Balandžio 6 d. Lietuvos švietimo muziejuje Kaune atidaryta paroda „Istorijos kvapai: nuo Kleopatros iki Napoleono“. Parfumerė Jolanta Cinaitienė ekspozicijoje pristato sukurtus kvapus ir kvepalus, kuriuos mėgo istorinės asmenybės: Kleopatra, Avicena, Vengrijos karalienė Elžbieta, Mumtaz Mahal, Liudvikas XIV, Marija Antuanetė ir Napoleonas Bonapartas.
Ekspozicijoje nosimi galima patirti I-XIX a. kvepalų istoriją.
Kurdama lankėsi Luksore
Parfumerė Jolanta Cinaitienė siekdama atkurti kuo tikslesnius kvapus tyrinėjo įvairius istorinius šaltinius, kuriuose aprašomi aukštuomenės atstovų įpročiai, asmeninės higienos ritualai, analizavo rašytinius dokumentus.
Įdomu, kad kvepalų madas lemdavo ir keliautojai, tarp jų Markas Polo, Kristupas Kolumbas ir kiti, kurie atgabendavo tam tikrus kvapiuosius ingredientus, nejučia pasklisdavusius po regioną.
Pašnekovė atviravo, kad ne visas formules pavyko atrasti, bet kvepalų ingredientus, būdingus tam laikotarpiui ir gyvenamajai vietai – Europai, Persijai, Indijai – pavyko rasti istoriniuose šaltiniuose.
Kvepalų receptai visuomet buvo didžiulė paslaptis, tad parfumerė rėmėsi konkrečiai epochai būdingais ir tuo metu naudotais kvepalų ingredientų sąrašais, kvapų išgavimo būdais ir kvepalų formų (aliejinės, kietosios ir kt.) aprašymais. Parodoje pateikiama jos sukurta kvapų interpretacija.
Rengdama parodą parfumerė aplankė istorines vietas, tarp jų ir Liuksorą.
„Tyrinėjau 3-5 tūkst. metų bareljefus. Šventyklose yra iškalti šventieji medžiai, lelijos. Gavau daug naudingos informacijos apie kvapų istoriją“, – sakė J. Cinaitienė.
Kvapai Kleopatros laikais – statuso išraiška
Kurti ekspoziciją parfumerė pradėjo nuo senovės civilizacijos, nes manoma, kad Egipte ir gimė kvepalai.
„Seniausi kvepalai buvo smilkalai, kuriuos gamindavo sutrinant prieskonius ir įvairiausias dervas. Senovės Egipto civilizacijoje buvo naudojama mira, taip pat cinamonas, kardamonas ir gausybė prieskoninių žolelių“, – pasakojo J. Cinaitienė.
Kleopatros laikais kvapas buvo naudojamas kaip socialinio statuso išraiška. Jei labai saldus – greičiausiai kvepėdavo tuomet itin brangiai atsieidavusiu lotosu, kuris laikytas šventikų gėle. Kleopatra kvepėjo prieskoniais, saldžiai, labiau gurmaniškai. Ji itin mėgo kvėpintis, dievino rožes. Parfumerė J. Cinaitienė jai sukūrė kvepalus iš miros, cinamono ir kardamono, kurie patalpinti į alyvuogių aliejų.
„Kleopatra kvėpindavosi, nes norėdavo parodyti savo statusą. Eiliniai žmonės tam neturėdavo galimybių. Skirtingai kvepėdavo faraonai, didikai ir dar kitaip šventikai“, – pabrėžė parfumerė.
Įdomu, kad Kleopatra labai mėgo deginti dervas, mirą, kitus smilkalus ir virš dūmų smilkydavo plaukus, kad stipriai įsigertų.
Avicena išpopuliarino rožių hidrolatą
Persų kultūroje augalai buvo labai svarbi gyvenimo dalis. Piešiniuose matyti, kad vyrai pas karalių eidavo su rože rankoje, o ne su kardu. „Tai – unikalu!“, – komentavo pašnekovė.
X-XI a. buvo populiarus distiliavimas. Persijoje kiekvienas turėjo rožių vandens, galėjo sau leisti maudytis rožių hidrolate. Jis atstojo kvepalus, buvo naudojamas kaip gydymo, higienos, kosmetikos priemonė.
Tuo laikmečiu gyvenęs persų gydytojas, filosofas Avicena ištobulino ir aprašė distiliavimo procesą. Jis plačiausiai sveikatinimuisi pritaikė rožių vandenį – hidrolatą, tad jo stende galima užuosti vienintelį kvapą – Damasko rožes. Jis neturėjo kvepalų, bet naudojo hidrolatus. Persų higienos standartai buvo ganėtinai aukšti, tad jiems nereikėdavo maskuoti natūralaus kūno kvapo, pažymėjo parfumerė.
Marija Antuanetė dievino kvapiąsias našlaites
Žvilgtelkime į valdovių kvepalų skryneles. Vengrijos karalienė Elžbieta gyveno viduramžiais, kai rūpintis kūno higiena buvo nemadinga, o kai kas tą net laikė nuodėme. Su jos vardu siejama vengriško vandens – alkoholio pagrindu sukurtų kvepalų – gamyba. Parfumerė J. Cinaitienė jai sukūrė kvepalus iš apelsinmedžio žiedų, rozmarino, Frankincenso ir levandų.
Teigiama, kad XVI-XVII a. gyvenusi Mongolų imperatoriaus Džahanšaho žmona Mumtaz Mahal (kuriai vyras po mirties pastatė Tadžmahalo mauzoliejų) maudėsi kvapniame vandenyje kambariuose, kurie buvo išpuošti marmuro raižiniais, fontanais ir brangakmeniais. Imperatorienė odos ir plaukų priežiūrai naudojo rožių vandenį, sandalmedžio pastą ir žolelių mišinius. Parodoje lankytojai gali užuosti jai sukurtus kvepalus iš degintos žemės, rožių, kardamono ir kedro medienos.
Šviečiamajame amžiuje gyvenusi Prancūzijos karalienė Marija Antuanetė labai mėgo kvepintis, dėl jos dėmesio varžėsi daugybė parfumerių, jie damai neatlygintinai siųsdavo kurtų kvepalų. Parfumeriai žinojo – jei turės karalienę užsakovę, badu tikrai nemirs, gyvens prabangiai. Parodos kūrėja pabrėžė, kad Marija Antuanetė dievino kvapiąsias našlaites. Jos šiuo metu kaip tik žydi.
Parodoje demonstruojami Marijos Antuanetės kvepalai sudaryti iš levandų, kvapiųjų našlaičių, rožių ir iriso kvapų. Kurdama šiuos kvepalus J. Cinaitienė naudojosi Marijos Antuanetės parfumerio parašyta knyga, kur pateikti vienų kvepalų kvapieji ingredientai.
Liudvikas XIV nuo kvapų gausos įgavo alergiją
„Europoje iki baroko buvo ne itin madinga praustis, o baroko laikotarpiu žmonės nesiprausdavo arba prausdavosi kartą per metus gydytojui išrašius, gydant ligas. Įsivaizduokite, kokio stiprumo turėjo būti kvepalai, nes jie turėjo neutralizuoti, dezodoruoti kūno kvapus!“, – komentavo parfumerė J. Cinaitienė.
Baroko epochoje gyvenęs Liudvikas XIV nelabai mėgo švarintis vonioje, tačiau jis triskart per dieną keisdavo baltinius. Jo kvepaluose aptiksime apelsiną, levandą, jazminą, ambrą, apelsinmedžio žiedus ir nerolį.
Tuomet apelsinmedžio žiedai buvo didelė naujovė, ką tik atkeliavusi iš Italijos. Ne veltui šis Prancūzijos karalius pirmasis įkūrė apelsinų sodą Versalyje.
Parfumerė J. Cinaitienė atskleidė, kad Liudvikas XIV buvo didžiulis kvapų gurmanas, turėjo savo parfumerį, kuris kasdien jam gamindavo vis kitus kvepalus.
„Liudvikas XIV buvo kvapomanas iš didžiosios raidės, deja, vėliau įgavo alergiją kvapams, tad gyvenimo pabaigoje galėjo naudoti tik nerolio hidrolatą“, – sakė pašnekovė.
Ji paminėjo, kad statant Versalio rūmus trūko įvairių dalykų, ypač higienos.
„Net iš Persijos, Indijos atkeliavę pasiuntiniai negalėdavo čia nakvoti nei vienos nakties, nes turėjo kitą kvapų suvokimą ir kultūrą. (…) Tuo laikotarpiu labiausiai buvo naudojama ambra, kuri turėjo dezodoruoti, užgožti natūralius kūno kvapus“, – teigė parfumerė J. Cinaitienė.
Barbora Radvilaitė atliepė Europos tendencijas
Muziejaus atstovai pažymėjo, kad Lietuva iki XIII amžiaus buvo veikiama Rytų pasaulio kultūros, o nuo Renesanso epochos ėmė labiau žvalgytis į Vakarus. „Vakarų mados“ paveikė ne tik meno sritis – Lietuvos diduomenė bei miestiečiai ir kasdieniame gyvenime naudojo užsienio visuomenei svarbius akcentus. Vienas tokių – kvepalai.
Barbora Radvilaitė – vienintelė lietuvių kilmės karalienė, valdžiusi Lietuvą ir Lenkiją, nors trumpai. Jai buvo prieinami visi Europos turtingiesiems ir karaliams pasiekiami kvepalai. Tuo metu daugiausiai naudoti prieskoniniai kvapai: gvazdikėliai, kardamonas, muskatas.
XVI a. gyvenusiai Barborai Radvilaitei parfumerė J. Cinaitienė pritaikė kvepalus iš rožių, levandų, kardamono, muskato, gvazdikėlių. Įdomu, kad jos dėdė Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila įsteigė „laisvąją vaistinę“, kurioje buvo galima įsigyti ir tuo metu Europoje madingų kvepalų.
„XVI a. Lietuvos valdovų rūmai turėjo tokį pat spindesį, kaip visoje Europoje. Mūsų šalis nestokojo nieko, ką turėjo Europa. Naudojome prieskonius, rožių, levandų hidrolatus. Tais laikais buvo kvepinami drabužiai, turėję skleisti stiprų aromatą. Naudoti pomanderiai – papuošalai, į kuriuos įdėdavo sulipdytų prieskonių, o jiems judant sklisdavo kvapai. Pomanderiais buvo mojuojama einant pro šalį damoms ar didikams“, – pasakojo parfumerė J. Cinaitienė.
Napoleonas kvepalus gerdavo
Didysis karvedys Napoleonas Bonapartas žavėjosi žmonos Žozefinos „eau naturel“ (natūraliu kvapu), jai dovanodavo mėgstamų kvepalų su jazminais. Parodoje eksponuojami Napoleono kvepalai sudaryti iš citrinos, rozmarino, apelsinmedžio žiedų, nerolio ir kedro medienos.
Napoleonas Bonapartas kvepalus naudojo ne tik ant drabužių ar kūno, bet ir gerdavo.
„Manoma, kad Napoleonas sunaudodavo ir išgerdavo net 50 kvepalų buteliukų per mėnesį. Jam kūrę parfumeriai nemenkai uždirbdavo. Lietuvoje būdavo sakoma: kai eina Napoleono armija – visas laukas kvepia“, – pažymėjo pašnekovė.
Kvepalai tuomet naudoti ir kaip dezinfekcijos priemonė. Į juos įberdavo cukraus ir gerdavo prevenciškai, kad stiprintų imunitetą, galabintų virusus ir bakterijas.
„Iki XIX a. visa parfumerija buvo tik botaninė arba natūrali, o XIX a. pradėta sintetinti molekules ir tapo nebeaišku, kuo žmonės kvepėjo”, – apgailestavo parfumerė J. Cinaitienė.
Paroda „Istorijos kvapai: nuo Kleopatros iki Napoleono“ Lietuvos švietimo muziejuje (Vytauto pr. 52, Kaunas) veiks iki spalio 26 d.
