Sprogus ilgamečiam problemų pūliniui, rugsėjo mėnesį šalies mokytojai planuoja kelis streikus. Apie slaugytojų streiko galimybę kaunietės Aušra ir Elena nesvarsto: „Jei visi slaugytojai išeitų streikuoti bent kelioms valandoms – tai sukeltų negrįžtamus padarinius, pareikalautų žmonių gyvybių, todėl siūlome problemas spręsti drąsiai kalbantis“, – sako jos ir šį savaitgalį kviečia slaugytojus į konferenciją Birštone. Čia laukiami specialistai ne tik iš didžiųjų miestų, bet ir iš regionų.
Apie slaugytojų problemas pasakoja slaugytoja, Lietuvos išplėstinės slaugos praktikos asociacijos prezidentė, LSMU ligoninės Kauno klinikos Kardiologijos klinikos slaugos vadovė Aušra Dubosienė ir slaugytoja, Lietuvos išplėstinės slaugos praktikos asociacijos narė, LSMU ligoninės Kauno klinikos Vaikų ligų klinikos slaugos vadovė Elena Jurkutė.
Didelis darbo krūvis
Pašnekovės siekia, kad artimiausiais metais slaugytojo profesija įgytų deramą profesijos prestižą, būtų pagarbiai vertinama pacientų ir visuomenės, o patys slaugytojai ir slaugytojos atgautų specialisto savivertę.
Šiame darbe pašnekovės susiduria su galybe iššūkių. Pirmiausiai – dideliu darbo krūviu: vadovaujantis rekomendacijomis, vienam slaugytojui tenka nuo 7 iki 9 pacientų dienos metu, popietės metu šis skaičius negali būti viršijamas 2 kartus, t.y. 14-18 pacientų vienam slaugytojui, o nakties metu – 3 kartus, t.y., vienam slaugytojui turi tekti ne daugiau kaip 27 pacientai. Anot pašnekovių, teisės aktai, kuriais vadovaujamasi, daugybę metų neperžiūrimi, nors procedūros tampa įmantresnės, jų atliekama daugiau ir sudėtingesnių, visuomenė sensta.
„Viskas gerai, jei pacientai savarankiški: atėjo, gavo konsultaciją, atliko tyrimus ir išėjo. Bet dažnai pacientai yra su slaugos poreikiais, stebimais rodikliais, kintančios būklės, kai kurios rizikingos, jau nekalbant apie intensyviąją terapiją ar reanimaciją. (…) Didžiosios ligoninės stengiasi paisyti rekomendacijų, bet net pagal jas dirbant susidaro nežmoniški krūviai. Kiekvienam pacientui reikia dėmesio, supratimo, šypsenos, kasdienės veiklos, o kur dar transportavimas, komunikavimas su konsultantais, gydytojais, specialistais, bendradarbiavimas su slaugytojo padėjėjais ir pagalbiniu personalu, artimųjų apraminimas“, – vardino A. Dubosienė.
Ji pasakojo, kad po tam tikros intervencijos pacientai yra riboto judėjimo ir apsitarnavimo. Šiuo metu tokių ji turi devynis ir suka galvą kaip suspėti visais pasirūpinti. „Duoti medikamentus, padėti pavalgyti, pasituštinti, pasišlapinti, pasiversti ant šono, atlikti matavimo rodiklius, o kur dar atvykstantys ir išvykstantys pacientai. Kaip viską suspėti?“, – retoriškai klausė A. Dubosienė ir pridūrė, kad darbuotojai nebeatlaiko krūvių, perdega.
Mažos algos, psichologinė įtampa
Skelbimuose slaugytojams siūloma 1100 eurų, neatskaičius mokesčių. „Kai pagalvoji, kad ketverius metus studijavai, įgijai pakankamai plačias kompetencijas, o atskaičius mokesčius nuo algos gauni tiek, kad supranti, jog „Maximoje“ jautiesi labiau įvertintas…“, – komentavo A. Dubosienė.
Ją papildė E. Jurkutė: „Kai palygini, kad kitur tavęs niekas neapšauks, nebus nemalonių kvapų, vaizdų, daugybės situacijų, kur turėsi save „perlipti“ – susimąstai. Juk slaugytojas yra visuose gyvenimo etapuose: nuo gimimo ir mirties, o paskui su tuo tvarkosi grįžęs namo už tuos nepilnus 800 eurų.“
Stengdamiesi apsaugoti save, dalis darbuotojų nerodo emocijų. „Pacientai sako: atėjo šalta slaugytoja, greit viską sutvarkė, nusisuko ir nuėjo. Kartais tai – savisaugos mechanizmas, kartais – tiesiog laike įpareigota rutina“, – aiškino A. Dubosienė.
„Be to, niekas nepasigilino, gal žmogus dirba jau visą parą arba laisvą dieną ar jau kelintą kartą ateina budėti už kolegę, kuri susirgo. Daug priežasčių mus verčia nesišypsoti kiekvienu momentu, bet rūpinamės pacientais. Liūdina, kai į tavo profesionaliai atliktą procedūrą žiūrima niekinamai, vien dėl to, kad tuo metu nesišypsojai“, – iš patirties kalbėjo E. Jurkutė.
Visuomenė nevertina
Nepagarbos slaugytojai sulaukia ne tik iš atvykusių pacientų, visuomenėje jos apstu.
„Paskelbus, kad nuo 2024 m. slaugytojai galės teikti konsultacijas pacientams, pratęsti receptus ir išrašyti siuntimus, pasipylė menkinantys komentarai: tai gal jau ir valytoja galės?! Tai – dalis mobingo, nukreipto į slaugytojus. Juk slaugytojai mokosi, dalį studijų turi tuos pačius dalykus kaip ir gydytojai, įgyja reikiamas kompetencijas. Ar yra pagrindo nepasitikėti mūsų profesionalumu?“, – pasvarstyti siūlė E. Jurkutė.
Ji papasakojo dažnai pasitaikančią situaciją: pacientui imamas kraujo mėginys, galbūt jis buvo išsiblaškęs ir neišgirdo rekomendacijų, kaip laikyti ranką ir toje vietoje atsirado mėlynė, dėl to liko kaltas slaugytojas.
Darbe tenka sutikti ir įniršusių pacientų. „Grasina mums iškviesti policiją, televiziją, kalba, kad esam atgrubnagiai. Neteisinga galvoti, kad atsainiai žiūrime į darbą. Mes nuoširdžiai stengiamės padėti. Tokie komentarai skaudina“, – atviravo E. Jurkutė.
Pašnekovės atskleidė, kad didelė dalis specialistų dėl patiriamos įtampos ir sunkių situacijų darbe eina konsultuotis pas psichologus, psichoterapeutus, tačiau to neviešina – vis dar gaji visuomenės stigma lankytis pas psichikos specialistus.
Emigracija ir atskirtis tarp regionų
Šiuo metu šalyje labai trūksta medicinos specialistų, ypač slaugytojų. Susiduriama su didele emigracija. Slaugytojai išvažiuoja į Norvegiją, Angliją, Suomiją, Švediją.
„Prieš kokius dešimt metų užsienyje slaugytojas „ant popieriaus“ gaudavo 16 tūkst. kronų (tuomet apie 4,7 tūkst. litų, euras įvestas vėliau – aut. past.), juos lydėjo ir tebelydi pagarba, pripažinimas, autonomija. Visa tai vilioja išvažiuoti svetur. Tačiau, žmonės išvyksta ne tik dėl pinigų. Ieškant darbuotojų, kalbant su jaunąja karta girdime, kad svarbiausia, jog jie gali atskleisti savo įgūdžius, o alga – paskui“, – sakė E. Jurkutė.
Jai gaila išvykstančiųjų, kurie palieka namus, artimuosius, ryžtasi keisti vaikų mokyklas, išvažiuoti į svetimą valstybę. „Patarčiau studentams išvykti pamatyti, kiek nedaug trūksta, kad savo Skandinaviją sukurtume čia, Lietuvoje“, – kalbėjo E. Jurkutė.
Ji atkreipė dėmesį į dar vieną problemą – didelę atskirtį tarp Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir likusių miestų. Anot jos, periferiniuose miestuose specialistai tikrai galėtų atlikti daugiau procedūrų ir žmonėms nereikėtų vykti į didžiuosius miestus. Žinoma, tam reikia sudaryti sąlygas ir svarbiausia – pasitikėti slaugytojais, dirbančiais ne tik didmiesčiuose.
„Norėtųsi, kad darbas visur būtų vienodai gerai atliekamas ir vienodai vertinamas. Tam reikalingos darbo priemonės, suderinti krūviai, kursai ugdymuisi, galimybė pamatyti kaip dirbama kitur, galimybė atvykti dirbti iš kitų miestų. Beje, į Kauną atvažiuoja dirbti iš Kaišiadorių, Vilkaviškio. Tai pasiaukojantys, slaugytojo darbą mylintys žmonės. (…) Privatus sektorius apmoka keliones į darbą ir kt. Iš viešojo sektoriaus didžiųjų ligoninių personalo slaugytojai nubyra į privatų. Susidaro kita problema: didėja krūviai tiems, kurie lieka“, – pabrėžė E. Jurkutė.
Pilnaverčiai komandos nariai
Koją kiša ir hierarchiniai santykiai komandoje. „Kad komanda galėtų sklandžiai veikti, kiekvienas komandos dalyvis turėtų turėti galimybę tapti vadovaujančiu lyderiu, pagal turimą srities kompetenciją. Gydymas – gydytojui, reabilitacija – kineziterapeutui, slauga – slaugytojams. Dar trūksta pasitikėjimo slaugytojais“, – konstatavo A. Dubosienė.
Studijų metais viename Skandinavijos universitete E. Jurkutė atkreipė dėmesį, kiek daug autonomijos turi slaugytojai: jie surenka pirminę anamnezę, perduoda ją gydytojui, o gydytojas žvelgia į problemas giliau, abu kartu aptaria paciento situaciją.
„Jei namų tarnyboje slaugytojas turi įtarimą dėl ligos, padaro pirminius tyrimus pacientui ir informuoja gydytoją. Jie pasitaria. Pacientas neturi vykti pas šeimos gydytoją, viskas atliekama namuose, kartu su slaugytojo pagalba, gydytojui nereikia organizuoti 20-to vizito, vykti pas pacientą, nes jis visiškai pasitiki slaugytoja. Jauti, kad dirba komanda. Dabar, praėjus dvylikai metų, aš matau tokias užuomazgas Lietuvoje. Nuostabu, kad gydytojai daug kur mato slaugytoją kaip lyderį, jį bando įgalinti veikti. Jei žmonės įsijungs aktyviau, pasitikės, jaunimas imsis atsakomybės ir iniciatyvos, penkerių metų bėgyje galime tikėtis lūžių“, – viltingai nusiteikusi E. Jurkutė.
Ne būti stručiais, o keisti Lietuvą
Jei slaugytojų darbe tiek daug problemų, kodėl Aušra ir Elena vis dar čia?
„Žiūrint į istoriją, slauga gimė iš pasiaukojimo. Šią sritį dažnai renkasi tie, kurie pasiryžę daryti daugiau, geriau, stengtis vardan gėrio ateityje. Tikiu, kad ateis diena, kai pasieksime vienodą slaugą visiems, vienodą dėmesį kiekvienam. Esu įsitikinusi, kad maksimalias pastangas dėl kitų gerovės dedantys žmonės bus įvertinti“, – viliasi A. Dubosienė.
Jos kolegė įsitikinusi, kad pabėgti nuo sunkumų yra paprasčiausia.
„Jei bijai iššūkių, pasikeitimų, mėgsti komfortą – labai paprasta: opa ir dingai, kaip strutis į smėlį įkišai galvą. Bet suvoki, kad pirmiausia tau rūpi žmogus, tau rūpi Lietuva. Supranti, kad jei visi pabėgsim, kas tada? Palaimintasis Teofilius Matulionis sakė: „Blogį nugalėsim gerumu.“ – Stengiuosi daryti gera, kad būtų geriau ir kitiems“, – sakė E. Jurkutė.
Jai įstrigo vieno paciento pasakymas, kad tikras profesionalas gerai atlieka darbą ne tik prie kitų akių, jam nereikia kažko įrodinėti ar būti pamatytam. Profesionaliai jis dirba visą laiką.
Siekia sutelkti šalies slaugytojus
Rugsėjo 15-17 d. Birštone vyks „Slaugytojų forumas 2023: Būk profesionalu”.
Konferencija skirta visų specializacijų slaugytojams, išplėstinės praktikos slaugytojams. Renginio metu bus siekiama sutelkti šalies slaugytojus, skatinti jų bendradarbiavimą, kelti slaugytojų savivertę.
Daugiau informacijos apie konferenciją rasite čia.
