Režisierius Artūras Areima po devynerių metų sugrįžta į Nacionalinį Kauno dramos teatrą su spektakliu pagal prancūzų autoriaus J. Pommerat pjesę „Dviejų Korėjų susijungimas“. Premjera įvyks jau balandžio 19, 20 ir 21 d. Didžiojoje scenoje. Repeticijų įkarštyje pavyko su režisieriumi pasikalbėti apie sugrįžimą į valstybinį teatrą, žiūrovus, aktorius ir pjesę, kurią įgyvendina su daugiau nei dvidešimt aktorių bei išradinga kūrybine komanda.
Į Kauną vasarį atvažiavai iš Rygos, nes Latvijos nacionaliniame dramos teatre išleidai premjerą „Kaip tapti nelaimingu?“. Viename iš pirmųjų interviu Lietuvoje atkreiptas dėmesys, kad po ilgos pertraukos grįžti į valstybinį teatrą. Karjeros pradžioje septynerius metus dirbai Nacionaliniame Kauno dramos teatre, po to 2014 m. įkūrei savo vardo teatrą ir sulaukei dėmesio ne tik Lietuvoje, – esi dažnai kviečiamas į tarptautinis festivalius. Ar gera grįžti į valstybinį teatrą? Ar yra skirtumas, kur kuri?
Yra labai didelis skirtumas, kokia šalis, koks miestas, koks teatras, kokia trupė. Savo teatre dirbu kitaip – ieškau ir kuriu tęstinumą. Dažniausiai dirbu su tais pačiais žmonėmis, su kuriais projektuoju ateitį. Mes kartu ieškome, kur dar galime nukeliauti, suprasti teatrą ir jo egzistavimą, būvį, santykį su žiūrovais ir t. t. Tai visai skirtingos kelionės. Valstybiniame teatre, nors ir pasirenki aktorius, jie yra dar nepažįstami, pirmą kartą sutikti žmonės.
Kai anksčiau dirbau Nacionaliniame Kauno dramos teatre, jau turėjau aktorių branduolį, su kuriuo galėjau sukurti „Vyšnių sodą“ (2013 m. premjera pagal A. Čechovo pjesę, aut. past.). Kai pradedi pažinti aktorius vis giliau ir giliau, jau gali suabejoti senojo egzistavimo buvimu, nes tai, manau, yra sudėtingiausia, ir leistis į kelionę. Galbūt, jei „Dviejų Korėjų susijungimą“ leisčiau AAT, užtrukčiau ilgiau, ne du mėnesius. Skirtumai dideli ir subtilūs. Neužtektų viso interviu šiai temai (šypsosi).
Dabar repetuojama palyginti neilgą laiko tarpą, nes teatras per sezoną išleidžia 6 ir daugiau premjerų. Kiek kūrybinis procesas gali trukti? Metus?
Taip. Spektaklis „Už geresnį pasaulį“ buvo kuriamas metus laiko. Pandeminiu laikotarpiu ieškojau medžiagos, kurioje būtų daugiau monologų, kiekvienas aktorius siuntė savo vaizdo įrašus, po to vyko filmavimas. Šį kūrinį nufilmavome, sumontavome – išėjo karantininis variantas, o paskui nėrėme į sceną.
Kai stačiau „Arti/Близько“, norėjau kalbėti apie artėjančią grėsmę, bet Ukrainoje prasidėjo karas ir pradėjome galvoti, kaip mes dėl to jaučiamės, nes nenorėjome apeliuoti į tai, kad turime teisę kalbėti, kaip jaučiasi ten esantys žmonės. Tai nesąžininga. Vyko ilgas procesas: rinkome medžiagą, aktoriai patys kūrė tekstus, kol gimė pjesė. Tada, gavę finansavimą, pradėjome repeticijas aikštelėje. Premjera įvyko vos ne po metų.
Neretai režisierius dirba su konkrečiais aktoriais. Tu irgi turi savo branduolį. Koks turi būti aktorius, kad tu jį pastebėtum ir pakviestum?
Man padeda nuojauta, kuri susideda iš empatijos ir atvirumo. Tas aktorius yra empatiškas ir atviras viskam, nebijantis klysti, būti scenoje neteisingas, nedemonstruojantis savęs. Dauguma aktorių yra susikūrę savo paveikslą, įsivaizduodami, kokie jie turėtų būti ant scenos, turi saugiklius, nenori ko nors atlikti, nes nepriimtina, negražu, baiminasi, jog atvers psichologinius klodus, kuriuose patys slepiasi.
Man įdomus tyrimas. Man svarbu kartu su aktoriumi tirti, atvirai kalbėtis apie asmenines ir supančio pasaulio traumas. Jei atvirumas yra šiltas, prisideda stipri empatija, intuicija, energetinis laukas, o tada vyksta chemija. Sunku net įvardyti. Tarkim, matai scenoje dešimt aktorių ir jauti tarp jų esančią chemiją arba pastebi, kad du iš dešimties tarsi neįsilieja. Nuostabu, kai viskas vyksta tolygiai – repeticijų metu, scenoje, kai nėra didelio skirtumo tarp asmeninio ir kūrybinio pasaulio. Galima dalytis ne tik personažo, bet ir savo patirtimi bei gilintis į tam tikrus dalykus.
Galbūt scenoje ne viskas pasimatys, bet jautrus, empatiškas žiūrovas tą chemiją, sklindančią nuo scenos, tikrai pajaus. Pajaus, kad tai ne profesinis atlikimas, bet aktorių nesugriaunamas buvimas scenoje. Scenos erdvė – lyg žaidimų aikštelė, į kurią bandantis įeiti, turėtų „pagauti“ tą chemiją, žaidimo taisykles. Juk ir maži vaikai smėlio dėžėje žaidžia ne pagal surašytas taisykles, o labai greitai pajaučia tarpusavio ryšį arba ne ir išsprendžia taip, kad žaidimas vyksta. Aš taip įsivaizduoju teatrą, man tai patinka. Ne taisyklės, ne knygose skaitytos mintys, kaip turime daryti, ne klišės ir ne lozungai, o buvimas kartu toje smėlio dėžėje svarbu.
Šis žaidimas turi stebėtoją – žiūrovą. Dabartinis tavo žiūrovas – AAT| Artūro Areimos teatro lankytojas. Ar tavo ir Kauno dramos teatro žiūrovo santykis dar išlikęs?
Sunku į šį klausimą atsakyti. Kaune žiūrovą supratau sunkiausiai. Jis skiriasi nuo kitų miestų – neatlaidus, griežtas, gan konservatyvus. Ką jaučiu, girdžiu ir ko norėtųsi – jauno žiūrovo teatre, arba, kaip aš sakau, „jaunos akies“. AAT teatre tarp žiūrovų matydavau ne tik neformalaus jaunimo, bet ir vyresnių žmonių. Atrodytų, gal ne čia pataikė, bet atvirkščiai – jie yra „jauna akis“.
Jiems įdomu, kas vyksta su šiandieniniu pasauliu, supančia aplinka, kaip sekasi susikalbėti su vaikais, anūkais. Nemanipuliuoja, kad kas nors kadaise buvo geriau. Toks mąstymas, – kur nors kitur, bet ne čia, – vargina. O teatras yra būtent čia. Koks buvo, išlieka tik atminty ir nuotraukose, o į teatrą einame dabar. Jeigu jis nekalbės apie šiandieną, o kopijuos praeitį, jos atspindžius, mes prarasime dabartį, kartų tarpusavio susijungimą, stovėjimą ant bendros platformos. Teatre yra išlikę metaforikos, simbolių, nostalgijos, bet teatras turėjo kitą reikšmę, buvo kitas laikotarpis.
Dabar yra vėl kitas laikmetis – sudėtingas karo, politiniu, klimato atžvilgiu. Esame atsidūrę tam tikroje distopijos situacijoje, bet teatre kažkodėl labiau prašoma parodyti optimizmą, sukurti melą. Teatras yra melas, o norima dvigubos melo dozės. Keistas jausmas. Žmonės nebenori girdėti apie tai, kas vyksta, nenori to analizuoti. Kasdienybėje tuos nemalonius įvykius „scrollina“ arba žiūri filmuose, nes kažkodėl filmuose yra priimtina, o kai panaši situacija vyksta scenoje, ji yra per aštri. Gal todėl, kad filmavimo aikštelėje sukurta, sumontuota? Arba todėl, kad dabar įprasta filmus žiūrėti namuose. Galbūt todėl, kad baiminamasi kolektyvinės reakcijos. Galima daug analizuoti. O grįžtant prie klausimo, aš nežinau, koks žiūrovas ateis į premjerą.
Šiandieninis žiūrovas linkęs ploti po spektaklio, o vertinti, komentuoti – savo arba teatrų socialiniuose tinkluose.
Man labai svarbi diskusija po spektaklio. „Viskas aišku, supratau“, – toks atsiliepimas yra didžiulis nusivylimas. O jeigu žmogus kalba, piktinasi, nesutinka, vadinasi, kažkas įvyko, palietė, paskatino mąstyti apie tai, kas vyksta. Arba uždavė klausimą: gal su manimi kas nors atsitiko, jog dar neleidžiu to priimti? O gal sužadino suvokimą, kad esu uždaręs duris prieš save, bet galiu pagalvoti apie jų atidarymą. Dabar norime aiškaus naratyvo, aiškaus suvokimo, vertinimo vien pritariant. Jeigu po spektaklio iš karto ploja, nėra tylos – man tai nusivylimas.
Jeigu nedrįsta ploti – įdomu. Arba, kai kas nors išeina, neišbūna iki pabaigos. Kodėl? Kiek jį kažkas supykdė? Vadinasi ir palietė. Parašo komentarą sakydamas, kad jo nepalietė spektaklis. Netiesa – jis susipyko su savimi. Tie, kurių nepaliečia, būna pasyvūs. Apskritai dabar mažai kas laikosi tvirtos pozicijos, nebėra diskusijos, daugiau politkorektiškumo. Mus susiaurina socialiniai tinklai, susidaro siauras temų, pomėgių ratas – kalbame apie tą patį, dalijamės tuo pačiu ir dar tikimės pritarimo.
Dialogui ir diskusijai itin dažnai pasirenki šiuolaikinius vokiečių dramaturgus. Statei Falko Richerio „Po ledu“, Kai Hensel „Klamo karą“, Rolando Schimmelpfennigo „Už geresnį pasaulį“ . Atrodytų, kad tavo braižui labiau artimas fizinis vokiečių teatras. O štai dabar repetuoji prancūzų režisieriaus, dramaturgo J. Pommerat „Dviejų Korėjų susijungimą“. Sakoma, kad prancūzų teatras – žodžio teatras. Kaip tu šią medžiagą žadi atrakinti?
Ši pjesė yra labai slidi. Į ją galima žiūrėti labai plokščiai. Pirmiausia, surinkta iš kitų dramaturgų pjesių, filmų. Ji nėra vienalytė. Rastume H. Ibseno, V. Šekspyro, E. Albee ir kitų pjesių fragmentų. Sakyčiau, stilistiškai ir lingvistiškai eklektiška. Ta plokštuma ir kelia susidomėjimą. Pjesę galima sukurti situacijų komedijos principu kaip visiems gerai žinomą serialą „Draugai“ – iš trumpų scenelių, etiudėlių. Bet šioje medžiagoje yra ir gylio. Tie patys žodžiai kasdienybėje, priklausomai nuo situacijos, gali reikšti visai ką kita. Pavyzdžiui, ar tas sakinys nuskamba po laidotuvių, sunkios ligos, ar išėjus iš baro? Galima ieškoti, dėlioti, rasti ritmą.
Galima kliautis autoriaus nuorodomis, nes jos labai dramatiškos: atsidusimai, švokštimai. Jeigu jas atkartotume, būtų komiška. Yra etiudai be pradžių ir pabaigų – visas įvairiausių meilės spalvų kaleidoskopas. Visą tai reikia išleisti į sceną be paaiškinamumo. Ir dar yra paradoksas, kurio nenoriu nutolinti. Pjesė labai kinematografiška. Mano vizijoje apsijungs vaidyba scenoje ir kinematografinis pasaulis. Žiūrovas galės stebėti aktorių vaidybą ir matyti tą pačią sceną ekrane. Pritaikydamas kino platformą noriu išlaikyti atvirą žaidimą. Man pačiam labai įdomu, koks bus galutinis paveikslas, nes tik artėjant premjerai su visa kūrybine komanda ir aktoriais susitiksime scenoje.
Spektaklio scenografas Oles Makukhin, kostiumų dailininkė Valdemara Jasulaitytė, kompozitorius Mantvydas Leonas Pranulis, vaizdo dailininkas Kristijonas Dirsė. Iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė.
Vaidina: Andrius Alešiūnas, Arnas Ašmonas, Mantas Bendžius, Eugenija Bendoriūtė, Deividas Breivė, Tomas Erbrėderis, Martyna Gedvilaitė, Vilija Grigaitytė, Motiejus Ivanauskas, Liubomiras Laucevičius, Gytis Laskovas, Kamilė Lebedytė, Vaidas Maršalka, Pijus Narijauskas, Miglė Navasaitytė, Inesa Paliulytė, Goda Petkutė, Monika Poderytė, Dainius Svobonas, Sigitas Šidlauskas, Ugnė Žirgulė, Ridas Žirgulis.
