Lapkričio 4 d. Kauno menininkų namuose vyko projekto „Taksai. Kryptis – Kaunas“ premjera. Jo dalyviai buvo pakviesti į spektaklius judančiuose taksi automobiliuose, kuriuos vairuoja tikri taksistai. Keleiviams pristatyti trys nauji turai-spektakliai: „Laukinis Kaunas“ (vairuotojas Rimvydas Lukoševičius), „Kauno šnabždesiai“ (vairuotoja Jolanta Kuprevičienė) ir „Kvėpuojantis Kaunas“ (vairuotojas Egidijus Ratkevičius). Maždaug pusantros valandos trunkančiuose turuose jie kvietė į Kauną pažvelgti per neįtikėtinas savo gyvenimo istorijas.
Narkotikai, Pravieniškės, ŽIV, „Daktarų“ grupuotė, „Vilijos“ restoranas, laukiniai 90-ieji, policija ir daugybė kitų intriguojančių detalių nuskamba įlipus į taksi ir pasinėrus į intriguojantį turą-spektaklį.
Įkvėpė kelionės taksi
Renginyje pristatyti maršrutai – tai 2022 m. vasarą startavusio projekto „Taksai. Įveikti atstumus“ (rež. Kristina Werner) adaptacija. Naujo projekto idėjos ir scenarijų autorės – Kristina Werner ir Adelė Šuminskaitė. Bendraautoriai ir atlikėjai: Rimvydas Lukoševičius, Jolanta Kuprevičienė, Egidijus Ratkevičius, Lina Butkutė, Žilvinas Karaliūnas ir Laurynas Mažuolis.
K. Werner pasakojo, kad kurti šiuos spektaklius ją inspiravo kelionės taksi automobiliais.
„Kelionės taksi ypatumai: esame nedidelėje uždaroje erdvėje su nepažįstamu žmogumi, tai sukelia specifinę atmosferą, ryšį. Nesu tradicinė režisierė, tai bendrakūrybinis procesas, kur turą kuriu kartu su vairuotojais“, – sakė režisierė.
Kūrybinis procesas prasidėjo dar prieš kelerius metus vos su keliais vairuotojais. Eksperimentas startavo legendiniame Kauno bare „Mažasis Paryžius“. Pernai susirinko jau devyni vairuotojai, buvo ir „centriuko“ dispečerė. Ankstesnėje versijoje kiekvienas keleivis galėjo išbandyti tris trumpas keliones su skirtingais vairuotojais, o šįmet turai pailginti iki 1,5 val. ir visą laiką keliaujama su vienu vairuotoju.
„Tai teatro ir miesto turo kokteilis. Kasdienybė gali atkeliauti į teatrą, o teatras – į kasdienybę“, – kalbėjo K. Werner.
Išvežė nežinoma kryptim
Praėjusį šeštadienį į tris specialius nemokamus turus galėjo patekti iš anksto užsiregistravę dalyviai. Kelionės startavo skirtingose Kauno vietose, pvz., pažintis su „Kvėpuojančiu Kaunu“ prasidėjo šalia buvusio „Kauno taksi parko“, Brastos g. 13.
Po „Laukinį Kauną“ vežiojęs buvęs policininkas R. Lukoševičius kvietė atrasti neprijaukintą Kauno pusę, mažai žinomas ir šiurpias miesto vietas. Kelionėje netrūko ir maištingos Kauno nusikalstamos istorijos.
Į turą „Kauno šnabždesiai“ pakvietusi J. Kuprevičienė kvietė atrasti Kauno širdyje slypinčias mistines paslaptis. Unikalios Jolantos įžvalgos kvietė tyrinėti tai, ko kasdienybėje nepastebime, atrasti mistinius miesto sluoksnius, jų istorijas ir užmegzti gilesnį, intymesnį ryšį su Kauno siela.
Po „Kvėpuojantį Kauną“ vežiojęs E. Ratkevičius ragino pasinerti į ramybe ir atsinaujinimu alsuojantį gamtos glėbį. Kelionėje netrūko žalio Kauno, neatrastų natūralaus grožio prieglobsčių.
Po pusantros valandos kelionių dalyviai susitiko Kauno menininkų namuose, kur vyko interaktyvus projekto pristatymas, o vakarop turai buvo pakartoti, tiesa, naujiems keleiviams.
Projekto atstovai informavo, kad šiuo metu kuriami dar trys nauji turai ne tik Kaune, bet ir Vilniuje.
Buvo „dugne“
Nuo 1985 m. taksistu dirbantis Egidijus Ratkevičius mena pradėjęs darbuotis dar su „Volga“, o kelerius metus padirbęs įsigijo „Žigulį“, vėliau pakeitė daugybę automobilių. Vairuotoju jis svajojo būti nuo mažens. „Menu, vaikystėje sakydavau, kad neisiu į darželį, jei taksistu dirbantis tėtis neleis sėdint ant kelių pavairuoti“, – su šypsena pasakojo pašnekovas. Per daugybę metų jis išbandė įvairias platformas: „Uber,“ „Taxify“, „Bolt“, Etransport“.
1993 m. keliaudamas taksi kaip keleivis jis pateko į sunkią avariją, po kurios buvo suknežintos jo kojų girnelės. „Operavo 8 valandas, sportuoti ar klūpėti negaliu, bet vaikštau“, – kalbėjo jis.
„1996-1997 m. buvau labai stipriam „dugne“, vartojau narkotikus. Buvau tiek nusekinęs organizmą, kad atsidūriau Kauno klinikose su kraujo užkrėtimu – sepsiu. Paguldė į širdies skyrių. Dvi savaites laikėsi 41 laipsnio kūno temperatūra, buvau arti mirties. Gydytojai skyrė įvairius antibiotikus, bet niekas nepadėjo. Artimiesiems liepė su manimi atsisveikinti. Vieną dieną matau močiutė sėdi, kitą – senelis, dar kitą – draugas. Netikėtai į palatą užsuko vokiečių gydytojų delegacija, nutarusi aplankyti tris sunkiausius ligonius. Pasiūlė eksperimentinį antibiotiką, davė vieną ampulę, suleidus ją iškart pagerėjo. Jos kainavo labai brangiai, po 200 markių, pirkau, gydžiausi ir išgyvenau“, – pasakojo E. Ratkevičius.
Meilė perkeitė gyvenimą
Po išgijimo vyras buvo „atkritęs“, tačiau nuo prapulties jį išgelbėjo meilė.
„Man nustatė, kad esu infekuotas ŽIV, „pasigavau“ kalėjime vartodamas intraveninius narkotikus. Buvo pasirinkimas: gyventi arba kristi į „dugną” ir numirt, kur nors patvory ar kalėjime. Mano draugai buvo iš nusikalstamų struktūrų, daugelis jau amžinatilsį… O aš pasirinkau gyvenimą! Viską mečiau vartoti, kai susipažinau su dabartine savo moterimi. Ji netoleravo kvaišalų ir nelegalių darbelių. Kartu mes jau beveik 20 metų, esu jai labai dėkingas“, – kalbėjo Egidijus.
Vyras nori griauti stigmas, kad reikia šalintis apsikrėtusiųjų ŽIV, todėl drąsiai ir viešai apie tai kalba.
„Aplinkiniams bijoti tikrai nereikia, taip lengvai neapsikrėsi: virusas neplinta per orą, seiles ar prakaitą. Ši liga gali būti perduodama per kraują, lytiniu būdu ar naujagimiui iš sergančios motinos. Dar gaji didelė stigma, tad būtina kalbėti, šviesti žmones. Sergant šia liga įmanoma gyventi visavertį gyvenimą“, – įsitikino E. Ratkevičius.
Spektaklio metu Egidijus nusivežė į vieną iš Kauno miškų. Čia pat pasiteiravus, ar dažnai klientai prašo nuvežti į mišką, jis nedaugžodžiavo: „Visko būna.“
Vyras atskleidė turintis didelį ryšį su gamta, miškuose mėgstantis pasivaikščioti su šunimi Džindžer. Gamtos apsuptyje vyras išsivalo mintis, persikrauna.
„Miškas artimas man nuo pat mažens, nes netoli jo augau. Ateidavau čia per laukus, kai dar mikrorajono nebuvo. Su bičiuliais keliaudavom maudytis į Nerį. Miškas man savas, jaučiuosi čia kaip namie“, – teigė Egidijus.
Dirbo policijoje, saugojo „Daktarų“ buveinę
„Laukinį Kauną“ pažinti pakvietęs 22 metus policijoje dirbęs Rimvydas Lukoševičius taksi automobilį vairuoja pusantrų metų.
Baigęs mokslus policijos akademijoje vyras trejus metus darbavosi Apsaugos policijoje, o vėliau perėjo į Kelių policiją.
„Dirbdamas Apaugos policijoje dvejus metus saugojau „Vilijos“ restoraną, kur rinkdavosi „Daktarų“ grupuotė. Tuomet buvo galima nusisamdyti ekipažą už pinigus apsaugai. Policininkas su uniforma saugojo vietą, kur renkasi „žulikai”. Neįtikėtina, bet taip buvo“, – pasakojo Rimvydas. Jis mena, kad vienoje „Vilijos“ pastato pusėje veikė disko baras, o kitoje buvo restoranas, šią pusę jis su dar keliais kolegom ir saugojo. Restorane skambėdavo ir specialiai Ligito Kernagio sukurta daina „Mafija“, o į vieną vakarėlį „Vilijos“ restorane buvo atvykusi net legendinė disko grupė „Boney M“.
„Kiek policijoje per mėnesį uždirbdavom, tai jie kas ketvirtą parą tiek mokėdavo. (…) 1995 m. buvo įkurtas kriminalinis skyrius, skirtas tramdyti mafiją. Naujas vadovas liepė baigti apsilankymus „Vilijoje”. Ši veikla nutrūko” , – sakė Rimvydas.
Kelionės dalyvius taksistas pravežė ir pro restoraną „Pas Jadvygą“, šio namo antrame aukšte užaugo vienas žinomiausių Lietuvos nusikaltėlių – Henrikas Daktaras. Šis restoranas priklauso jo mamai. Beje, į jį kaip teigė taksistas, pietų metu būna sunku patekti dėl lankytojų gausos.
Bandomieji turai su taksistais vyks iki lapkričio 12 d. Vėliau turus kiekvienas norintysis galės užsisakyti portale „Visit Kaunas“.
