Per LRT radiją išgirsta žinia apie gresiančias baudas privačių sklypų savininkams dėl invazinių šliužų nenaikinimo nustebino ir žurnalistę, jau spėjusią sukaupti didelę praktiką kovos su šiais gličiais, viską, kas žalia, naikinančiais piršto ilgio padarais, per keletą metų „išgujusiais” vietinius mažučius juodus šliužiukus, kurie šimtus kartų mažiau bėdų pridarydavo.
Maniškio kiemo vos kelių arų pievelę su gėlėmis ir braškių lysvelėmis užimanti invazinių šliužų „ganykla” ribojasi su esančia už tvoros valstybinės žemės teritorija. Joje keletą metų riogso ant šlaito patvoriais nuvirtusių medžių šakų krūvos, apačioje teka upeliukas, tad šliužų veisykla prieauglį garantuoja nepertraukiamai.
Teorija ir praktika
Lietuvos administracinių nusižengimų kodekso 304–2 str. teigia: „Invazinių rūšių naikinimo, izoliavimo ar gausos reguliavimo priemonių nevykdymas užtraukia baudą asmenims nuo trisdešimt iki vieno šimto eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo šešiasdešimt iki dviejų šimtų eurų”(… ).
„Invazinėmis rūšimis laikomi Invazinių Lietuvoje rūšių sąraše ir Reglamente (ES) Nr. 1143/2014 nurodytame Sąjungai susirūpinimą keliančių invazinių svetimų rūšių sąraše nurodytų rūšių gyvūnai, augalai, grybai ar mikroorganizmai. Šio straipsnio nuostatos taikomos tik gyviems invazinių rūšių egzemplioriams ir galinčioms daugintis jų dalims, gametoms, sėkloms, kiaušiniams ar auginiams, taip pat visiems šių rūšių hibridams, kurių atstovai gali išgyventi ir toliau daugintis”.
Pažymėtina, jog teisės akto redakcija įsigalioja nuo 2022 metų rugpjūčio 1 dienos.
Kas rytą ir vakarą savoje teritorijoje rinkdama tuos bjaurybes, spėlioju, kokią sumą baudų galėtų surinkti šliužų apnikta Lietuva, jei kova su jais iš valstybės pusės ir toliau bus tik rekomenduojama.
Kas baudas rinks (ar jau renka) ir kiek mokės pačios savivaldybės, kurių parkuose, miškeliuose bei kituose žaliuose plotuose po lietaus šliužai okupuoja ne tik žalumas, bet ir asfaltuotus takus, o iš ten ordomis traukia į privatininkų teritorijas?. Miškininkai, poilsiautojai, grybautojai ar uogautojai vis dažniau šliužų jau aptinka ir miškuose, kur jie šliaužioja net per spyglių „patalą”.
Beje, prieš keletą metų, kai ši problema dar nebuvo tokia opia, esu girdėjusi iš Aplinkos ministerijos specialistų patikinimą, kad ruošiamas planas, kaip pagelbėti savivaldybėms kovoti su invaziniais šliužais. Žadėta joms ne tik patarimų, bet ir lėšų. Pirmoji pažado dalis įvykdyta, antroji – „praleista pro ausis”.
Tą šiomis dienomis patvirtino ir Kauno miesto savivaldybės administracijos Aplinkos apsaugos skyriaus vedėja Radeta Savickienė, tarp kitko, prasitarusi, jog šliužų problema asmeniškai ir jai gerai pažįstama. Tačiau kalbos apie baudas dėl jų nenaikinimo bent Kaune kol kas lieka tik teoriniais pamąstymais. Jos greičiau taikomos apleistų sklypų savininkams, bet ne šliužų veisėjams. Tiesa, kaip tik apleistuose sklypuose tie želdynų niokotojai puikiausiai jaučiasi, – lyg inkubatoriuose.
Naivu tikėtis šimtaprocentinio poveikio kovoje su invaziniais „gražuoliais”
Šakių rajono savivaldybė, nesulaukusi ministerijos finansinės paramos, jau ne vienerius metus šliužų apniktoms seniūnijoms skiria lėšų cheminių kovos su šiais kenkėjais priemonių įsigijimui. Kauno miesto savivaldybė kol kas lėšų tam nėra numačiusi.
Ne vienerius metus drauge su kolegomis invazinių šliužų plitimą Lietuvoje tirianti Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro mokslininkė Gritė Skujienė teigia, jog yra vietovių, kuriose gyventojai nežino, ko griebtis. Tarp didžiausio jų paplitimo teritorijų mokslininkai šiuo metu mini Kauno ir Klaipėdos miestų savivaldybes. Bet tai nereiškia, kad šliaužiančių gličių „okupantų” nėra kaimyninėse ar tolimesnėse savivaldybėse.
Su Kauno savivaldybės Aplinkos apsaugos skyriaus vedėja R. Savickiene trumpai apžvelgėme, kokias geriausiai naudoti priemones, skirtas šliužams naikinti ir sutarėme, kad cheminiai preparatai ne tik brangūs, bet ir duoda trumpalaikį efektą. Vedėja paminėjo alų, kurio nedidelį kiekį reikia pripilti į žemę iki viršaus įkastas gaudykles. Į jas šliužai, suvilioti alaus kvapo, įkrenta, o iš ten iššliaužti apsvaigę jau nebegali (kažin, gal ir nealkoholinis, pigesnis, alus jiems tiktų,?).
Tiesa, reikia nepraleisti momentą iškopti tą prisivaišinusi „turinį”. Šitą būdą, žinau, išbandė mano kaimynas, kuris galop nutarė: „na, jau ne, aš toms bjaurybėms tikrai alaus daugiau „nefundysiu”.
Kita kaimynė šliužus prieš keletą metų rinko į kibirą ir užpildavo druska. Tai daryti ji liovėsi anksčiau, nei druskos kaina šoko į aukštumas, nes putomis iš kibino virstančių gyvių vaizdelis, sutikit, nepaprastai atgrasus. Dabar ji renka šliužus į polietileno maišelį, stipriai jį užriša ir meta į šiukšlių konteinerį.
Kiek papildomos smarvės tokios „atliekos” prideda, geriau nežinoti, o ką daugiau daryti? Beje, net ir perkirptų sodo žirklėmis šliužų negalima kur patvoryje palikti, nes atslinkę „laidoti” jų gentainiai tuos negyvėlius paprasčiausiai suėda ir pasisotinę toliau tęsia savo giminę.
Cheminių priemonių arsenalas nėra gausus
„Cheminių priemonių šliužams naikinti šiuo metu trys. Dvi jų gali naudoti ūkininkai, turintys licenciją. Trečioji – skirta sodininkams mėgėjams. Ji veikia šliužų virškinimo sistemą ir mažina apetitą. Ją naudodami užsitikrinsite, kad pusę derliaus šie daržo okupantai paliks jums.
Problema tikrai yra ganėtinai didelė. Kadangi nuo šių metų ES uždrausta naudoti metaldehidines naikinimo priemones, yra likę su geležies fosfatu. Testuojame, kaip jos veikia. Lietuvoje šiuo metu yra apie 164 ir daugiau vietų, kur tų šliužų yra gausiai. Yra patekę ir į natūralią aplinką, į parkus, į kai kuriuos kraštovaizdžių draustinius”, – aiškino mokslininkė G. Skujienė, pabrėždama, kad invaziniams šliužams išnaikinti reikėtų visų įmanomų priemonių. Visų pirma, organizuotai sutarus su visos teritorijos kaimynais, rinkti suaugusius šliužus kas vakarą ar rytą bei juos sunaikinti.
Įdomu tai, kad Lietuvos entomologų draugija 2016-ųjų bestuburiu paskelbė luzitaninį arioną – labai ėdrų invazinį šliužą. Šis tituluotas padaras plinta su augalais ir dirvožemiu, į kurį patenka šliužai ir jų kiaušiniai. Atsiradęs naujoje vietoje, oranžinis, tamsiais rudos spalvos, juodas (dabar jau aptinkamas ir melsvai juodas, „rainas”) šliužas greitai prisitaiko ir tampa vis labiau atsparesnis žemoms temperatūroms bei sausrai. Vienas individas padeda iki 200-ų kiaušinių. Minta žoliniais augalais, grybais, maita.
Lietuva dešimtmečiais neįveikia invazinių augalų plėtros…
…tačiau jie bent nieko negraužia ir žmogaus triūso vaisių nenaikina. Kai sovietmečiu į Lietuvą buvo įvežtas auginimui galintis palietus „nudeginti odą” sibirinis barštis, kažkam iš to meto veikėjų patikėjus, jog tai bus puikus pašaras karvėms, jos šio „patiekalo” atsisakė. Bet invazinis augalas netruko paplisti pievose, pakelėse, pakrantėse, pamiškėse, draustiniuose, ir galutinai jį sunaikinti nepavyksta keliasdešimt metų.
Radetos Savickienės teigimu, Kauno miesto savivaldybė kovai su šiuo augalu skiria apie 90 tūkst. eurų per metus. Nukritusios „barščio” sėklos žemėje daigios išlieka 6-7 metus, tad visiškai jį išnaikinti yra nepaprastai sunku. Kadangi šaknys giliai įsišaknijusios ir sudėtinga jas iškasti, juolab, būtina kasėjams naudoti apsaugas nuo augalo sukeliamų nudegimų, tai toks darbas iš tikrųjų labai sunkus bei nepigus.
Kaune mėginama išnaikinti ir sparčiai augantį bei plintantį kitą invazinį augalą – visai gražų pažiūrėti uosialapį klevą. Savivaldybė įvairioms panašioms programos lėšų yra numačiusi savo biudžete.
„Mūsų manymu, kadangi šliužų problema – aktuali visai Lietuvai, Aplinkos ministerija turėtų parengti planą, kaip ją įveikti, kartu numatydama ir priemones bei lėšas. O jei prireiks tam ir savivaldybės biudžeto pinigų, juos galėsime planuoti rudenį rengdami 2023-ųjų biudžetą”, – portalui „Kas vyksta Kaune” sakė Kauno savivaldybės Aplinkos apsaugos skyriaus vadovė R. Savickienė.
