Teatrologas Edgaras Klivis dėstytojo ir Teatrologijos katedros vedėjo darbą Vytauto Didžiojo universitete derina su Nacionalinio Kauno dramos teatro meno vadovo pareigomis. Anksčiau teatro kūrybinis pulsas jam buvo žinomas iš kritiko ir mokslininko pozicijos, o dabar drąsu kalbėti ir apie savarankiškai formuotą 2023 metų teatro kūrybinę programą. Kokios pagrindinės jos dedamosios – atsakymai šiame pokalbyje.
Į meno vadovo poziciją buvote pakviestas po pirmosios pandemijos bangos, tad teko laviruoti tarp suplanuoto repertuaro ir priverstinių pauzių, teatro veiklas perkeliant į virtualybę. Jūsų iniciatyva gimė socialinio tinklo „Facebook“ spektaklis „Mirgėjimas“ (rež. Augustas Gornatkevičius). Vėliau atėjo „Kaunas 2022“ metai su didžiule tarptautine programa. Ir štai prasideda jūsų suformuotas teatro kūrybinės programos įgyvendinimas. Kokios pagrindinės jos kryptys?
Pradėjęs eiti meno vadovo pareigas, suformulavau tris pagrindines kryptis, kurios man atrodė svarbios ir vis dar jų laikausi, kartu stengdamasis išlikti lankstus. Pirmoji – solidi klasika, antroji – šiuolaikinė dramaturgija ir trečioji – spektakliai auditorijų plėtrai, t. y. eksperimentiniai kūriniai, pritraukiantys tuos žiūrovus, kuriems tradicinės teatro formos neįdomios. Tikriausiai sutiksite, kad nacionaliniam teatrui repertuare būtina turėti klasikos – pasaulinės ar nacionalinės, nuo antikos iki absurdistų, nes kiekviena karta turi užaugti su savo Antigone, Hamletu, ar savąja Heda Gabler. Periodiška klasikos injekcija būtina tiek publikai, tiek teatro trupei, nes suteikia atskaitos tašką, kad nenuskęstume įvairiuose terapiniuose, taikomuosiuose, bendruomeniniuose projektuose.
Kartu, klasika kelia iššūkius, pavyzdžiui, labai trūksta režisierių, kurie turi pakankamai egzistencinės patirties ir meninės meistrystės, kad pajudintą tą sunkų, intertišką klasikinės dramaturgijos vežimą, kad spektaklis būtų naujas ir intriguojantis. Rugsėjo viduryje pristatysime vieną iš paskutinių, bet kartu garsiausių Shakespeare‘o pjesių „Audra“, kurios tikrasis potencialas (temos, vaizdiniai, režisūrinės galimybės) Lietuvoje dar nebuvo išnaudotos. Spektaklį režisuos estų režisierius, Von Krahl teatro Taline įkūrėjas, vienas iš Baltoscandal festivalio pradininkų ir vadovų Peeteris Jalakas, garsus savo epinio masto pastatymais, netradiciniais erdviniais sprendimais ir tiesiog inžinerine vaizduote, pavyzdžiui, karantino metu, turėdamas laisvo laiko perteklių, jis pats konstravo neįtikėtinus motociklus – jų dabar pilnas garažas – kuriais ir važinėja. Shakespeare‘o pjesė pasižymi klasikos gebėjimu aprėpti visumą, per salos įvaizdį ir alegoriją pasiūlyti miniatiūrinį viso pasaulio atvaizdą, panašiai kaip renesanso utopistai. Manau, kad šis dviprasmės alegorinės pasakos ir Peeterio Jalako režisūrinės vaizduotės susidūrimas bus labai įdomus.
Prie klasikos, ko gero, būtų galima priskirti ir Gintarės Minelgaitės „Snieguolę“ – kitą 2023 metų premjerą. Šiaip ar taip, kas nežino šios brolių Grimų pasakos? Gintarė Minelgaitė yra režisierė turinti itin savitą režisūrinį mąstymą ir gebėjimą jungti, maišyti ir hibridizuoti atrodytų nesuderinamas medijas, kontekstus ir formas – prisiminkime jos „Alfa“ kurioje opera buvo jungiama su komiksais. Psichoanalitiška, tamsi „Snieguolės“ gelmė, skirtingi etniniai šios pasakos variantai, Disney animacija ir ledynų ekologija suteiks režisierės klasikos interpretacijai visiškai naują skambesį. Žinoma, tai nebus spektaklis vaikams.
Abu klasikos spektakliai bus statomi teatro Didžiojoje scenoje. Tuo tarpu mažesnės scenos yra skirtos nišinėms auditorijoms, konkrečioms tikslinėms grupėms. Vieną iš tokių grupių teatre laikau prioritetine – tai paauglių-jaunimo (Young Adults) socialinė grupė, kurią turime kažkaip (be prievartos) įpratinti savarankiškai dalyvauti kultūroje, nes ji reikalinga, pajusti jos būtinybę. Europos kultūros sostinė čia padarė milžinišką darbą ir jį kasdieną dirba mokyklos. Bet sostinės metai baigiasi, o mokykla viskam suteikia privalomą edukacinį pavidalą – taigi, mūsų uždavinys, šiai young adults auditorijai siūlyti spektaklius kiekvienais metais ir pakviesti juos tiesiog patįsoti ant sėdmaišių su puodeliu chai latte ir pažiūrėti spektaklį, kuris niekaip nebando tavęs edukuoti ir siūlo atrasti kitokius kultūros vartojimo būdus. Man pasirodė, kad kai tik kalba užeina apie spektaklius jaunajai auditorijai, tai mes iš karto galvojame apie terapiją ar edukaciją. Tuo tarpu Jaunimo tarybos, kurią specialiai sukūrėme teatre kaip papildą Meno tarybai, atstovai per pirmą mūsų susitikimą pasakė: „Jei pamatysime dar vieną spektaklį apie bulinimą mokykloje…“ Štai ir ieškome būdų kaip sukurti „savą“ spektaklį šiai tikslinei grupei. Visa laimė, kad turime grupę jaunųjų aktorių ir režisierių Augustą Gornatkevičių, kurie šiuo metu stato spektaklį, įkvėptą garsaus 1985 metų coming-of-age paauglių filmo „Pusryčių klubas“ (spektaklis vadinsis „Taisykla“) – linkiu visai jų kūrybinei šutvei nusilaužti koją (teatrine prasme, aišku). Kita grupė, kuriai statysim spektaklį šiais metais – senjorai. Spektaklio inspiracija kilo ne tik galvojant apie publiką, bet ir senjorus teatro aktorius. Kai turėjau galimybę pabendrauti su kiekvienu, atkreipiau dėmesį į jų kūrybinį potencialą – visi tie metai, kai jie buvo teatro žvaigždės, visi tie režisieriai su kuriais jie dirbo (ir viską atsimena iki smulkmenų!), visi politiniai, ekonominiai ir kultūriniai pokyčiai ir išbandymai, kuriuos patyrė, ir išmintis ir geras humoro jausmas – viskas juose yra, tik kad dažniausiai pjesėse pasitaiko vienas kitas „senjoro“ vaidmuo ir tas pats būtinai apibrėžtas kaip šios amžiaus grupės atstovas, ne šiaip individuali asmenybė. Taigi, su teatro dramaturge Daiva Čepauskaite ir režisieriumi Aleksandru Špilevoj nusprendėme tą potencialą išnaudoti ir spektaklyje darbiniu pavadinimu „Senukai lt“, kartu su teatro aktoriais (ir žiūrovais) pasikalbėti apie senatvę su visa jos komiškąja ir dramatiškąja pusėmis, bet ir apie šiuolaikinį pasaulį, kaip jis atrodo (ne mažiau komiškas, neabejoju) žvelgiant iš senjorų pusės.
Deja, šiuolaikinės dramaturgijos į šio sezono repertuarą įtraukti nepavyko. Manau, kad šiuolaikinis nacionalinis teatras taip pat įsipareigoja pristatyti savo publikai žymiausius šiuolaikinės dramaturgijos autorius ir kūrinius, kad ta publika „kvėpuotų tuo pačiu oru“ kaip Londone, Paryžiuje ar Berlyne. Mes aišku mėginsime tai daryti. Kartu turiu pastebėti, kad man kaip meno vadovui pritrūko Lietuvoje institucijos, kuri tą šiuolaikinę pasaulinę dramaturgiją pristatytų ir leistų greičiau, operatyviau, organizuotu būdu su ja susipažinti ir pasirinkti. Jei britų dramaturgijos dar gali tiesiog prisipirkti Londono knygynuose, tai ką daryti su prancūzų, vokiečių, italų šiuolaikine dramaturgija, kaip iki jos prasibrauti?
Sezono pabaigoje žiūrovų lauks festivalis „Nerk į teatrą“. Šiemet jo raktinis žodis yra garsas, garso teatras. Ką žada festivalis? Ar bus pokyčių programoje?
Nors festivalio „Nerk į teatrą“ veiklos, edukaciniai renginiai yra labai populiarūs ir pats festivalio formatas yra išskirtinis NKDT pasiekimas, kartu matome, kad auditorijos šio festivalio neatpažįsta kaip tarptautinio teatro festivalio. Taigi, toliau puoselėdami visus ankstesnius pasiekimus ir patirtį, šiais metais norime pradėti stiprinti tarptautinę programą, kol ji – tikėkimės čia valstybės paramos – išaugs į rimtą, prestižinį tarptautinį festivalį, kokio Kauno publika nusipelnė. Taigi, pirmiausia, tikėdamiesi kompetentingai atrinktos ir konceptualios tarptautinės programos, nusprendėme pasikviesti festivaliui kuratorių. Juo šiais metais tapo garso meno ir performansų kūrėjas, kompozitorius ir režisierius Arturas Bumšteinas. Kuratoriaus pasirinkimas nulėmė ir festivalio koncepciją, orientuotą į garso teatrą ir garsą teatre, o Arturo atrinktoje festivalio programoje pamatysime ir jo paties originalų kūrinį – garso spektaklį pagal britų mokslinės fantastikos rašytojo James Graham Ballard‘o kūrinį „Trečiasis tūkstantmetis“. Tikimės, kad festivalio tarptautinė programa taip pat, aišku, skirta auditorijų plėtrai pritrauks garso meno ir šiuolaikinės muzikos auditorijas iš visos Lietuvos.
Ar per šiuos metus, tiesiogiai prisiliesdamas prie kūrybos, matydamas kūrybines kančias ir euforiją, nepraradote savo kaip teatro kritiko žvilgsnio aštrumo?
Iš tiesų, kaip meno vadovas ir kartu vis dar teatro tyrėjas aš patiriu tokį asmenybės susidvejinimą. Mano specialybės – akademinės kritikos – žmogui būdinga viską vertinti iš atokesnės kritinės pozicijos, o be to bėgant laikui, bendrai daraisi vis kritiškesnis, išrankesnis, reiklesnis. Kartu man visada atrodė keista, kad teatro žmonės, netgi ateinantys iš kritikos, tą kritišką požiūrį gana greitai praranda. Kai tapau meno vadovu, galvojau: „Nejaugi ir man taip atsitiks? Negi ir aš pasidarysiu toks gynybiškas ir „skystas“, kai kalba eis apie NKDT spektaklius?“ Na, taip ir atsitiko! Nelengva būti kūrybišku ir labai kritišku vienu metu. Belieka tikėtis, kad kai jau visiškai grįšiu prie akademinio darbo – grįš ir ankstesni gebėjimai, o kol kas, visa laimė, kad yra gerų teatro kritikų – man jų gyvybiškai reikia.
Praėję 2022 m., Europos Kultūros sostinės metai, buvo labai intensyvūs: įvyko penkios tarptautinės premjeros ir vienas edukacinis projektas. Kokia šio kūrybinio laikotarpio reikšmė teatrui ir publikai? Ar buvo toks momentas, kuomet kaip meno vadovas ir teatrologas didžiavotės vykstančiais procesais?
Bendradarbiavimas su Robertu Wilsonu ir jo komanda, kuriant spektaklį „Dorianas“ įrodė, kad teatras, jo technologinė įranga ir svarbiausia – kūrybinis, techninis ir administracinis personalas atitinka šiuolaikinio teatro kokybinį standartą. Visiems mums buvo malonu tuo įsitikinti, nes norisi visada jaustis Europos teatrų tinklo dalimis. Kitas svarbus dalykas, kad teatras sugebėjo užmegzti daug tarptautinių ryšių per tuos metus. Teatriniame gyvenimas turi vykti nuolatinė migracija: spektakliai keliauja, kuriamos koprodukcijos, aktoriai važiuoja iš vieno teatro į kitą, režisieriai važinėja iš vienos šalies į kitą ir t.t. Deja, bet Nacionalinis Kauno dramos teatras ilgą laiką nedaug tedalyvavo šitame šiuolaikinio teatro pasaulyje arba rinkoje ir labiau veikė uždarame miesto, šalies kontekste. Manau, kad dabar tas proveržis įvyko, ir jis įvyko su Europos kultūros sostinės papildomo finansavimo ir ryšių pastiprinimu. Be abejo, tokio lygio palaikyti nepavyks visą laiką, bet į pradinę situaciją nebegrįšim. Ryšiai užmegzti, atsirado partnerių. Tikiuosi, kad ir aktorių trupė pajuto savo tam tikrus naujus gebėjimus ir didžiuojasi tuo, ką padarė. Spektakliai sėkmingai rodomi. Tarptautinis spektaklis „Babelio bokštas“, sukurtas su keturių šalių komandomis bei tarptautiniu interaktyvaus teatro „Participate in Your Life“ tinklu, skirtas paaugliams, pasižymi išskirtiniu populiarumu. Su prancūzais sukurtas spektaklis „Veidas/Visage“, skirtas siaurai filosofinio teatro auditorijai, bet teatro kompetencijoms jis labai svarbus. Išskirčiau „Kauno asamblėją“ su kanadiečių kūrėjais, jų originalią diskusijos prie apskritojo stalo koncepciją. Su spektakliu „Frankenšteino kompleksas“ patyrėme, kad galima koprodukcija, kai scenoje dalyvauja dviejų šalių – latvių ir lietuvių – aktoriai, o spektaklio kalba – anglų kalba. Dėl to vienas iš mano pagrindinių uždavinių – gastrolių organizavimas. Dabar darbuojamės ties nauju „Kūrybiškos Europos“ projektu, su dviem partneriais iš Afrikos: Burkina Faso ir Senegalo. Šiuo metu du lietuvių ir du iš Afrikos rašytojai yra sukūrę tekstus apie postpandeminį pasaulį. Pagal juos afrikiečio dramaturgo sukurtą pjesę statys režisierius iš Lietuvos. Tikimasi, kad su spektakliu pavyks nukakti į garsų Burkina Faso „Les Recreatrales“ teatro festivalį.
Kokia teatro misija šituo neramiu laikotarpiu, kai vyksta karas? Pats tyrinėjate teatrą kaip viešąją sferą, erdvę piliečių diskusijoms. Kiek ji veikli Kauno dramos teatre?
Tradiciškai nacionalinis teatras yra suvokiamas kaip vieta, kurioje konstruojamas ir komunikuojamas nacionalinis identitetas, tai yra kur kuriama tautinė bendrystė (bendri pasakojimai, herojai ir kt.) ir lojalumas nacionalinei valstybei. Tačiau yra ir kitų galimų funkcijų. Nacionaliniame Kauno dramos teatre galima rasti spektaklių – klasikinis pavyzdys būtų „Kauno asamblėja“, kai teatras veikia kaip viešoji sfera, kur susirinkę piliečiai diskutuoja įvairiais jiems svarbiais klausimais: imigrantų, Stambulo konvencijos ir kitais. Diskusijos teatre vyksta ir kitomis formomis, nebūtinai tiesiogiai – kartais aktorius turi tik gerai suformuluoti klausimą, kaip spektaklyje „Kauno pavasaris ‘72“, kur jaunoji karta aiškinasi, kas įvyko tą pavasarį Kaune, ką mes apie tai pasakojame ir ką mums tai reiškia? Laikydamiesi teatro kaip viešosios sferos principo, praeitą sezoną beveik po kiekvienos premjeros surengėme diskusijas, į kurias kvietėmės įvairius žmones, profesionalus, dėstytojus, filosofus, siūlydami pratęsti spektaklio patirtį intelektualiniame lygmenyje. Tokias diskusijas darysime ir ateityje.
Dabar galima kalbėti netgi apie tarptautinę viešąją sferą, kuomet skirtingų šalių piliečiai diskutuoja tarpusavy apie tai, kas svarbu visam regionui, žemynui ar pasauliui. Galbūt pavyks sustiprinti šią pusę dar labiau, imtis pavyzdžių iš Miuncheno arba Berlyno teatrų, kur dirba labai politiškai aktyvūs režisieriai. Šiuose teatruose veikia tarptautinio mąsto viešosios sferos, kur yra diskutuojama su įvairių šalių menininkais, patiriančiais politine prievartą ar spaudimą.
Vis dėlto, nors manau, kad nacionalinis teatras šiandien reiškia kaip tik įsipareigojimą vietinei pilietinei visuomenei, tai nėra vienintelė funkcija, kurią Kauno dramos teatras, turėtų atlikti. Manau, kad nacionalinis teatras yra multifunkcionalus ir toks turi likti. Tai taip pat reikia, kad aš nelabai tikiu nacionalinių teatrų susifokusavimu į kokią nors temą ar uždavinį. Tą galėtų leisti vieno konkretaus režisieriaus teatrai arba avangardiniai bendraminčių kolektyvai, paskelbiantys manifestą ir siekiantys vieno tikslo. O nacionalinis teatras yra skirtas visai visuomenei. Čia dirba labai daug įvairių žmonių ir mes susifokusuot į vieną tikslą negalime. Iš to, ką matau Londono nacionalinio ar suomių, estų, latvių, lenkų nacionalinių teatrų programose, nė vienas iš tų teatrų neturi kažkokios tai labai griežtos, įrėminančios idėjos. Todėl mums svarbūs ir spektakliai vaikams, nes kažkas turi lavinti ir vaikų estetinį skonį – tai, beje, taip pat politinis uždavinys.
