„Man daug kas sako, kad Kauną atradau ir jį įsimylėjau tik dėl to, kad mačiau jo gražiąją pusę. Nemanau“, – sako filmo apie „Kaunas 2022“ metus režisierė Rūta Vederytė. Antros kartos vilnietę sužavėjo pats Kaunas, į kurį ji pradėjo žiūrėti kitomis akimis.
Televizijos filmas pakvies žiūrovus į užkulisius, visus metus seks kultūros sostinės organizatorius, parodys dalykus, kurie liko nematomi net ir uoliausiam „Kaunas 2022“ lankytojui.
„Filmuodama buvau tokioje pat situacijoje kaip eilinis kaunietis ar miesto svečias, kuris kiekvieną dieną galėjo rinktis ne iš vieno, bet iš kelių renginių. Mastas buvo didžiulis „Kaunas 2022“ privalumas ir savotiškas trūkumas. Ypač man, kuri dabar sėdėdama montažinėje, turi rasti būdą sutalpinti valandų valandas filmuotos medžiagos į 52 minutes“, – šypsosi R. Vederytė, pripažindama, kad visko, kas vyko, parodyti viename filme neįmanoma.
R. Vederytės filme Kaunas – pagrindinis veikėjas. Tarsi jaunuolis, ilgai ieškojęs savo tapatybės bei idėjos, nuo kurios galėtų atsispirti, Kaunas pasikeitė. Kultūros sostinės metai padėjo subręsti ir miestui, ir miestiečiams.
Vilnietė dokumentinio filmo apie „Kaunas 2022“ režisierė prisipažįsta, kad ji pamilo laikinąją sostinę.
„Aš buvau buvusi Kaune, žinojau jo istoriją. Girdėjau kalbant apie Kauno modernizmą, vadinant Kauną „tarpukario perlu“… Man tai buvo tik tušti žodžiai. Viskas pasikeitė, kai pradėjau čia važinėti dėl kultūros sostinės“, – prisipažįsta Rūta Vederytė.
Kauno – Europos kultūros sostinės metus jau prisimename su nostalgija, todėl jūsų filmas tikriausiai laukiamas daugelio. Gal galite apie jį papasakoti daugiau?
Man šis filmas yra labai susijęs su mano pačios pakitusiu santykiu su Kaunu. Jį gerai iliustruoja „Kaunas 2022“ šūkis „Iš laikinosios į šiuolaikinę“.
Filme kalbuosi su žmonėmis, kurie kūrė „Kaunas 2022“. Vieniems iš jų tai buvo gyvenimo projektas, kitiems – viena iš galimybių, tretiems tai buvo būdas kažką įrodyti, dar kitiems – puikus startas į naujus sumanymus… Man, kaip filmo režisierei, buvo duota visiška laisvė – galėjau filmuoti, ką noriu, kalbėtis su tais žmonėmis, kurie man įdomūs, lankytis tuose renginiuose, kuriuose norėjau.
Turbūt tai bus toks savotiškas reportažas „kaip mes tą padarėme“, kokie dažnai lydi holivudinius filmus?
Mano kuriamas filmas tai – ne dienoraštis ir ne power pointo prezentacija. Iš viso per 2022-uosius Kaune ir Kauno rajone įvyko daugiau nei du tūkstančiai renginių. Filmas truks 52 minutes, dauginam iš 60 sekundžių, daliname iš 2 000… Gauname pusantros sekundės renginiui. Taigi, visų renginių paminėti neįmanoma. Visgi, yra trys pagrindiniai – „Sukilimas“, „Santaka“ ir „Sutartis“ – be jų apie kultūros sostinės metus papasakoti neišeina. Be to, yra organizatorių, kuriuos būtina pakalbinti, branduolys. Kita vertus, be savanorių būtų buvę neįmanoma įgyvendinti projekto, o jų – daugiau nei tūkstantis… Kaip padaryti, kad filmas būtų įdomus žiūrovui? Maža to, televizijos žiūrovui?
Todėl aš apsisprendžiau, kad turiu parodyti žmonėms, kurie galbūt ėjo į renginius Kaune, lankė didžiąsias parodas, kažką, ko jie nematė. Tai reiškia – užkulisius ir žmones, kurie visa tai sukūrė.
Suprantu, kad pamatysime interviu su pagrindiniais „Kaunas 2022“ veidais – Ryčiu Zemkausku, Virginija Vitkiene, Ana Maj. Gal ir kitais? Kas jums pačiai labiausiai įstrigo iš tų pokalbių?
Pavyzdžiui, Rytį Zemkauską kartą filmavome prieš „Santaką“. Kartu važiavome į daugiabutį, kuriame jis užaugo. Žinote, tai – toks senas, baisus bendrabutis su linoleumu išmuštais koridoriais… Rytis jaudinosi ir buvo įsitempęs, kas jam visiškai nebūdinga – „Santaka“ buvo vienas iš pirmųjų jo režisuotų renginių. Buvo nepaprasta filmuoti jį toje aplinkoje, matyti jo vaikystėje iškultą durų stiklą, kuris vis dar nepakeistas. Tą žmogų mes esame įpratę matyti kitomis aplinkybėmis, kitame amplua, turime visai kitokį jo įvaizdį. Manau tai parodo pokytį, kurį visi išgyvenome.
Jau norisi pamatyti jūsų filmą.
Ne visi herojai norėjo rodyti savo namus, bet manau, kad pavyko panašiai prisiliesti prie daugelio. Pavyzdžiui, su Virginija Vitkiene vaikščiojome po parodas – Yoko Ono, Viljamo Kentridžo. Vaikščioti su ja parodoje – milžiniška dovana. Jei aš tiek žinočiau, užriesčiau nosį visam likusiam gyvenimui! Filmavimo metu buvo viena jautri akimirka… Mums einant į Jenny Kagan „Iš tamsos“, Virginija sustojo pakeliui nupirkti gėlių – tądien buvo Jenny gimtadienis. Sakau, ar jūs prisimenat visus? Taip, ji prisimena visus. Tada mes einame per „Iš tamsos“ su ta didžiule gėlių puokšte ir matau, kaip parodos lankytojai, atpažinę Virginiją, nori prie jos prieiti, su ja pasikalbėti… Na, o galiausiai susitinkame Jenny, kuri ta paroda papasakojo savo nepaprastą ir skausmingą šeimos istoriją ir Virginija jai įteikia gėles. Buvo labai gražu.
Aną Maj filmavome gegužę. Filmavimo metu pradėjo verkti mažoji Šarlotė, Ana ją pasiėmė ant rankų ir ėmė žindyti. O juk Šarlotė – tai „Kaunas 2022“ vaikas!
Filme man norėjosi parodyti kiekvieno asmeninį ryšį su Europos kultūros sostinės projektu, ir, manau, daugeliu atveju man pavyko. „Kaunas 2022“ turėjo du didžiulius iššūkius – pandemiją ir karą. Irutę Tumaitę filmavome Kauno botanikos sode, kur turėjo vykti trejus metus planuota Laimės diena. Ji neįvyko, nes tą pačią dieną prasidėjo karas.
Pradžioje minėjote, jog jus asmeniškai palietė ši patirtis. Kas jums buvo didžiausias atradimas filmuojant „Kaunas 2022“?
Kad Kaunas – visai nieko miestas. Žinau, kaip tai skamba, bet mane pažįstantys galvotų, kad žarstau komplimentus. Taip ir yra. Esu gimusi ir užaugusi Vilniuje, senamiesty. Mano mama yra gimusi ir užaugusi Vilniuje, senamiesty. Mano seneliai Vilniuje gyvena nuo paauglystės. Aš į Kauną, ar apskritai į kitą kokį Lietuvos miestą važiuodavau tik filmuoti televizijos laidų. Apie daugelį vietų žinau tik tiek, kiek iš ten trunka nuvažiuoti iki Vilniaus. Žinoma, esu susipažinusi su istorija, bet neturiu su daugeliu Lietuvos vietų jokio asmeninio ryšio. Kaunas – pirmasis miestas po mano namų, Vilniaus, su kuriuo užmezgiau tokį ryšį.
Kauno modernizmas, „tarpukario perlas“ man buvo tik tušti žodžiai. Viskas pasikeitė, kai pradėjau čia važinėti dėl „Kaunas 2022“.
Man daug kas sako, kad Kauną atradau ir jį įsimylėjau tik dėl to, kad mačiau jo gražiąją pusę. Lankiau meno parodas, bendravau tik su kultūros lauko žmonėmis, kurie yra mandagūs ir malonūs, išsilavinę. Nemanau. Mane sužavėjo ir Kauno istorija, ir pats Kaunas. Bandžiau jį įsivaizduoti kaip personažą; kartais Kauną personifikuoti prašydavau ir savo pašnekovus. Pavyzdžiui, Vilnius man yra visiškai akademinis miestas. Jis vilki tvido švarku odiniais lopais ant alkūnių, yra aukštas, pašiauštais plaukais… Vis dėlto, Vilnius ir truputį „pasikėlęs“, arogantiškas.
Įdomu. O koks yra Kaunas?
Pradžioje Kaunas man buvo panašus į kompleksuotą jaunuolį, kuris nėra tikras, kuriuo keliu pasukti. Jis nori būti išgirstas, bet tuo pačiu ir to bijo. Jis vis dar galvoja, ką pasakys kiti žmonės. Jis nežino, ar yra tarpukario sostinė, antras Lietuvos ar sportininkų miestas.
Mano supratimu, Kaunui trūko susitaikymo su savimi. Supratimo, kad gali turėti ir pliusų, ir minusų, ir kad jų nereikia bijoti. Galvoju, kad „Kaunas 2022“ suteikė miestui labai daug pasitikėjimo savimi ir tikiuosi, kad tas jaunuolis susivoks. Supras, kad gali būti toks, koks yra ir viskas bus gerai. Žinoma, tai – pati banaliausia istorija: pamilk save ir būsi laimingas, tokių filmų pabaigoje groja romantiška muzika.
Banalios istorijos dažnai yra iš gyvenimo.
Banalybė yra šimtą kartų pakartota tiesa. Be to, aš mačiau, kad tas pokytis iš tiesų vyksta. Pavyzdžiui, kai kuriuose renginiuose mačiau ir tokių žmonių, kurių niekaip nebūčiau tikėjusis ten sutikti. Iš pirmo žvilgsnio man neatrodė, kad jiems galėtų rūpėti kultūra. Ir vis dėlto, jie ten buvo.
Prisimenu, po „Santakos“ vyko Kauno Žvėries skulptūros atidengimas ir daugelis piktinosi, kodėl nėra jokio šou, ir kodėl atidengimas truko taip trumpai – žmonės jau įprato dalyvauti, švęsti kultūros ir meno įvykius. Man tai rodo, kad „Kaunas 2022“ komanda padarė kai ką labai svarbaus – suteikė vieną iš idėjų, kuria galėtų remtis naujai išaugęs miesto pasitikėjimas savimi.
Manau, kad dabar daug kas su pasididžiavimu sako, kad yra kauniečiai vien dėl šito projekto.
Ar pažįstate daug vilniečių, kurie dėl „Kaunas 2022“ renginių važiavo į Kauną?
Žinoma. Pavyzdžiui, filmuojant Gintarės Mastekaitės kuriamą „Contempo“ festivalį mes su ja važinėjomės kartu visą dieną. Ji sveikindavosi su žmonėmis, atvažiavusiais iš Vilniaus, Klaipėdos, kitų miestų. Savo vyrui, kurio gimtadienis rugsėjį, padovanojau kelionę į kultūrinį Kauną, nes jau viską apie jį žinojau. Buvo gražūs orai ir ne taip lengva gauti nakvynę.
Galų gale, Kaune nėra tiek gyventojų, kiek, pavyzdžiui, pamatė Yoko Ono „Exit“ instaliaciją Lietuvos banke! Mano draugų tarpe visi kalbėjo: „Ar matei, kaip „pavarė“ Kaunas šiemet?“ Sutinku, tikrai gerai „pavarė“.
Esate dirbusi prie daugelio dokumentinių filmų. Suprantu, kad juose taip pat svarbi istorija, kaip ir meniniuose. Kaip jums sekėsi pasakoti „Kaunas 2022“ istoriją, ir apie ką ji?
Jei nebandysi kurti istorijos, bus ne filmas, o bukletas. Tokiu atveju, galima nufilmuoti renginius, paimti interviu iš žmonių, gražiai sukarpyti medžiagą ir turėsi kažką. Bet ar tai bus filmas? Aš išsikėliau sau tikslą sukurti naratyvą, kuriame pagrindinis veikėjas yra Kaunas. Kaunas ne kaip miestas ar teritorija, bet kaip reiškinys, savyje talpinantis didelį prasmių debesį.
Kaip ir kiekvienoje istorijoje, šioje taip pat herojus leidžiasi į nuotykį, patiria nesėkmių, jas galiausiai įveikia. Šiuo atveju, ta pabaiga yra sudaryta sutartis, miesto ir miestiečių laimė.
Kalbate apie iššūkius. O kas jums pačiai buvo didžiausias iššūkis?
Sudėtingiausia buvo tai, kad vienu metu vyko labai daug renginių ir aš negalėjau dalyvauti visuose juose. Turėjau rinktis ir man dėl to tikrai labai nuoširdžiai gaila. Mes filmavome beveik lygiai metus. Beveik kas mėnesį turėjome po išvažiuojamąjį filmavimą. Pasitaikydavo taip, kad aš pasirinkdavau filmuoti vieną renginį, o paskui kas nors papasakodavo apie kitą, kuriame negalėjau dalyvauti, ir aš suprasdavau, kad tas kitas galbūt buvo įdomesnis.
Tikrai, manau, bus tokių žiūrovų, kurie pasakys, kad į filmą pakliuvo ne tie žmonės, ir ne tokie renginiai. Iš dalies, galbūt jie bus teisūs, bet, kita vertus, aš buvau tokioje pat situacijoje, kaip „Kaunas 2022“ lankytojas, kuris irgi turėjo rinktis.
Suprantu, ką kalbate, aš irgi sudalyvavau ne visur ir gailiuosi dėl to.
Kai kuri filmą apie vieną didelį įvykį, tarkime, „Australian Open“ turnyrą, „Formulės 1“ varžybas ar kitą renginį, gali atbūti jame nuo pradžios iki pabaigos, išgyventi kartu tas valandas, dienas ar savaites ir nufilmuoti pasirengimą, vyksmą ir pabaigą. Bet visų metų kartu neišbūsi!
Mastas buvo didžiulis „Kaunas 2022“ privalumas ir trūkumas. Ypač man, kuri dabar sėdėdama montažinėje, turi rasti būdą sutalpinti daugiau nei 40 valandų nufilmuotos medžiagos į mažiau nei valandą.
Medžiagos išties daug.
Filmavome metus ir filme tai atsispindės. Metai prasidėjo „Sukilimu“, vasaros pradžioje vyko „Santaka“, o metų pabaigoje – „Sutartis“. Šie kertiniai akcentai išlieka, nes aš manau, kad žiūrovams turi būti kažkas atpažįstama kūrinyje, net jeigu tai yra tik laiko linija, struktūra. Žiūrovas turi jaustis saugiai, kitu atveju gali pradėti galvoti, kad kūrinys jam ar jai per sudėtingas, kad bus sunku išlaikyti dėmesį, jausti malonumą.
Be to, šis filmas bus rodomas LRT eteryje, o tai reiškia, kad jis skirtas plačiajai auditorijai. Turiu apie tai galvoti, negaliu kalbėti tik apie aukštąjį meną. Man labai patiko vieno pašnekovo mintis: „Viskas gerai, jei jūs nesupratote, jei jums nepatiko. Taip ir turi būti. Tik neužtrenkite durų – bandykite ir toliau. Juk ir pirmas pasimatymas ne visada tobulas.“
Turite omenyje, kad „Kaunas 2022“ programoje buvo daug šiuolaikinio meno? Esu girdėjusi tokių priekaištų.
Nemanau, kad jo buvo per daug. Juk vyko daugybė savo formatu labai aiškių renginių – šokiai, koncertai, spektakliai, festivaliai. Be to, mano tikslas nebuvo nufilmuoti šokį, operą ar pasirodymą, o pažiūrėti, kaip, pavyzdžiui, sekasi „Contempo“ festivalio vadovei Gintarei. Mes filmavom ją karštą sekmadienio rytą, lankančią palapines, besikalbančią su dalyviais. Man buvo nuostabu sužinoti, kad, pavyzdžiui, viena prancūzų šeima ten gyvena jau visą mėnesį.
Mane žavi žmogus ir mažos detalės, kurios jį apibūdina. Ieškau tokių detalių, ieškau to, kas bus įdomu kitiems, kad kažkas pasiliktų su žiūrovu, kai filmas baigsis.
Dokumentinis filmas „Iš laikinosios į šiuolaikinę“ bus rodomas 2023 m. balandžio 1 d., 18 val. per LRT Plius.
