Gruodžio 4 d. žiniasklaidoje retoriškai klausėme: kas priima sprendimus dėl paminklų statymo Kaune?
Tąsyk rašėme (ir neapsirikome), kad sprendimus tokiais atvejais priima šeši žmonės: vicemeras, vienas Tarybos narys, administracijos direktorius, jo pavaduotojas ir du skyrių vedėjai. Jie sudaro mero potvarkiu patvirtintą Viešųjų erdvių akcentų sukūrimo ir įgyvendinimo projektų paraiškų atrankos ir finansavimo darbo grupę. Ši grupė teikia išvadas, pasiūlymus ir rekomendacijas miesto merui, administracijos direktoriui ir Kultūros paveldo skyriui. Taigi, iš esmės patys sau (išskyrus merą) ir teikia išvadas.
Ką svarsto ar svarstė ši darbo grupė, ar būtent ji nusprendė priimti „karališką“ dovaną iš mecenato fondo, ar tai ji atsisakė statyti paminklą Justinui Marcinkevičiui Kaune – lieka tik spėlioti. Jokių darbotvarkių ar sprendimų darbo grupė viešai neskelbia.
Kauno miesto savivaldybės tarybos posėdyje gruodžio mėnesį, kaip ir žadėjau, iškėliau šį klausimą viešai. Atkreipiau dėmesį (gal kartais pamiršę?), kad Savivaldybės taryba yra patvirtinusi Skulptūrų ir paminklų statymo ir nukeldinimo Kauno miesto viešosiose vietose taisykles. Jos labai aiškiai reglamentuoja prašymų pateikimo, jų svarstymo, projektų derinimo, skulptūrų ir paminklų nukeldinimo tvarką ir procedūras. Taisyklės galioja ir dabar.
Jose numatyta, kad „norint įamžinti krašto istorijai ir kultūrai nusipelniusių asmenų atminimą, svarbią istorinę datą ar įvykį“, prašymai su projektiniais pasiūlymais turi būti teikiami svarstyti Pavadinimų sumanymo ir atminimo įamžinimo darbo grupei, o jai pritarus – Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus tarybai. Tik gavęs nurodytų institucijų pritarimus, Kultūros paveldo skyrius rengia Savivaldybės tarybos sprendimo projektą dėl pritarimo paminklo ar skulptūros pastatymui.
Ir tik Savivaldybės tarybai pritarus Kultūros paveldo skyrius organizuoja skulptūros ar paminklo projekto konkursą.
O pastaruoju metu stebime atvejus, kai projektiniai pasiūlymai nesvarstomi Pavadinimų sumanymo ir atminimo įamžinimo darbo grupėje, neaptariami Dailininkų sąjungos Kauno skyriuje. Miesto Tarybos nariai apie statomus ar planuojamus statyti paminklus sužino tik iš viešosios erdvės, nors Taisyklėse aiškiai reglamentuota, kad projektas turi būti apsvarstytas Taryboje ir gautas jos pritarimas, kai jie statomi iš Savivaldybės biudžeto lėšų.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos nuomone, Taisyklių nesilaikyta statant 215 tūkstančių eurų miesto biudžetui kainavusį obeliską policijai, „Kauno tauro“ skulptūrą už 176 tūkstančius eurų, jų nesilaikoma ir dabar – planuojant statyti Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro Jogailaičio paminklą, prie kurio įrengimo taip pat numato prisidėti Savivaldybė.
Kreipėmės į Savivaldybės administracijos direktorių, kuriam pavesta kontroliuoti, kaip laikomasi Skulptūrų ir paminklų statymo ir nukeldinimo Kauno miesto viešosiose vietose taisyklių, kad būtų išnagrinėti „Kauno tauro“ Savanorių pr. pradžioje, obelisko policijai, Aleksandro Jogailaičio paminklo statymo atvejai ir nustatyta, kas derino projektinius pasiūlymus, kas priėmė sprendimus, ar nebuvo pažeistos Skulptūrų ir paminklų statymo ir nukeldinimo Kauno miesto viešosiose vietose taisyklės. Taip pat kieno sprendimu Kaune atsisakyta statyti paminklą poetui Justinui Marcinkevičiui.
Kreipėmės ir į Vyriausybės atstovą Kauno ir Marijampolės apskrityse, prašydami išnagrinėti, ar šiais atvejais nepažeidžiamas Vietos savivaldos įstatymas, įpareigojantis Savivaldybės administraciją vykdyti Tarybos sprendimus. Vyriausybės atstovas atsakė, kad tai nėra jo kompetencijos klausimas.
Neseniai gautame Savivaldybės administracijos direktoriaus Tado Metelionio atsakyme pripažįstama, kad minėtosios Skulptūrų ir paminklų statymo ir nukeldinimo Kauno miesto viešosiose vietose taisyklės galioja, bet galioja ir Viešųjų erdvių akcentų sukūrimo ir įgyvendinimo projektų paraiškų atrankos ir finansavimo tvarkos aprašas, arba vadinamasis „Kauno akcentų“ konkursas. Šie du teisės aktai numato skirtingus mechanizmus, pagal kuriuos gali būti įrengiami meno objektai viešosiose miesto erdvėse.
Pažymima, kad „Paminklo Lietuvos policijai: Ginti. Saugoti. Padėti“, „Kauno tauro“ skulptūros, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro Jogailaičio paminklo projektai buvo iniciatorių pateikti „Kauno akcentų“ konkursui, todėl šių projektų atrankos, vertinimo, derinimo ir kitos procedūros buvo atliktos vadovaujantis šio konkurso Aprašu.
Tačiau, kaip sakoma, velnias slypi detalėse.
„Kauno akcentai“ yra miesto viešąsias erdves puošiančių „skulptūrų, dizaino objektų, šviesos instaliacijų, apšvietimo ar gatvės tapybos darbų” konkursas.
Ar čia kur nors minimi paminklai, „kuriais įamžinama svarbus asmuo, įvykis ar idėja“? Ne. Kas yra paminklas, labai aiškiai apibrėžiama Skulptūrų ir paminklų statymo taisyklėse: „Paminklas yra skulptūra ar mažosios architektūros kūrinys, turintis pamatą arba postamentą, kuriuo „įamžinama svarbus asmuo, įvykis ar idėja“.
Kitaip tariant, paminklo policijai (būtent paminklas įvardijamas ir oficialiame atsakyme), „Kauno tauro“ skulptūros, Aleksandro Jogailaičio paminklo projektai „Kauno akcentų“ konkurso sąlygų neatitiko. Jie turėjo būti nukreipti kitu adresu ir pagal nustatytą tvarką svarstomi Pavadinimų sumanymo ir atminimo įamžinimo darbo grupėje, derinami su Dailininkų sąjungos Kauno skyriumi, tada svarstomi savivaldybės Taryboje. Jei iniciatoriai ir paklydo, tai Savivaldybės atstovai turėjo puikiai žinoti, kokios tvarkos būtina laikytis statant paminklus.
Visa tai leidžia teigti, kad sprendimai dėl obelisko policijai ir „Kauno tauro“ buvo priimti pažeidžiant nustatytą tvarką. Iš biudžeto jiems išleista 400 tūkstančių eurų.
Žinoma, dėl to nei obeliskas policijai, nei „Kauno tauras“ nebus griaunami. Užtektų pasimokyti iš klaidų ir nekartoti jų svarstant dėl paminklo Aleksandrui Jogailaičiui. Spėkite, ar taip ir bus?
