Tesla, nes tokiu automobiliu rieda draugė. Marketingo pasaulyje tai esminis kantas – saugumo jausmas, rečiau paskata – paprasčiau sužinoti iš rato nei netikėtai belstis ir prašyti išmokyti kaituoti ar laikyti bites“, – įstoja Dovilija Torrau.
Kaip prasidėjo ši kelionė?
„Kuri? Į bites? Taip jau nutiko, kad mano ir vyro šeimose seneliai buvo bitininkai. Vyro užmačia. Gyvename mes Kauno centre, privačiame name. Prieš šešiolika metų nusprendėme statyti jį plokščiu stogu, virtusiu žaliuojančia terasa. Tuo metu su savireklama nedirbau, bet tikrai būčiau pasistengusi iškomunikuoti, nes tokia ji, turbūt, buvo pirma. Žalia su žole, atvestu vandeniu ir erdve pasisėdėjimams stebint krepšinio varžybas. Taip mano vyrui kilo mintis joje įtaisyti avilį, tačiau aš nesutikau. Laikinai tai primiršome.
Tuomet nuvykome pas mano tėvelio (amžinąjį atilsį) kolegę ir jai auginti paliktas bites. Viskas vyko priešingai nei mes įsivaizdavome, atsidūrėme laukiniame miške, įlindome į dažytojų kombinezonus, tad nerdami į bičių namus nebesitikėjome nieko. Bitės yra vienintelis gyvūnas, kuris miršta ir turi rases. Jos buvo temperamentingosios kaukazės. Tuo metu jausta energetika, adrenalinas ir vėliau užplūdusi euforija leido suprasti, jog noriu tai daryti – noriu auginti bites. Išpuolė vyro gimimo diena, kitos dovanos idėjos kaip avilys išjausti nepavyko, atsidariau skelbimus, kur galėčiau tai įgyti, ir atvyko Mindaugas. Avilys buvo pristatytas, dovana supakuota. Taip prasidėjo mūsų bičių kelionė sodyboje, o šiandien ir mieste“, – pasakoja kūrėja.
Ar tai ėjimas į baimę?
„Pirmas kartas tikrai taip, nes tu tiesiog nežinai. Vakar skaitytoje knygoje bitininkystė buvo palyginta su gaisrininko profesija. Tapatus baimę keliantis suvokimas, kad tu eini į riziką, bet neišvengiamai turi tai daryti. Esi atsakingas, nes augini jas. Per žiemą, lėtai ir savarankiškai ėmėme skaityti knygas, pavyko rasti net šimto metų senumo literatūrą. Mokėmės tinkamai jomis rūpintis. Baimę keitė meditacija – ateini ir galvoji tik apie jas ir savo veiksmus, nieko kito. Susikoncentruoji į procesą. Negali jų sušaldyti, pykti, sukelti stresą, staigiai judėti ar garsiai kalbėti“, – atsako Dovilija.
Bitės turi dvasią?
„Taip, manykime, kad taip. Todėl negali išmesti jų mirusių kūnelių, reikia sudeginti ar laidoti. Juk jos gydo žmogų ne tik medumi, skrendant sparnais kuriama om garso vibracija ramina mūsų smegenis. Nuvertiname bites. Jos turi šeimas, o bitininkystė buvo antroji profesija pasaulyje. Pirmieji tai daryti pradėjo egiptiečiai, vėliau įvairiaspalvėse religijose ėmė dominuoti jų simbolika – teka medaus upės ten, kur taika, saulės Ra dievo ir kitas ikonas puošia bitės atvaizdai. Tai unikalus sutvėrimas savo kūnu demonstruojantis dualią būtį – geluoniu skausmą, medumi džiaugsmą. Bitėms išnykus žmonija gyvuotų vos keturis metus.
Turi mėgautis procesu. Aš medaus nevalgau, na tik koriukus su agurkais ir tada, kai sergu, bet tada jau būna per vėlu. Taip prasmės lieka tiek, kiek pats susikuri. Gali matyti kaip gyvastį turinčius dvasią, gebančius grįžti į savo avilį, visumą verčiant į kvadratėlių matricą – taip jos regi aplinką penkiomis akimis – arba vertinti tai kaip vabalų ganymą“, – dalinasi jaunoji bitininkė.
Mes dabar tikrai žinome, kas yra bites, o kas yra Dovilija Torrau?
„Laikau save paprastu kasdieniu žmogumi, kad net neturiu kaip įspūdingai prisistatyti. Tik žinau, kad myliu žmones, ypač vertinu gerą humorą turinčias asmenybes – tai aukšto intelekto požymis, ir esu drąsi, racionali, pragmatikė, su vaivorykšte galvoje“, – atsako komunikacijos specialistė Dovilija Torrau.
O jei be stebinimo?
„Sakyčiau žmogus popkornas, bet su reguliuojamu sproginėjimo greičiu. Sakyčiau pasaulio pilietė, kuri geriausiai jaučiasi namuose. Kūrėja? Taip, manuose darbuose labai daug kūrybiškumo. Tikiu, kad matematikoje ar ekonomikoje jo taip pat daugybė, lemia tik kaip vertinsi procesą ir prasmę. Strategija, be kurios nebūčiau su kuo ir kur esu, taip pat kupina kūrybos. Mėgstu kokybę, estetiką, vertinu išmintį. Ja žaviuosi kituose ir siekiu, kad ką darau – daryčiau gerai ir atsakingai.Taip mes gerbiame ir kitą, ir save.
Tikrai esu tas žmogus, kuris – manau – moka džiaugtis gyvenimu ir mažais dalykais. Teko patirti situacijas, kuomet supratau, kad vakar buvo labai gerai, bet tuo pačiu metu esu dėkinga, jog neišgyvenau didelių traumų. Viršuje turiu stogą, kuris saugo ir man tikrai atrodo, kad gyvenimas yra ramus ir stabilus, nors kitas įlipęs į mane, greičiausiai prieštarautų.
Mokausi su savimi dirbti. Tai darau, nes viskas nuolat kinta. Jei nori gerai jaustis, turi taip veikti, kad vyktų pokyčiai ir tavyje. Lengviau paverkti, tačiau visada siekiu iš sunkumo pasiimti lengvumą. Neleidžiu sau užsibūti tamsoje.
Nuo mažumės dirbu ir dirbti man patinka, bet mėgstu ir pailsėti, ypatingai tas kelias persikrovimo dienas. Ilgos atostogos man nėra reikalingos, darbas mane įžemina ir savotiškai leidžia jausti kontrolę. Esu disciplinuotas žmogus ir kartais pagalvoju, jei taip, neduok Dieve, nutiktų, jog prireiktų, tikrai galėčiau asistuoti kariuomenės aplinkoje. Toks kontekstas man priimtinas. Tvarka ir žinojimas, kad po A bus B, o po B bus C, leidžia jaustis saugiai ir tai man tinka“, – dalinasi jaunoji bitininkė.
Tai įvedė gyvenimas ar perimta iš šeimos?
„Atsinešiau gimdama. Buvau vyresnių tėvų vaikas, kuriuo pasitikėjo. Mama medikė, tėvelis buvo iš mokslo srities, nepaisant aukštų pareigų namuose viskas vyko lengvai. Šeimoje turėjome labiau draugų statusą, nuolat pokštaudavom ir juokdavomės. Laikas priminė šventę. Negalėjau suprasti, kaip gali kažko neleisti, neduoti ar drausti“, – besigraudindama atvirauja dama.
Esi laiminga. Mūsų istorijos kaip ir misijos labai skiriasi, vieną kartą ateinam patirti, kitą labiau mėgautis?
„Taip, labai tai vertinu ir kartais galvoju, kad nesu tokia gera savo vaikams, esu reiklesnė ir tai keista. Pati juk augau laisvėje, bet nebuvau palaida bala, turėjau tradicijas, skambučius, laiką, kada grįžti, kartu išsikeltus tikslus – šokau pramoginius šokius ir labai aiškiai buvo klausiama, ar tu mokaisi, ar eini sportuoti profesionaliai. Nusprendžiau mokytis, svarsčiau pildyti mamos svajonę ir studijuoti mediciną, bet tuomet iš tėčio sulaukiau antrojo klausimo, ar tikrai to noriu. Nors pasukau kitu keliu, šiandien draugės mane vadina „ponia sveikata“, nes iki šios dienos man labai įdomios visos sveikatos tendencijos, technologijos ir gydymo metodai. O ir pirmasis mano darbas buvo didelėje tarptautinėje vaistų kompanijoje. Ironiška, bet kartais susimąstau ką su šiomis žiniomis daryti. Pamačiusi kraują nesijaučiu gerai, tačiau bendrasis algoritmas pildo manyje esantį rūpestį ir norą padėti.
Esu disciplinuotas žmogus, kuris reikalauja to ir iš kitų, suvokdamas, jog dirba su skirtingom kartų asmenybėm, jų vertybėm, praktikom ar šeimos aplinkybėm. Greičiausiai taip disciplinos vertę tenka patirti ir mano vaikams. Tikiu, ji turi būti, jei nori pasiekti rezultatą“, – atsako Dovilija.
Lygini save su savo tėvais teigdama, kad esi prastesnė nes reiklesnė, kodėl tai yra blogai?
„Nežinau, visos tos dabartinės teorijos verčia taip manyti. Be abejonės, reiklumas/griežtumas ne smurtas ar įtampą, tai suvokimas, jog yra priežastis, pasekmė ir pagarba procesams.
Elgiuosi taip, nes žinau, kad kai žmogus išeis į gyvenimą – plačiuosius vandenis, o šalia nebus mamos ir tėčio, susidurs su kitais, kurie konfrontuos ar kals į kaktą. Labai skaudės. Kai tu turi stuburą, atitinkamai reaguoji, pasikalbi ir eini toliau“, – dalinasi mama.
Tai gal tai kaip tik gerai?
„Kaip pasižiūrėsi, bus aišku po kokių penkiolikos metų“, – besijuokdama atsako Dovilija.
Kokia tavo komuna?
„Artimieji ir šeima. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, jog šeima yra svarbiausias dalykas ir visai nesvarbu, kas ji. Tai žmonės iš kurių mes ateiname ir su kuriais nueiname didžiausią kelią. Niekas tavęs labiau nepalaikys ir niekam labiau nerūpėsi.
Mano komuna labai spalvinga. Esu lengvai bendraujantis žmogus ir nesivadovauju stereotipais. Nemeluosiu, būna, kartais imi vertinti per tam tikras aplinkybes, bet dirbu su savimi, primindama, jog negaliu spręsti apie kitą iš jo pirmos frazės ar įvaizdžio. Niekas niekam nedavė tokios teisės. Per laiką su šiuo požiūriu pažinau įvairialypius žmones – nuo menininkų iki gerbtinas pozicijas užimančių verslininkų. Paskutinius tris metus ratas siaurėja mano noru, suvokiant laiko ir energijos vertę. Negali visiems atliepti giliai ir daug, juolab nenoriu būti labas ir viso gero pabarstuku, todėl pasirenku taip elgtis.
Nesiblaškau, su kuo esu sukūrusi santykį jį ir puoselėju. Darbe taip pat, nekaitalioju ir neieškau, dirbu su ilgalaike komanda, nes klaidų daro visi. Padarai, pataisai ir važiuoji toliau. Pasitvirtinęs metodas. Taip, nepakeičiamų nėra, bet keitimo procesas yra energijos švaistymas, kuomet galėtum sukurti kažką naujo“, – dalinasi marketingistė.
Kodėl esi Kaune?
„Temperamentas tikrai menkai lietuviškas, mėgstu susipažinti, pasikalbėti ir su pardavėjomis, ir vaikais pliaže. Praėjusį kartą žaidėme SPA, aš jų nepažįstu ir greičiausiai niekada nebesusitiksime, bet tai yra gyvenimo spalvos.
Kaune gyventi man patinka. Patinka miesto identitetas, jo dydis, žmonės ir kokią visko kokybę mes gauname. Visada gali bumbėti, jog nėra ką veikti, bet ar apėjai visas parodas? Mes turime viską – žalią, gražų ir patogų miestą. Nuojauta kužda, kad jis taip progresuos, kad stovėsime ant svarstyklių su Vilniumi. Sostinė diktuoja, tad mes niekada neapimsime kiekybės, nesu tikra ar siekiame to, tačiau greta stojame sava kokybe. Todėl čia ir esu. Namai man svarbūs, labai jų pasiilgstu. Gali būti geriausias aptarnavimas, aplinka ir kompanija, praėjus trims dienoms – kaip bitėms smegenyse užprogramuota – metas namo. Kitiems namai yra ten, kur šeima, tačiau man vieta yra svarbi gyvybiškai“, – atvirauja Dovilija.
Ko žmonės apie tave nežino?
„Kontroversiška – labai mėgstu bendrauti, bet tam tikrą paros laiką turiu pabūti viena. Turiu detoksikuotis nuo informacijos kiekio – atsirinkti kas mano, o kas ne. Nors esu pelėda, tikiu miego galia, tad vykdau pusmečio planą įprasti eiti miegoti devintą valandą vakaro (ne visada pavyksta, deja, bet yra kur stiebtis), režimu – tyloje, tamsoje, be ekranų ir maisto lovoje. Žmonės to apie mane nežino, dažniau galvoja, kad esu vakarinių susibūrimų persona. Būna visko, jei gimtadienis, tikrai nesakau – devintą einu miegoti ir torto nevalgysiu“, – besišypsodama atsako kūrėja.
Ar galima persiprogramuoti bet ką?
„Visiškai. Viskas yra mūsų įpročiai. Anksčiau tuo netikėjau, dabar, vertindama per savo prizmę, manau, kad perprogramavimo pokyčiai kuria mūsų ilgaamžiškumą. Taip neįprastai priverstos veikti smegenys atsinaujina. Juk kasdienoj kartais kinta planai, priverstas juos keisti imi jausti nepatogumą, o naujas algoritmas veikia į sveikatą. Persiprogramuoti įmanoma, tik reikia laiko ir disciplinos“, – dalinasi jaunoji bitininkė.
Kaip atrodo tavo rutina?
„Labai nuobodi – atsikeliu, peržiūriu laiškus, susidėlioju dienos planuotę, išgeriu kavą ir važiuoju sportuoti. Tikiu, kad judesys gydo, todėl sveikatinimosi tikslais daug judu. Po tokios valandos vykstu dirbti ir dirbu, dirbu, dirbu.
Kartais žaidžiu ja. Labai mėgstu kavą, savaitgaliais mėgautis raudono vyno taure. Kadaise laikiau save šampano mėgėja, tačiau išvykus pasibūti ir išmokti apie vynus į Bordo regioną, pas vyndarį, pažinau tikrąjį jo skonį. Jei kas ten rinktų savanorius vynuogėms rinkti – aš išvažiuoju.
Vynas yra kultūra – žmonės, aplinka, mentalitetas. Priimčiau tai į savo rutiną“, – atvirauja Dovilija.
O ar leidi sau nieko neveikti?
„Taip, bet turėjau to išmokti, supratusi, kad kitaip nieko nepadarysiu.
Aplanko jausmas apie žmones, keliančius sau reikalavimus. Tai daryti yra gerai, bet kartelė nenumaldomai kyla nuo informacijos srauto, konkurencijos, iškreipto socialinių tinklų įvaizdžio formavimo – pradedant kaip jaunos merginos nori atrodyti, baigiant profesiniuose dalykuose, kur vis dar save plaki, kad ant durų neturi užklijuotos kortelės. Išgyvenau tai pati, teko atsakyti, kas aš esu, kokia nebūsiu ir kaip yra gerai. Iš to ir išplaukia.
Standartiškai nieko neveikti reiškia blogį – esi tinginys, todėl negali sau to leisti, bet kas taip pasakė? “, – užtikrintu tonu atsako dama.
Gal tai kultūrinis paveldas?
„Arba iškreiptas suvokimas, matant tokį srautą informacijos, koks turi būti ir dar greičiau, nes gali nespėti to padaryti. O pasireiškia stuburas ir gebėjimas mėgautis gyvenimu“, – ramiu tonu pokalbį vainikuoja Dovilija Torrau.
