Penkiolikmetis Simonas Vakaris Savickas dar mokosi mokykloje, tačiau skirtingai nei dauguma jo bendraamžių, jau kurį laiką užsidirba pinigų pats. Negana to – uždirba jis iš srities, kurią galima būtų vadinti vaikino hobiu.
Vaizdo įrašų montavimu užsiimantis penkiolikmetis jau yra dirbęs ir su žinomais vardais, o jo tėvai, kaip sako jis pats, jį visada labai palaikė. Apie savo hobį, virtusiu apmokamu darbu, Simonas Vakaris papasakojo interviu Delfi Šeimai.
– Ar negaila laiko darbuojantis, kai galėtumėte nerūpestingai būti su draugais, ilsėtis, pramogauti?
– Su vaizdo įrašų montavimu ir filmavimu dirbau dar prieš pradedant gauti pajamas. Atsiradus pirmajam užsakymui supratau, kad jų gauti galiu ir daugiau. Laiko negaila, nes ar taip, ar taip, visa tai darydavau laisvalaikiu (šypsosi).
– Kaip į jūsų norą dirbti reagavo tėvai? Ar iškart palaikė? Ar nebandė atkalbėti?
– Reagavo gerai, palaikė visą laiką, net prieš pradedant gauti pinigų.
– Kaip atrodė pirmosios jūsų darbo paieškos? Ar žinojote, nuo ko pradėti? Nepilnamečiai ne visur gali vienodai lengvai įsidarbinti – kokia buvo jūsų patirtis?
– Kadangi freelance‘inu (laisvai samdomas darbuotojas), nuolatinio darbo ieškoti dar neteko. Kol kas didžioji dalis klientų susiranda mane, tad man niekada nereikėjo daug jų ieškoti.
– Papasakokite apie savo darbo patirtis.
– Teko dirbti su keliais Lietuvos turinio kūrėjais. „RedBull Campus Cluth“, „Code Academy“ ir daug kitų. Darbas – tai daugiausia vaizdo medžiagos montavimas. Tačiau yra buvę, kad šiek tiek užsiėmiau grafiniu dizainu, taip pat yra tekę tvarkyti, valdyti socialinius tinklus. Viskas man patiko, turbūt nedaryčiau to, jei nepatiktų (šypsosi).
– Ar kartais būna sunku? Ar kada nors kilo noras mesti darbą ir dar pasimėgauti privilegija nedirbti?
– Visą laiką turiu pasirinkimą, kiek darbų prisiimti. Jei jaučiu, kad nelieka laisvo laiko, trumpam daugiau jų neprisiimu, užbaigiu jau pradėtus. Tikrai yra buvę, kad tenka paaukoti kitus dalykus dėl darbo, bet visą laiką žinau, kad tai mano pasirinkimas, ir jei noriu, galiu tai pakeisti.
– Ar prieš dirbant turėjote kažkokį tikslą? Pavyzdžiui, susitaupyti pinigų savo svajonių daiktui arba panašiai?
– Turbūt turėjau, bet pradėjau dirbti tikrai ne dėl pinigų, o dėl to, kad patinka tai, ką darau. Tikrai nesakau, kad daryčiau visko tiek pat, jei negaučiau pajamų, tikriausiai, kad ne. O tikslai labai greitai keičiasi, bet dažniausiai būna susiję su tuo, ką darau, kažkuo, kas palengvintų mano darbą ar leistų uždirbti dar daugiau.
– Kiek pavyksta užsidirbti?
– Labai įvairiai, priklauso, kiek darbų prisiimu. Dažniausiai, neskiriant tam per daug laiko, 450–650 eurų per mėnesį. Bet nemanau, kad tai galima lyginti su pilno etato darbu, nes valandų pradirbu tikrai žymiai žymiai mažiau.
– Ar daug jūsų draugų, pažįstamų, bendraklasių dirba?
– Ne, mano amžiaus pažįstu tik porą.
– Ką reiškia labai jaunam žmogui turėti savo pinigų? Ar tai kitoks jausmas, nei gauti pinigų iš tėvų, senelių ar panašiai?
– Jausmas tas pats, pagrindinis skirtumas turbūt tas, kad jų tiesiog daugiau (šypsosi).
– Kaip darbą pavyksta derinti su mokslais, su laisvalaikiu, laiku su draugais, šeima?
– Tikrai būna dienų, kai mokslai nukenčia, o su laisvalaikiu, draugais, šeima viską suderinti išeina gerai.
– Ar jaučiatės, kad dėl darbo turėjote kažko atsisakyti?
– Ne, manau, kad iš darbo gaunu žymiai daugiau, negu galiu prarasti.
– Ar sunku jaunam žmogui išsikovoti pasitikėjimą darbe? Ar pasitaiko, kad iš pradžių – ne visi pasitiki, kad jaunas žmogus turės pakankamai atsakomybės, kad jam neatsibos?
– Dirbu vienas, tad jei klientai pasirenka mane, jau rodo, kad manimi pasitiki.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
